Galėjo būti ministrė ir net prezidentė – iš Krekenavos apylinkių kilusios aktyvios politikės Felicijos Bortkevičienės kelias per įvairius išbandymus vedė link šių aukštų postų, ir nors jie nepasiekti, moters veikla nebuvo beprasmė.
Tautos atminčiai skatinti, pagarbai išreikšti Lietuvoje kiekvieniems metams skiriami atmintini vardai. Asmuo ar reiškinys, kurio vardu pavadinami metai, sulaukia ypatingo dėmesio. Šie, 2021-ieji, skirti garsiajam mūsų kraštiečiui skulptoriui Juozui Zikarui. Šiemet sukanka 140 metų, kai netoli Panevėžio, Paliukų kaime, gimė šis žmogus, tapęs vienu pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių.
2021-ieji skirti pagerbti ir kitas istorines asmenybes – partizaną Juozą Lukšą-Daumantą,
kardinolą Vincentą Sladkevičių, poetą Vytautą Mačernį ir kt.
Jau numatyta, ką prisiminsime, gerbsime ir minėsime 2022-aisiais.
O šiuo metu pradėtos teikti kandidatūros ir 2023 metų atmintiniems vardams.
Seime užregistruotas projektas 2023-iuosius paskelbti Steigiamojo Seimo narės Felicijos Bortkevičienės metais ir taip įamžinti jos 150 metų gimimo jubiliejų.
Nutarimo projekte primenamas ypatingas F. Bortkevičienės vaidmuo kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, jos nuopelnai kovojant už lygias moterų teises bei visų visuomenės narių lygiateisiškumą.
Toks pasiūlymas ypač svarbus Panevėžio krašto patriotams. Juk ši aktyvi moteris gimusi Linkaučių dvare, Krekenavos parapijoje, dvarininkų Juozo ir Antaninos Onos Povickių šeimoje.
Povickiai, nors ir kalbėjo lenkiškai, save tapatino su lietuviais bajorais.
Juozas Povickis buvo Vilniaus advokato sūnus, pats studijavęs teisę, bet dėl sveikatos nebaigęs studijų. Pragyvenimui užsidirbdavo nuomodamas dvarus. Jo žmona Antanina turtų neturėjo – jos tėvo dvaras po 1863 metų sukilimo buvo konfiskuotas.
Neilgai trukus po Felicijos gimimo šeima persikėlė į kitą dvarą Ukmergės apskrityje, ten susilaukė dar vienos dukros ir sūnaus.
Kandidatė į prezidentus
Lietuva F. Bortkevičienę (1873–1945) pažįsta kaip knygnešę, spaudos darbuotoją, vieną žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų.
Aktyvi moteris dar 1918 metų pabaigoje buvo minima tarp kandidatų užimti vieno Nepriklausomos Lietuvos ministro postą, tačiau šių pareigų taip ir negavo.
Po poros metų ji buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, bet tuomet mandato atsisakė. O susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Seimo nare F. Bortkevičienė tapo 1921 metų sausio 22 dieną.
Kaip žinome, Steigiamasis Seimas buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės parlamentas, išrinktas per demokratinius rinkimus. Veiklą jis pradėjo 1920 metų gegužės 15 dieną ir baigė 1922 metų spalio 6 dieną.
Jame dirbo 150 Seimo narių, iš jų – tik aštuonios moterys.
Vėliau dviejų iš jų, F. Bortkevičienės ir Panevėžio krašto pažibos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, kandidatūros buvo iškeltos 1926 metų birželio 7 dieną vykusiuose Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose.
Tai buvo pirmas kartas Lietuvoje, kai prezidento posto siekė ir moterys. Deja, nė viena iš jų šalies vadove taip ir netapo.
Tačiau jų nuveikti darbai, aktyvi veikla žinomi ir vertinami iki šiol.
Socialistai liaudininkai demokratai Steigiamajame Seime 1921 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotr.
Į politiką nebelįs
Ilgus metus dvi šviesuolės ir bičiulės G. Petkevičaitė-Bitė ir F. Bortkevičienė daug susirašinėjo. Yra išlikę daugybė įvairiais gyvenimo laikotarpiais G. Petkevičaitės-Bitės rašytų laiškų, kuriuos skaitant galima rasti gražių minčių, pastebėjimų, nuoskaudų, vilties bei paguodos žodžių.
Štai jau nebedirbdma Seime, 1924 metais Bitė rašė F. Bortkevičienei:
„Jei dar teks gyventi, grįšiu prie plunksnos, tik į politiką nelįsiu, nes daug kas man šioje dirvoje jau šiandien nebesuprantama ir priešinasi mano etikai. Užteks darbo, jei kiek atminimų parašysiu ir užbaigsiu literatūros dalį…“
Laiškų yra ir iš vėlesnių metų. Be asmeninių dalykų, sumanymų, pasakojimų, juose dažnai minima Lietuva, baiminamasi dėl jos ateities.
