Nenustygstančios, trykštančios žodžiais ir filosofija – 5-osios gimnazijos kūrėjos – Goda Kareniauskaitė ir Julita Tičkaitė.
Goda Kareniauskaitė (10 kl.)
„Esu mergaitiška panelė. Labai domiuosi mada ir stiliumi bei makiažu. Manau, kad mada – tai vienas iš būdų atskleisti save. Taip pat labai mėgstu skaityti ir rašyti. Esu svajinga romantikė, tad dažniausiai rašau apie meilę ir vidinį sąmyšį. Mano kūryba – tai žvilgsnis į savo vidinį „aš“. Rašydama galiu pabėgti, ištrūkti į kitą erdvę. Viena didžiausių mano svajonių – parašyti knygą. Tikiuosi, man tai pavyks.“
Saulėta
Saulėtą vasaros dieną lauke viskas aplinkui dūzgia, ūžia, bet aš… aš nieko negirdžiu. Jaučiu, kad ant manęs kažkas rėkia, kad kažkas mane trypia. Bet aš… aš nekreipiu dėmesio. Krentu į pievą. Pasineriu į dobilus. Gal rasiu keturlapį? Bet kam? Nieko neieškau – tiesiog guliu ir žiūriu į dangų. Jaučiu, kaip musės skraidžioja nuo vienos kojos ant kitos. Tas jų kojyčių kutenimas mane varo iš proto – nieko negaliu padaryti. Nuo pasipriešinimo sulaiko mano tuščia galva. Žiūriu į dangų. Jis giedriausias, kokį teko matyti. Saulės zuikučiai laksto akyse. Užsimerkiu. Nieko nematau. Nieko matyti ir nenoriu. Tiesiog esu aš ir yra pasaulis. Atskirai.
Raudoni bateliai
Visur taip šlapia. Norėjau apsiauti naujus batus. Gerai, kad to nepadariau. Iš mano raudonųjų aukštakulnių nieko neliktų tokiame ore. Gerai, kad jų neapsiaviau. O taip norėjau. Norėjau išsiskirti iš minios savaisiais batais, o dabar mano kojos atrodo kaip visų praeivių. Bent jau užsidėjau raudoną beretę. Ak, kaip būtų derėję mano aukštakulniai prie prancūziškos kepurėlės. Bet nieko, bus dar progų avėti tuos batus. Man labai patinka atrodyti kitaip nei kiti. Nors šiek tiek išsiskirti. Bet nieko. Bus dar progų. Užėjo begalinis noras nusirėžti plaukus. Taip ir padarysiu. Vis tiek man jau atsibodo, kaip atrodau. Įdomu, kirpėja turės laiko mane apkirpti ar ne? O gal tai padaryti pačiai? Bet ne. Aš ne kirpėja. Apsikirpti man pačiai neišeis. Nebent norėčiau vaikščioti kreivai nukirptais galais. Nors kam man tuos plaukus kirpti? Einu geriau nusipirkti dar vieną porą ryškių batų. Norėčiau smaragdo žalumo batelių. Tokių dar nesu turėjusi. Bet nereikia man tų batų! Juk išėjau tik kavos. Ko aš taip blaškausi? Nebenoriu net kavos. Viskas, einu namo. Paskambinsiu draugei, seniai kalbėjome. O gal neskambinti? Nei aš turiu jai ką pasakyti, nei aš noriu klausytis tų pačių jos dramų. Per visas dvejones net nepastebėjau, kaip grįžau namo.
Sapnas
Jaučiu, kad skęstu. Bandau įkvėpti. Nepavyksta. Grimzdama į vandenį pajaučiu oro skonį. Jis toks tuščias, bet koks skanus, kai jo reikia. Bet aš skęstu. Tai nesibaigiantis procesas. Atrodo, esu bedugnėje. Žinau, kad tai greit nesibaigs, todėl pradedu mąstyti. Galvoju apie dalykus, apie kuriuos dar negalvojau. Net nežinau, ar jie tikri. Galvoju toliau, kas dabar bus. O jei pabandyčiau išplaukti? Ne, aš nemoku plaukti. Vis klausiu, kada tai pasibaigs. Tikriausiai niekada… Prabudau.
