Rankose laikydama socialinės pedagogės diplomą, panevėžietė Kotryna Kinderytė -Demar, kaip ir daugelis jos bendraamžių, nusprendė laimės ieškoti svetur.
Į lagaminą įsidėjusi vos porą psichoanalizės knygų apie žmogaus santykį su pačiu savimi, išvyko į emigrantų rojumi tuomet dar vadintą Angliją.
Deja, bet ši nepasitiko Kotrynos itin svetingai, nors emigrantė sako lengvos pradžios ir nesitikėjusi. Iš pradžių jai teko tenkintis atsitiktiniais darbais kavinukėse, greito maisto užkandinėse ar parduotuvėse, tačiau atkakli ir ryžtinga panevėžietė metė iššūkį pati sau – įstojo į koledžą studijuoti psichologijos, sėkmingai jį baigė ir jau būdama dukart diplomuota specialistė įkūrė vaikų ir paauglių socializacijos centrą. Jame pagalbos kasdien ieško emocinių ir bendravimo sunkumų slegiami, nusikalsti linkę ar tiesiog gyvenimo tikslą pametę jaunuoliai.
„Tiesiog žinojau, kad turiu nemažai žinių, gebėjimų ir, žinoma, tikėjimo savo jėgomis bei idėją. Dar turėjau labai daug pozityvios energijos ir ją kažkur reikėjo nukreipti“, – kodėl ėmėsi tokios netikėtos veiklos, aiškina socializacijos centro vadovė K. Kinderytė-Demar.
Anot Kotrynos, kasdieniame darbe su problemų turinčiais jaunuoliais ji niekuomet nesiima žandaro ar teisuolio vaidmens. Stengiasi kurti tarpusavio dialogą, kuris, pasak jos, yra geriausias būdas pasiekti jaunų žmonių širdis.
„Niekada nieko neprašau pakeltu tonu, nieko neraginu, neforsuoju, nes viskas, mano manymu, turi vykti savu laiku ir tam tikromis aplinkybėmis. Tokiomis taisyklėmis vadovaujuosi ir namuose, ir darbe. Ir, patikėkite manimi, jos tikrai gelbsti bendraujant net su didžiausiu nenuorama“, – tvirtina pašnekovė.
Anot Kotrynos, kasdieniame darbe su problemų turinčiais jaunuoliais ji niekuomet nesiima žandaro ar teisuolio vaidmens. Asmeninio archyvo nuotr.
Sistema skiriasi
Lietuvoje socializacijos centrai, anot K. Kinderytės-Demar, yra uždara, gūdi, mitais ir stereotipais apipinta įstaiga, į kurią patekę prasikaltę paaugliai griežtai prižiūrimi. O štai Anglijoje sistema veikia taip, jog nenuoramų norą nusižengti bando pažaboti pečius surėmę įvairių sričių specialistai jaukioje tarsi namų aplinkoje.
„Pagrindinis įrankis ar net ginklas mano darbe yra bendravimas. Atviras, nuoširdus, gal ne visada labai sklandus, bet būtent nuo to priklauso, ar pavyks su jaunuoliu nuveikti šį tą daugiau jo labui, rasti jo problemos sprendimą“, – sako Kotryna.
Ji netiki, kad bausmės, demonstruojama galia gali padėti problemas spręsti, kurti ryšį, statyti pasitikėjimo tiltus. Anot K. Kinderytė-Demar, šiuolaikinėse šeimose jaunuoliams labiausiai trūksta dėmesio. Maištaujantys paaugliai netinkamu elgesiu būtent to dėmesio ir reikalauja.
„Kartais šeimose visiškai nekuriamas tarpusavio ryšys. Vaikui tik numetama pinigų Vaikai būna sau, tėvai sau. Tuomet iki didelės bėdos tik vienas žingsnis“, – pabrėžia socialinė pedagogė.
Pasak K. Kinderytės-Demar, dėl įžūlėjančio jaunimo elgesio dažnai kaltinamos iš užsienio atėjusios vaikų nežabotų teisių mados.
„Taip, ir „tenai“ paaugliai išsiskiria spalvingomis šukuosenomis, iššaukiančia apranga, tačiau bendrų taisyklių pripažinimas, vidinė drausmė ir kultūra tiesiog tvyro ore. Žinoma, taisyklių laikomasi ten, kur suvokiama jų prasmė, o pasitikėjimas valstybe neateina iš niekur“, – akcentuoja K. Kinderytė-Demar.
Rankose laikydama socialinės pedagogės diplomą, panevėžietė Kotryna Kinderytė-Demar, į lagaminą įsidėjusi vos porą psichoanalizės knygų, išvyko gyvenimo kurti į emigrantų rojumi tuomet dar vadintą Angliją. Asmeninio archyvo nuotr.
Suaugusiųjų veidrodis
Ar tikrai mūsų visuomenėje agresyvus jaunuolių elgesys tampa norma? K. Kinderytė -Demar pabrėžia, jog jeigu jauni žmonės žinos tik savo teises, bet ne pareigas, gali lengvai nueiti klystkeliais. Tokia laisvė tėra jaunų žmonių saviapgaulė, ateityje galinti jiems brangiai kainuoti.
„Tačiau man nejučia kasdien kyla klausimas, o gal tie, kurie beatodairiškai smerkia jaunąją kartą, tiesiog labai greitai pamiršo savo „žygius“?“ – klausia specialistė.
Pasak Kotrynos, jauni žmonės – mūsų visuomenės veidrodis. Socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad jeigu dabar kalbame apie agresyvesnę jaunąją kartą, tai tik todėl, kad patys suaugusieji linkę elgtis agresyviau.
„Kad paauglio santykis su mokytoju, vyresniu asmeniu ar netgi bendraamžiu tenkintų abi puses, visa šeima turėtų labai daug dirbti“, – akcentuoja specialistė.
Jos manymu, auklėjimas turi būti grindžiamas dėmesio skyrimu, o ne pagrįstas baime ar fizinėmis bausmėmis. Pasak K. Kinderytės-Demar, ar jaunuolis ir toliau netinkamai elgsis, ypač priklauso ir nuo bendruomenės reakcijos.
„Jeigu kažkas palaiko ir stiprina netinkamą elgesį, jis ir bus demonstruojamas. Jeigu bendruomenė tokį elgesį ignoruoja: nepradeda šaipytis, neprisideda prie daiktų niokojimo, tai daryti tampa nebeįdomu. Žinoma, turi dirbti ir pati bendruomenė. Visi turėtų laikytis nusistatytų taisyklių ir stiprinti, pastebėti tinkamus poelgius“, – akcentuoja K. Kinderytė-Demar.