1940 metais rašytas laiškas: „ Gyvenimas man nelengvas, bet kas daryti, senatvę sulaukus?… Juk einu jau 80-tus metus. Tik dėkoju Dievui ir geriems žmonėms, kad dar galiu gimtąja kalba pasidžiaugti ir tvirtai tikėti, kad, ir kentėdama, ir vargdama, mūsų tauta nežlugs…“
Į gyvenimo pabaigą: „Brangioji! Dažnai mintimi esu pas jus! Gyvenu Panevėžio sostinėje. Šiandien nieko gero neįstengiu pasakyti! Gal sveikata pagerės. Tada atvirai prisipažinsiu. Visuomet Jus branginanti.“ (Iš 1942 metais rašyto laiško F. Bortkevičienei).
Šimtui metų nuo jųdviejų aktyvios veiklos praėjus, G. Petkevičaitės-Bitės atminimas gražiai išsaugotas, jos darbai įamžinti, vertinami. O štai apie F. Bortkevičienę visuomenė žino per mažai.
Aplenkusi laiką
Prieš dešimtmetį istorikas Liudas Subačius parašė ir išleido F. Bortkevičienei skirtą knygą „Aplenkusi laiką“.
Tikslesnio ir tinkamesnio pavadinimo, regis, nebuvo įmanoma sugalvoti. Juk iš tikrųjų jos veikla tuometėje Lietuvoje buvo visiškai neįprasta.
„Moteris – verslininkė, politikė, karininkė, boksininkė, moteris – prezidentė. XXI a. tai jau nieko nestebina, XIX a. pabaigoje tokios moterys lietuvių visuomenėje buvo sunkiai įsivaizduojamos. Patriarchalinės kultūros nubrėžtos veiklos gijos moteris apribojo motinų, namų šeimininkių, tarnaičių socialiniais vaidmenimis… <..> Viena pirmųjų, išsikovojusi vyrų pripažinimą lygiomis teisėmis dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime, buvo Felicija Bortkevičienė, savo veiklos įvairove, apimtimis žymėjusi naują, modernų moters socialinio elgesio modelį“, – rašo L. Subačius.
F. Bortkevičienė visada turėjo savo nuomonę, dalyvavo daugelyje veiklų, dažnai ir nukentėdavo.
Štai kaip istorikas trumpai nubrėžia jos gyvenimo kelią: knygnešė, pirmoji ir vienintelė moteris
slaptame litvomanų „Dvylikos Vilniaus Apaštalų“ būrelyje, masonų ložėje „Lietuva“, Didžiojo ir Steigiamojo seimų narė, kandidatė į ministrus, prezidentus, spaudos magnatė, kelių labdaringų organizacijų įkūrėja ir vadovė, moterų judėjimų dalyvė ir t. t.
„F. Bortkevičienės sėkmė dirbant su žmonėmis buvo jos nepaprastas sugebėjimas parinkti darbą ir įtraukti į jį kitus. Jos laisvumas, paprastumas, tiesumas, visuomet ramus, rimtas tonas kalboje sudarydavo gerą atmosferą, kurioje malonu dirbti“, – rašoma knygoje.
Iškeista į suimtus komunistus
Už tautinę veiklą F. Bortkevičienė Rusijos valdžios buvo kelis kartus suimta ir trumpai kalinta. Gyvendama Rusijoje, 1917 metais dalyvavo Rusijos lietuvių seime Petrograde, buvo viena jo organizatorių, vėliau – Stokholmo lietuvių konferencijos dalyvė. 1918 metais grįžusi į Vilnių, bolševikų valdžios buvo suimta, įkalinta, vėliau išgabenta į Smolensko kalėjimą.
Bet F. Bortkevičienei pavyko grįžti į Lietuvą – ji buvo iškeista į Lietuvoje suimtus komunistus. Atgavus lietuvių spaudą, ši moteris tapo viena pagrindinių laikraščių „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“ leidėjų.
F. Bortkevičienei likimas negailėjo išbandymų, bet ir po sunkiausių ji sugebėdavo atsitiesti. Ne vieną kartą kalinta, sekama nemetė pasirinkto tikslo – visą gyvenimą kiek galėdama rūpinosi kultūros, švietimo sklaida.
Didelės meilės istorija
Iki 13 metų būsimoji politikė mokyta namuose. Motinos ir dviejų samdytų daraktorių namų mokykla buvo aukšto lygio.
1885 metais Felicija lengvai išlaikė egzaminus į Kauno „Marinskaja“ mergaičių gimnaziją ir joje mokėsi iki 1889-ųjų. O tuomet už streiko organizavimą, prieštaraujant, jog gimnazistėms nebeleidžiama eiti į bažnyčią, o liepiama melstis cerkvėje, iš priešpaskutinės klasės buvo pašalinta.
Pašalintosios kitos mokyklos nebenorėjo priimti, tik per didelius vargus pavyko įstoti į paskutinę Vilniaus mergaičių gimnazijos klasę. Tą gimnaziją 1890 metais ir baigė.
Metus studijavo istoriją bei prancūzų kalbą Varšuvoje, privačiuose slaptuose Moravskos moterų kursuose. Grįžusi į Lietuvą, kurį laiką dirbo kartu su tėvu Ukmergės banke. Tėvelis mirė 1898 metais.
