Didžiausia laimė būdavo Kalėdas sutikti su artimaisiais. Jų nelikus, šeimą partizanams atstodavo bendražygiai, ryšininkai, rėmėjai.
Sovietų saugumas, žinodamas, kokios svarbios lietuviškos tradicijos pasipriešinimo kovotojams, darė viską, kad šias šventes paverstų košmaru.
Visada – su geresnės ateities viltimi
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas dr. Darius Juodis sako, kad apie 1944–1953 metų partizaninio karo dalyvių švęstas Kalėdas daugiausia žinoma iš dokumentų, dabar saugomų archyvuose. Juose galima aptikti ir šventinių sveikinimų.
Tai irgi buvo tradicija – įvairaus lygio partizanų vadams sveikinti vieni kitus per svarbiausias metų šventes: vienos apygardos vadas siuntė linkėjimus kitos apygardos vadui ar apygardos vadovybė sveikino aukštesniąją – srities.
Sveikinimais apsikeisdavo ir būrių vadai.
Dr. D. Juodžio teigimu, neretai šventiniai linkėjimai būdavo tiesiog išspausdinami ant popieriaus lapo, tačiau pasitaikydavo ir ranka pieštų atvirukų.
„Tai buvo tradicinis sveikinimo būdas religinių švenčių – Kalėdų, Velykų – proga, taip pat valstybinės šventės – Vasario 16-osios – proga“, – pasakoja istorikas.
Sveikinimo tekstuose, anot jo, dažniausiai linkima tęsti kovą už laisvę, nepasiduoti. Žodžiuose – geresnės ateities viltis, kad jau netrukus viskas pasikeis ir kitais metais bus švenčiama laisvoje Lietuvoje.
Ne tik siunčiamuose sveikinimuose – tradiciškai didžiosios šventės atsispindėdavo ir pogrindinėje partizanų spaudoje, įvadinį straipsnį paprastai skirdavusioje Kalėdų, Naujų Metų progai.
„Būdavo palinkima sveikatos, ištvermės, kantrybės ir tikimasi, kad tokios sąlygos tęsis neilgai ir netrukus šventės bus švenčiamos laisvoje Lietuvoje. Visada buvo palaikomas optimizmas“, – pabrėžia dr. D. Juodis.
Stiprėjant sovietų represijoms, neretai vienintelė partizanams likusi šeima, pasak daktaro Dariaus Juodžio, būdavo jų bendražygiai, rėmėjai, ryšininkai. GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJOS (Eimanto Genio) nuotr.
Diktavo aplinkybės
Yra išlikę ir partizanų ryšininkų, ir eilinių kovotojų prisiminimų apie Kalėdų šventimą.
Pasak dr. D. Juodžio, švenčių paminėjimas priklausydavęs nuo situacijos, tačiau bet kokiu atveju būdavęs kuklus: šventes kovotojai pasitikdavo bunkeryje, geriausiu atveju – rėmėjų sodybose.
„Kaip tą dieną padiktuodavo aplinkybės“, – sako istorikas.
Į namus švęsti Kalėdų kai kuriems pavykdavo sugrįžti, bet tik pačioje pradžioje. Ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui stiprėjant, partizanų šeimas, kaip pasakoja istorikas, išdraskė tremtys. Nelikus Lietuvoje artimųjų, neliko ir švenčių namuose.
„Kovotojų šeima tapo pati partizanų bendruomenė“, – konstatuoja specialistas.
Detalių aprašymų, kaip partizanai šventė Kristaus gimimą, nėra. Galbūt niekam ir į galvą neatėjo tokių patirčių užrašyti – viskas atrodė įprasta ir elementaru.
Vis dėlto iš nedaugelio išlikusių prisiminimų galima susidaryti įspūdį, kokios anuomet būdavo Kūčios, Kalėdos: švenčiantieji susirinkdavo prie stalo, sukalbėdavo maldą, lauždavo brangų kalėdaitį, vadinamąją plotkelę, greičiausiai gautą per rėmėjus ar ryšininkus.
