Panevėžys niekada negalėjo pasigirti išskirtiniais gamtos ir istorijos objektais, traukiančiais turistus. Visgi augančios vietinio turizmo tendencijos rodo, kad Aukštaitijos sostinė dar neišnaudojusi viso savo potencialo.
Turizmo srities darbuotojų akimis, jau dabar darosi populiaru važiuoti į Panevėžį apsipirkti, užsieniečius viliotų galimybė prisiliesti prie žydų paveldo. Miesto įvaizdžiu turinti rūpintis Panevėžio plėtros agentūra jam piešia dar kitokią – pramoninio turizmo centro – perspektyvą.
Kelionių vadove jau ne vieną dešimtmetį dirbanti Daiva Tankūnaitė atvira: nors dažnai mėgstama pabrėžti, kad lietuvius atrasti keliones po savo šalį privertė pandemija, tiesa yra kitokia. Jau geras dešimtmetis, kai pasikeitę laisvalaikio praleidimo būdai – keliauti ir pažinti tapo poreikiu.
Pasak D. Tankūnaitės, 75 proc. užsienio turistų renkasi Vilnių, Kauną ar kurortus. Likusiai Lietuvai lieka 25 proc svetimšalių keliautojų. Panevėžys pagrįstai gali girtis, kad jam tenka apie 65 proc. atvykstančių latvių.
„Mes į jų Jūrmalą važiuojame, o latviai – pas mus. Tačiau nereikia orientuotis į užsienio turistus. Ir lietuvių keliautojai pramogoms ir ekskursijoms išleidžia pinigų“, – teigė D. Tankūnaitė.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Į Panevėžį… apsipirkti
D. Tankūnaitės akimis, Panevėžys neišnaudoja apsipirkimų turizmo krypties. Turistai net aikčioja iš nuostabos, užsukę į muilo fabriko parduotuvėlę, kur už euro centus galima įsigyti, pavyzdžiui, ekologiško natūralių liepų žiedų muilo ar skalbiamojo muilo su eglių spygliais – tokios produkcijos kitur reikėtų paieškoti. O pasitikrinti, ar daug turistų užsieniečių mieste, anot šios srities ekspertės, galima tiesiog nuvažiavus į S. Kerbedžio gatvėje esančią lino dirbinių parduotuvę.
„Taip pat iš visos Lietuvos važiuojama apsipirkti į norvegų termodrabužių išparduotuvę Panevėžyje. Tokių vietų yra ir daugiau. Gal vadinamasis „šopingo“ turizmas yra viena iš dar neįvertintų turizmo krypčių?“ – svarsto gidė.
O atvykusieji apsipirkti paprastai nori aplankyti ir turistų traukos vietas. Panevėžio rajone tokie traukos centrai yra Krekenavos regioninis parkas, Bistrampolio dvaras, Naujamiestyje rengiamos kulinarinės kelionės, K. Sakalausko privatus muziejus, Kalėdinių žaisliukų muziejus Miežiškiuose, Amatų centras Upytėje.
„Naujas traukos objektas – ir Krekenavos bazilika, kur po rekonstrukcijos konsekruotas altorius. Viduje jausmas toks, tarsi būtum atsidūręs Romoje – viskas išklota baltu marmuru. Sunku įsivaizduoti, kiek per Žolinių atlaidus čia suplūs žmonių“, – kalbėjo D. Tankūnaitė.
Kraštotyros muziejus po rekonstrukcijos kviečia į įdomias edukacines programas ir ekskursijas, daug lobių sukaupusi G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka, savas istorijas pasakoja Gamtos mokykla, siaurojo geležinkelio kompleksas.
„Krypčių, kaip galima pažinti miestą, – begalė. Ilgus metus pagrindiniai traukos objektai buvo Senvagė, Aleksandro paminklas ir stiklo menininko R. Kriuko dirbtuvės. Tačiau įdomių vietų yra gerokai daugiau. Dabar žmonėms reikia istorijų, patyrimų kelionių, vien atrastais požemiais po miestu turistų jau nesuviliotume“, – tikino D. Tankūnaitė.
Deimantas Ramanauskas neabejoja, kad užsieniečiams patiktų su žydų istorija susijusios ekskursijos. Vokietijos, Izraelio, Amerikos turistai masiškai tokias renkasi, o Lietuvoje dar ne iki galo suvokta, kad žydų tautos istorija gali būti vienas svarbiausių traukos objektų. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Įdomybių miestas
Kaune gyvenantis panevėžietis gidas Deimantas Ramanauskas mano, kad nors Panevėžys tikrai turi perspektyvų, tačiau šiam miestui dar kažko trūksta, kad jame turistai stabtelėtų ilgesniam laikui. Jo nuomone, miestui pirmiausia reikia turizmo politikos, nukreiptos į kultūros paveldo plėtrą, sklaidą įvairiomis kalbomis, taip pat ieškoti draugystės su kitais užsienio miestais.
„Mano akimis, turistams tikrai būtų įdomi istorija apie J. Miltinio dramos teatrą, apie patį režisierių. Buvusių sovietinių valstybių gyventojai, ypač vyresnioji karta, tikrai yra girdėjusi apie Juozą Miltinį ir norėtų daugiau sužinoti. Panevėžys garsėjo ir kaip pramonės miestas. Daugeliu atveju šis palikimas vis dar išlikęs. Užsienyje pastaruoju metu labai populiarėja pramoninis turizmas, tad gal tai būtų ir Panevėžio raktas“, – svarsto gidas.
