Televizijos, kino ir teatro aktorius, anksčiau kūręs ne tik spektaklius, bet ir populiarumo sulaukusius televizijos serialus, kaunietis Andrius Žiurauskas išbandė jėgas kaip kino kūrėjas ir jau spalį pristatys naują lietuvišką komediją „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“.
„Man yra 41 metai ir aš tik dabar debiutuoju kine, o tų debiutų kuo toliau, tuo būna mažiau. Šio labai laukiu drebančiomis rankomis ir kojomis, klausydamasis įvairiausių gandų, nors geriau to nedaryti. Neabejoju, kad žmonės šitą filmą įsimylės taip, kaip mes esame įsimylėję savo darbą. Tačiau net ir po premjeros man dar daug reikės įrodinėti pasauliui, sau, aktoriams ir žiūrovams, kad esu geras režisierius“, – kalbėjo režisieriaus kėdę užėmęs A.Žiurauskas.
(„Singing Fish“ nuotr.)
Kino, televizijos ir teatro gerbėjams A.Žiurauskas geriausiai žinomas iš tokių kino juostų kaip „Zero 2“, „Redirected“, „Nepatyręs“, TV3 serialų „Moterys meluoja geriau“, „Motina ir du sūnūs“. Rudenį kino ekranus pasieksianti romantinė komedija bus pirmas Andriaus režisuotas vaidybinis filmas.
Žinomas vyras prisipažįsta, kad tai – didžiulis iššūkis: „Turėjau ir bemiegių naktų, ir visiškos baimės, siaubo akimirkų – ar imtis, ar nesiimti, juk tai toks iššūkis! Bet buvo ir milžiniško džiugesio susitikus su aktoriais, visa komanda, o dar vėliau užplūdo gailestis, kad viskas eina į pabaigą.“
– Kodėl pasirinkote būtent romantinės komedijos žanrą? Ar pats mėgstate tokias komedijas?
(„Singing Fish“ nuotr.)
– Neslėpsiu, man šis žanras buvo jau pasiūlytas, tokį gavau užsakymą. Kai paskambina ir pasiūlo režisuoti filmą, tikrai negalvoji, koks jis bus, visos mintys sukasi tik apie tai, kad kažkas iš viso tave pasirinko kinui kurti. Vien tai yra didžiulis stresas, iššūkis, džiaugsmas, šventė ir baimės pilnos kelnės vienu metu.
Romantinės komedijos žanro neišsigandau, man atrodo, kad aš tiesiog moku jas kurti. Kūriau komišką serialą „Moterys meluoja geriau“ ir man labai patiko. Kitas smagus dalykas – Lietuvoje tokio žanro nėra, manęs nebus su kuo palyginti. Nelendu į veiksmo žanrą, kad nereikėtų lygintis su Emiliu Vėlyviu, darau tai, ko niekas dar nedarė.
Gera romantinė komedija privalo būti atpažįstama žmogui, joje jis turi pamatyti save, savo gyvenimo įvykius, romantinius potyrius, pajausti, kad ir jam taip buvo. Žinoma, negali trūkti ir pačios romantikos. Režisierius turi priversti žiūrovus sirgti už herojus, kad publika suprastų jų jausmus, kad lauktų laimingos pabaigos. Kai banaliai kalbame apie romantiką, įsivaizduojame kvailai besišypsantį žmogelį, kuris yra labai laimingas, ir jam taip gera, kad net truputėlį graudu. Iš to nereikia šaipytis ar turėti išankstinių nuostatų. Žinome, kad amerikiečių romantinės komedijos yra vienokios, prancūzų – kitokios, Bolivudas parodo dar kitokias, o mes padarėme lietuvišką romantinę komediją. Žiūrovai galės ją įvertinti spalį.
– Kokie jums, kaip teatro ir televizijos režisieriui, buvo didžiausi atradimai kine?
– Teatre turi laiko repetuoti, viską atrandi kartu su aktoriais. Televizijoje esi organizatorius – aikštelėje nuolat sprendi problemas. O kinas yra tavo ir operatoriaus namų darbai. Jei esi pasirengęs, aikštelėje viskas vyksta sklandžiai, visą veiksmą gali atiduoti aktoriams. Jei būtum nepasirengęs, grėstų labai didelė bėda – aikštelėje nėra laiko problemoms gvildenti. Turėjome labai griežtai apribotą laiko tarpsnį. Filmą nufilmavome per septyniolika su puse pamainos, laiko buvo labai mažai. Per dieną kartais nufilmuodavome net aštuonias minutes, kurios pateks į ekraną. Skamba paprastai, tačiau tai kainuoja košmariškai daug laiko, pastangų.