„Daugiau mažai kas aprašoma – apsiribojama bendromis frazėmis, – apgailestauja dr. D. Juodis. – Detalės neakcentuojamos, bet, kiek galima numanyti, stalas, nors nekasdieniškas, būdavo kuklus. Kaip ir visos to meto visuomenės. Juk žmonės tuo laiku tikrai neturtingai gyveno.“
Kartais šventėse dalyvaudavo ir kunigai. Pasak istoriko, partizaninio karo pradžioje jie greičiausiai lankydavosi dažniau, ypač vasarą, laikydavo mišias. Tačiau ir vėliau tarp pačių partizanų buvo dvasininkų (pavyzdžiui, Tauro apygardoje kovojo kunigas Justinas Lelešius-Grafas), tad Kūčias, Kalėdas jie praleisdavo kartu su likimo broliais.
Kalėdų egles mėtė pro langus
Okupantai, su savo jokio tikėjimo nepripažįstančia ideologija, pasistengė Kalėdas visiškai išstumti iš viešojo gyvenimo. Tačiau šeimose ši šventė buvo visą laiką švenčiama – ypač religingose.
„Esu girdėjęs, kad pokario metais žmonės nukentėjo dėl to, jog eglutę papuošė Kalėdoms“, – dr. D. Juodis primena, kad sovietai tuo laiku pripažino tik Naujuosius Metus. Švęsti religines šventes buvo draudžiama, taigi net menkiausias įtarimas dėl jų minėjimo galėjo baigtis liūdnai.
„Žūdavo ir partizanų rėmėjai, ir partizanų giminės, ir atsitiktiniai žmonės – sovietai per daug nesirinko.“
Dr. D. Juodis
„Kalėdos privalėjo būti eliminuotos ir niekas neturėjo priminti jų viešajame gyvenime – nei mokyklose, nei įstaigose, – sako istorikas. – Jau vėlyvuoju sovietmečiu esu girdėjęs, kaip viename Kauno institute vaikščiodavo partijos sekretorius ir radęs papuoštą eglutę prieš Kalėdas, išmesdavo pro langą.“
„Pareigūnai rodydavo savo uolumą, bet tokių buvo visada“, – pripažįsta dr. D. Juodis.
Tiesa, pokariu užtikus švenčiant namuose Kūčias ar Kalėdas dar buvo galima kaip nors išsisukti, tačiau radus kartu prie stalo sėdinčius partizanus represijos ir tremtys tokiai šeimai buvo garantuotos.
Šventės virsdavo siaubu
„Sovietų saugumas, žinodamas apie šventes, jų šventimo šeimoje tradicijas, tomis dienomis rengdavo pasalas, o turėdami duomenų, kad kažkur ateis partizanai švęsti, nusiųsdavo savo pajėgas“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Partizaninio karo pradžioje, 1944–1945 metais, sovietai įvykdė ne vieną tokią akciją, ir itin negailestingai.
Istoriko teigimu, jos organizuotos ne vien per Kalėdas, bet ir visą gruodį.
Saugumui pasitelkus vidaus kariuomenę, masinės baudžiamosios akcijos rengtos ir Panevėžio apylinkėse. Tačiau viena žiauriausių buvo Alytaus krašte.
Dabar ji žinoma kaip Klepočių žudynės, tačiau nukentėjo bent keli kaimai ir jų gyventojai.
1944 metų gruodžio 24-ąją prasidėjusi ir tris dienas trukusi akcija išsiskyrė tiek savo apimtimi, nes buvo pasitelktos didžiulės pajėgos, tiek žiaurumu.
Kūčių dieną pradėję reidą Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 331-ojo pasienio pulko kareiviai kartu su Merkinės, Alovės ir Alytaus valsčių stribais, pasak dr. D. Juodžio, sudegino apie 70 sodybų, nužudė bemaž pusšimtį žmonių, dešimtis suėmė.
Labiausiai nukentėjo Klepočių kaimas, kur nužudyta dvylika jo gyventojų, sudeginta didžioji dalis sodybų – 21 iš buvusių 32.
Tąsyk namai liepsnojo ir jų gyventojai žuvo dar mažiausiai septyniuose apylinkių kaimuose.
Spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, žmonės liko be pastogės, daiktų, maisto. Turtas, gyvuliai, kurių nepasiglemžė ugnis, buvo išgrobstyti.
„Šventės vietos žmonėms tapo tragedija“, – pasak dr. D. Juodžio, masinius okupantų siautėjimus dar labiau skatino nebaudžiamumas. Menkiausio įtarimo užtekdavo, kad pradėtų lietis kraujas.