Jis neabejoja, kad užsieniečiams labai patiktų su žydų istorija susijusios ekskursijos. Vokietijos, Izraelio, Amerikos turistai masiškai tokias renkasi, o Lietuvoje dar ne iki galo suvokta, kad žydų tautos istorija gali būti vienas svarbiausių traukos objektų.
„Po truputį lipdome tą sniego gniūžtę ir ji tuoj nusiris nuo to kalno.“
M. Miniotaitė
D. Ramanauskas planuoja ir kiek neįprastas ekskursijas po Panevėžį – naktinius žygius.
„Tokie žygiai – tai galimybė į miestą ir jo pastatus pažvelgti kitu žvilgsniu, patirti „ekstrymo“ prieskonį. Iš patirties Kaune galime pasakyti, kad tokios naktinės ekskursijos labiau patrauklios jaunimui, bet jas mėgsta ir vyresni“, – teigė D. Ramanauskas.
Kelionių vadovo akimis, Panevėžiui naujas perspektyvas turizmo srityje galėtų atverti per miestą einanti „Rail Baltica“ geležinkelio vėžė, tačiau iki to Aukštaitijos sostinė jau turi būti pasiruošusi pasiūlyti kažką daugiau tiek užsieniečiams, tiek vietiniams turistams.
„Labai nedaug iš užsienio atvykstančių autobusų stoja Panevėžyje. Gal atsiradusi „Rail Baltica“ vėžė pataisys šią padėtį. Panevėžys tikrai turi ką pasiūlyti, tik nežinau, kodėl iki šiol to nebuvo padaryta“, – stebisi gidas.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Pramoninis turizmas
Nuo kitos savaitės Panevėžio plėtros agentūros vadovo pareigas pradėsianti eiti Monika Miniotaitė teigė, jog jų tikslas nebūti pasyviais informacijos tiekėjais – ieškoma būdų, kaip užlaikyti turistus ilgiau, kad miestas nebūtų tik turizmo stotelė.
„Didžiausias mūsų trūkumas, kad Panevėžys neturi aiškaus kaip turizmo miesto veido. Turime daug tiekėjų, bet nėra aiškios žinutės, ką galime pasiūlyti turistams. Pastaruoju metu pradedame matyti pramoninio miesto kryptį, kas galėtų Panevėžį išskirti šalies, o gal ir tarptautiniu mastu. Ši kryptis galėtų pritrauktų turistus“, – mano M. Miniotaitė.
Pramoninis turizmas, anot jos, gali būti interpretuojamas labai įvairiai. Tai gali būti pramonės paveldas, prieš kelis šimtmečius įkurtų gamyklų atvėrimas turistams. Senus pramonės objektus galima paversti parodų, edukacijų, ekskursijų vieta. Taip pat jie gali virsti menininkų rezidencijomis, netgi atrakcionų parkais. Pavyzdžiui, pernai įmonės „Aukštaitijos vandenys“ seniai nenaudojamame požeminiame rezervuare buvo surengta fotografijos paroda.
„Kita vertus, galima žiūrėti ir į šiuolaikinės pramonės pritaikymą turistams. Įkurti muziejų veikiančioje gamykloje gal ne visuomet įmanoma, bet daugeliui žmonių, manau, tikrai įdomu, kaip gaminami maisto produktai, tekstilė ar baldai. Kodėl neleidus turistams bent maža dalele prisiliesti prie gamybos, pamatyti, kaip atsiranda jų dažnai vartojami produktai, patiems pasigaminti ir nusipirkti kaip suvenyrą?“ – įžvalgomis dalijasi M. Miniotaitė.
Monika Miniotaitė mano, kad Panevėžį šalies, o ir tarptautiniu mastu galėtų išskirti pramonės turizmo kryptis, kuria jau einama. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Turistams sudominti – robotai kavinėse
Anot M. Miniotaitės, įsijungus visai miesto bendruomenei, galima sugalvoti ir sukurti pramoninio turizmo produktų, kurie keliautojus priverstų Panevėžyje apsistoti ilgiau nei vienai dienai. Svarbu, kad šia idėja patikėtų pats miestas, pramonės įmonių atsakingi asmenys. Agentūros vadovė svajoja, kad Panevėžio kraštotyros muziejuje galėtų atsirastų atskira salė pramonės istorijai, o kavinėse kavą pilstytų robotai – tai Panevėžiui pridėtų pramoninių atspalvių.
„Gal ir anksčiau tokių minčių buvo kilusių, bet taip garsiai ir nuosekliai Panevėžys šios krypties dar nebuvo išgryninęs. Lietuvos mastu dar niekas nebuvo aiškiai įvardinęs savo krypties. Gal jau tuo būsime išskirtiniai ir įdomūs. Kai tai taps viso miesto idėja, įgaus pagreitį. Po truputį lipdome tą sniego gniūžtę ir ji tuoj nusiris nuo to kalno“, – įsitikinusi M. Miniotaitė.