(„Singing Fish“ nuotr.)
Kitiems sunku suprasti ir man pačiam buvo sunku suvokti, kaip įsivaizduojamas vaizdelis atrodys kelių šimtų kvadratinių metrų dydžio ekrane. Labai laukiu, bet ir bijau filmo premjeros – galbūt taps matomos visos mano klaidos?
– Papasakokite apie filmo siužetą.
– Mes turime porą – Justiną Jankevičių, kuris vaidina Benjaminą Kazlauską, ir Elžbietą Latėnaitę, vaidinančią merginą Atėnę. Jie įsimyli vienas kitą – turbūt kaip ir kiekvieną iš mūsų, vyresnį nei 16 metų, juos ištinka didelė ir nepakartojama meilė. Pora laimingai gyvena pusantrų metų, kai viskas netikėtai pasikeičia. Atėnė nusprendžia Benjaminą palikti dėl savo šokių partnerio – nuostabaus, turtingo, gražaus, važinėjančio gera mašina odontologo. Tačiau Benjaminas nenusileidžia ir prisiekia ją susigrąžinti per savaitę.
J.Jankevičiui tikrai linkiu sėkmingos karjeros kine – jis mus sužavėjo.
Tai, ką Benjaminas daro, kokių desperatiškų, išradingų, nesuvokiamų bei emocijų padiktuotų priemonių imasi, žiūrovai ir išvys. Pabaigos neišduosiu (juokiasi).
– Kaip atradote J.Jankevičių? Kaip sekėsi su juo dirbti?
– Bijojau. Jį pasirinko prodiuseriai. Scenarijų parašė Jonas Navickas ir jis buvo apie jauną stand-up (komikų pasirodymai – aut. past.) žvaigždę. Prodiuseriai Rolandas ir Povilas Skaisgiriai jau buvo numatę, kad filmas bus apie J.Jankevičių. Aš buvau kviestinis režisierius, galėjau rinktis visą kitą komandą – operatorius, apšvietėjus, aikštelės darbuotojus.
Tikrai abejojau dėl J.Jankevičiaus. Nuo senų laikų mes gerai sutariame, bet nervų buvo. Viena yra daryti stand-up scenoje ir vesti laidas, o visai kas kita – rodyti savo jautriausius išgyvenimus prieš kamerą. Visi drebėjome. Kiti aktoriai, Dainius Kazlauskas, Ainis Storpirštis, E.Latėnaitė, buvo pasirinkti, kad reikalui esant apgrotų J.Jankevičių.
Bet to nereikėjo. Būkime biedni, bet teisingi – jis privertė kitus aktorius pasitempti. Tai visiems buvo netikėta, bet išėjo į gera filmui. J.Jankevičiui tikrai linkiu sėkmingos karjeros kine – jis mus sužavėjo.
– Ar kauniečiai galės atpažinti Kauną filme?
– Dvi dienas filmavome Kaune, tačiau atpažinti bus sunku. Dvi vietos buvo pasirinktos dėl interjero – dantų klinika Savanorių per. ir Jūratės bei Česlovo Norvaišų šokių salė. Jie padėjo surasti šokėjus, konsultavo šokių klausimais. Šokių konkursą net filmavome kultūros centre „Tautos namai“.
(„Singing Fish“ nuotr.)
Noriu labai padėkoti visiems savo bičiuliams Kaune – iki paskutinės minutės laukiau, buvo daug nežinomybės, bet kai savo „Facebook“ paskyroje paprašiau savanoriškai susirinkti ir padėti nufilmuoti spūstį, atvažiavo 64 automobiliai.
– Ar jus patį išvysime filme?
– Taip, filmavausi, bet galbūt reikės iškirpti. Nebuvo kas pasako, koks esu blogas aktorius.
– Kokie dabar vyksta darbai, susiję su filmu?
– Dabar turime jau sumontuotą darbinę medžiagą – 95 proc. filmo jau yra baigta. Laukiame, kol darbą baigs kompozitorius, liko studijoje įrašyti vadinamuosius užkadrinius balsus. Tada vyks baigiamosios gamybos (postprodukcijos) darbai – piešiami trimačiai efektai, keičiamos spalvos – dabartinės technologijos leidžia iš dienos padaryti naktį.
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ – kino teatruose nuo spalio 6 d.