„Jie savo nuožiūra vykdė tokias akcijas, – teigia istorikas. – Žūdavo ir partizanų rėmėjai, ir partizanų giminės, ir atsitiktiniai žmonės – sovietai per daug nesirinko.“
Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Šerno tėvūnijos partizanų sveikinimas vadui ir štabo darbuotojams Kalėdų proga. 1950 metų gruodžio 15-oji. LIETUVOS YPATINGASIS ARCHYVAS
Persekiojo itin įnirtingai
Pokariu tokios tragedijos yra pažymėjusios praktiškai kiekvienus metus, kol vyko partizaninė kova.
Dr. D. Juodžio tvirtinimu, Kalėdų laikotarpiu baudžiamosios akcijos vykdavo tai viename, tai kitame Lietuvos krašte ir niekada neapsieidavo be aukų.
Partizanų sovietai tykodavo ir pakeliui į šventimo vietas – saugumo agentai informaciją apie planuojamus susitikimus rinkdavo itin kruopščiai. Tačiau ir be to būdavo rengiamos pasalos, kratos, reidai tikintis, jog kas nors iš tų, ką enkavėdistai vadindavo banditais, įklius.
„Buvo tikėtina, kad partizanai Kalėdas švęs, tik kur? Galbūt – rėmėjų namuose. Tad prie įtariamųjų partizanų rėmimu namų, kelių, kur kovotojai už laisvę gali pasirodyti, organizuotos pasalos. Tomis dienomis sovietai buvo itin aktyvūs tikėdamiesi, kad partizanai papuls į spąstus“, – pasakoja istorikas.
Partizanus sovietai užklupdavo ir einančius pas ryšininkus, rėmėjus. Suvalkijoje, Tauro apygardoje saugumas vieno žuvusio partizano kišenėje rado raštelį, kad Kalėdų proga bus susitinkama pas rėmėją. Tad pasinaudojus surasta informacija, organizuota operacija, per kurią buvo ir žuvusiųjų, ir suimtųjų.
„Tuo laiku neaptiko partizanų, bet iš kambaryje esančio stalo suprato, kad būta daugiau žmonių. Tad ėmė persekioti“, – pašnekovas sako, kad tokių pavyzdžių Lietuvoje buvo ne vienas.
Žudė ir degino
Dr. D. Juodžio žiniomis, Panevėžio apskrityje viena tokia operacija buvo organizuota Šimonyse: 1944 metų Kūčių dieną sovietai ėmėsi šukuoti girią.
Gruodį specialiai šiam tikslui buvo pasitelktos papildomos pajėgos iš pasienio pulkų. Mažesniuose miesteliuose įsikūrusios karinės įgulos siautėjo po apylinkes. O Kūčių dieną vykdyta operacija.
Istoriko žiniomis, akcijoje Šimonių girioje dalyvavo per 600 sovietų. Jiems pavyko aptikti kelis bunkerius, sulaikyti keletą asmenų. Vienas žmogus žuvo, sudeginti keli namai.
„Daugybei žmonių nešventinės dienos tąkart buvo ir Panevėžio apskrityje“, – pasak D. Juodžio, po poros metų itin kruvinų Kalėdų būta ir gretimame Kėdainių rajone.
1946 metų gruodžio 24-ąją pas Labūnavos dvaro bokšte gyvenusias partizanų rėmėjų šeimas valgyti Kūčių vakarienės atvyko nemenkas būrys partizanų. Kaip vėliau paaiškėjo, keli jų buvo išdavikai. Visiems sumigus po šventinės vakarienės, pasigirdo stiprus beldimas į duris – namai, kuriuose glaudėsi ne tik svečiai, bet ir moterys, vaikai, buvo apsupti.
Partizanai bandė prasiveržti, bet nesėkmingai. Mūšis truko ne vieną valandą. Daliai moterų nusprendus pasiduoti ir išėjus į lauką, sovietai liepė gultis ant žemes ir pradėjo šaudyti į beginklius žmones.
Kiek žinoma, trys iš apsuptų partizanų nusišovė – nenorėjo pasiduoti gyvi. Tuos, kurie pasidavė, sušaudė sovietai. Išgyventi pavyko nedaugeliui, tarp jų, deja, ir išdavikams, per kelias ateinančias 
Ši Kalėdų tragedija nusinešė vienuolika gyvybių. Žmonių žūtį matęs mūras tebestovi ir šiandien, o šalia ošia vienuolika jiems atminti pasodintų ąžuolų.