Knygoje „Aplenkusi laiką“ pasakojama, jog vaikystėje užsimezgusi pažintis ir draugystė tarp Felicijos Povickaitės ir Jono Bortkevičiaus (tėvų ekonomo sūnaus) ilgainiui peraugo į meilę, kurią, nepaisant Povickių giminės prieštaravimų dėl Jono nekilmingumo, 1899 metais vainikavo santuoka. Po šio žingsnio giminės Felicijos išsižadėjo.
Felicijos ir Jono Birtkevičių vestuvinė nuotrauka. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.
Kartu su vyru
F. Bortkevičienės pasaulėžiūrai didelės įtakos turėjo ir jos vyras inžinierius J. Bortkevičiaus (1871-1909).
Jie gyveno Vilniuje, dalyvavo lietuvių visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, vaidino privačiuose lietuviškuose spektakliuose, dalyvaudavo ekskursijose po Vilniaus apylinkes.
Lietuviais save laikantys žmonės vis dėlto daugiausia kalbėdavo lenkiškai. 19 a. pirmoje pusėje tarp Lietuvos bajorų populiarus posakis apie save – „gente lituanus, nationale polonus“ (pagal kilmę lietuvis, pagal pilietybę lenkas).
Visgi daugelis jų pradėjo mokytis ir išmoko lietuviškai. Pati F. Bortkevičienė lietuviškai kalbėjo su nedideliu lenkišku akcentu.
Atjauta ir pagalba
Dar viena ryški F. Bortkevičienės veiklos sritis – jos labdaringa veikla. Ji buvo moksleivių šalpos draugijos „Žiburėlis“ pirmininkė, valdybos narė, visada aktyviai dalyvavo veikloje, rinko lėšas, šelpė gabius studentus, rašytojus.
Per 40 draugijos gyvavimo metų sušelpta per 300 mokslo siekusių būsimų Lietuvos ateities kūrėjų.
Tarp „Žiburėlio“ remiamųjų ir globojamųjų buvo ir būsimas skulptorius J. Zikaras.
F. Bortkevičienė buvo ir kalinių globėja. Carinės Rusijos laikais ji globojo politinius kalinius, juos rėmė per „Kankinių kasą“. Lietuvoje, ko gero, nebuvo ne vieno kalėjimo, kurio ši moteris nebūtų aplankiusi.
Kaip pati rašė viename laiške: „Dabar tokie laikai, kad žmogus negali žinoti, kas po valandos jam nutiks. Pilni kalėjimai žmonių, ir kas diena skaičius didėja. Ypač laukų žmonės prapuolė.“
Prasidėjus I pasauliniam karui, ji tapo viena iš Lietuvių globos draugijos įkūrimo iniciatorių.
1915–1918 m. organizavo paramą į Sibirą ištremtiems Mažosios Lietuvos lietuviams.
Antrojo pasaulinio karo metais F. Bortkevičienė irgi negalėjo likti abejinga – gelbėjo žydus, pirmiausia mažus vaikus, lietuvius, suimtus nacių, po 1944 m. stengėsi padėti žmonėms išvengti sovietinės okupacinės valdžios represijų.
Palaikus išvežė slaptai
Karui baigiantis, F. Bortkevičienė pati atsidūrė saugumo akiratyje. Sovietų valdžiai nacionalizavus „Varpo“ spaustuvę, ji liko be darbo, buvo nuolat tardoma.
Kartais uždarydavo kelioms paroms į kalėjimą, kartais išsivesdavo iš namų ir po naktinio tardymo paleisdavo. Nuo tardymų pašlijo sveikata.
„F. Bortevičienė parašė J. Šileikaitei įgaliojimą ir pažiūrėjusi į savo parašą nustebo sakydama: „Koks mano parašas – visai nepanašus į mano įprastinį pasirašymą! – Ir pradėjo verkti – „Nieko nebus iš manęs, aš jau mirsiu. Mirdama neturiu ko ypatingai gailėtis. Tik labai norėjau dar pamatyti atsikuriančią ir demokratiškai susitvarkiusią Lietuvą. Jaučiu, jog tos laimės aš jau nesulauksiu…“ – pasakojama knygoje „Aplenkusi laiką“.
Mirė F. Bortkevičienė 1945 metais spalio 21 dieną Kaune.
To meto valdžia neleido išspausdinti laikraštyje žinios apie laidotuves, palaikus iš „Varpo“ spaustuvės salės išvežė slaptai.
F. Bortkevičienė palaidota Troškūnų kapinėse šalia sesers Juzefos Povickaitės-Okuličienės, Latavėnų dvaro ūkio savininkės.
Knygos „Aplenkusi laiką“ viršelyje panaudoti G. Petkevičaitės-Bitės žodžiai: „Nežinau antros moters, kuri būtų sugebėjusi šitaip veikti kaip F. Bortkevičienė – ištisą gyvenimą – ir kuri nenustodama energijos irtųsi prie vieno didžiausių žmonijos tikslų: įsisąmoninti ir padaryti susipratusiais piliečiais plačius savo Tėvynės ir liaudies sluoksnius.“