Laimė
Žiūriu ir negaliu atsigrožėti. Visur taip įstabiai gražu, o dar tu šalia. Nežinau, kas mane labiau džiugina – nuostabūs gamtos kūriniai ar ši akimirka su tavimi. Galvoje skamba daina. Nežinau kokia, bet tobulai atspindi šias kelias sekundes kartu su tavimi tyloje. Matau, koks susidomėjęs esi aplinka, bet nors kokia ir būtų ji įdomi, mano žvilgsnis krypsta į tave. Norėčiau, kad ir tavasis manęs ieškotų, bet negaliu pykti. Aplink tikrai labai gražu. Bet štai praėjus sekundei sprogo mano vidus, nutirpo visas kūnas, pašiurpo oda. Jausmas toks, lyg būčiau elektros nukratyta. Tu vis dėlto žvilgtelėjai į mane. Paskendau tavųjų akių jūroje. Skruostu pradėjo riedėti ašara. Manau, tą akimirką supratau, ką reiškia laimė. Užpildei mane ja. Galvojau sprogsiu antrą kartą. Turbūt ir sprogau, bet apie nieką kitą neįstengiau galvoti, tik apie tave.
Julita Tičkaitė (10 kl.)
„Dauguma mano draugų, pažįstamų ir šeimos narių sako, kad esu labai kūrybiška mergaitė. Labai mėgstu kurti. Iš pradžių daug piešdavau, tačiau mokykloje pradėjusi rašyti rašinius supratau, kad rašymas yra puikus būdas pasakyti tai, ko negaliu perteikti piešiniu. Mokykloje atradau knygas, iš jų semdavausi idėjų savo istorijoms.
Man labai nepatinka taškai (rašyboje). Aš su mielu noru vietoj jų dėčiau kablelius ir tęsčiau savo sakinius iki begalybės. Manau, kad esu labai daug spalvų ir įvairiausių atspalvių turinti asmenybė, kupina keistenybių. Bet taip gal net ir geriau? Nes kuo mažiau keistenybių žmogus turi, tuo labiau jis yra nuobodus, piktas ir liūdnas, o aš tokia tikrai nesiruošiu būti.“
Jis atsirado taip staiga, kaip ir buvo išėjęs. Gyvenimas iškart tapo smagesnis, atsirado daugiau spalvų, džiaugsmo, juoko… Nors juoką iš jo lūpų išgirsti yra labai sunku. Jis beveik niekada nesijuokia, nuolat atrodo rimtas ir rūstus, kartais panašus į apsiniaukusį, atrodo, tuoj imsiantį lyti dangų. Tačiau taip nėra.
Jis sugrįžo ir nuspalvino mano gyvenimą spalvomis, kokių dar nebuvau regėjusi. Dabar pagalvojus atrodo, kad gal jis net nebuvo išėjęs, nes nuolat jaučiau jo buvimą šalia.
Ir štai jis sugrįžo… Gal ir gerai? Gerai, kad sugrįžo ruduo.
Jis mane užklumpa netikėtai: tuomet, kai mažiausiai to tikiuosi, įsibrauna į mano mintis, nukreipia jas kitur, ima blaškyti, trukdyti ir velti į didžiausius siūlų kamuolius, kurių neįmanoma išpainioti. Tai jis mano vėlavimo kaltininkas – paslepia visas pirštines ir kojines, kai jų labiausiai reikia. Jis trukdo susikaupti per pamoką, nes kaip tik tuomet sugalvoja priminti man, kad noriu valgyti arba miegoti…
Jis – tas tinginys, gyvenantis sielos gelmėje, kurio niekaip negaliu išvaryti, kad ir kaip norėčiau. Jis yra dalelė manęs, leidžianti suvalgyti vienu saldainiu daugiau ar išlipti iš lovos keliomis minutėmis vėliau. O vis tiek – be jo gyvenimas nebūtų toks įdomus…
Žmonės kaip daržovės. Mes vis dažniau pasislepiame po lapais, kompleksuojame dėl savo išvaizdos, susivėlusių plaukų ir užsidarome viduje po įvairiaspalviais kiautais ir storomis žievėmis.
Žmonės kaip daržovės iš parduotuvės. Jie įpakuoti į plastikines plėveles, pro kurias vos gali kvėpuoti. Susigrūdę į plastikinius maišelius, kuriuose nebetelpa mintys, kūrybiškumas ir noras būti išskirtiniais. Mes norime būti visi vienodi, kaip salotų lapai, vynuogės ar pomidorai. Stengiamės įtikti kitiems, kad mus kas nors pastebėtų. Tačiau mes neturėtume būti nei vynuogės, nei pomidorai, nei salotų lapai. Mes turime būti MES, nes niekada negali žinoti, gal tas obuolys, esantis tavo rankoje, norėtų būti toks kaip tu?..