„Nuo vaikystės svajojau dirbti zoologijos sode“, – prasitaria jau vienuolika metų šunis kerpanti panevėžietė Daiva Abakanavičienė. Buvusi vadybininkė viena pirmųjų Aukštaitijos sostinėje ėmėsi anuomet tokio netradicinio verslo. O dabar trapių klientų grožio fėja uždariusi salono duris maunasi bokso pirštines arba leidžiasi bėgti maratoną.
Praeityje tie laikai, kai grandine pririštas Brisius tarnavo saugodamas kiemą, o sulaukėję katinai pieno gaudavo už sumedžiotą pelę svirne. Dabar augintinis žmogui – visavertis jo šeimos narys.
Jorkšyrų grožio salono Panevėžyje savininkė Daiva Abakanavičienė nenustemba, kai klientai paprašo atneštą šuniuką ne tik išmaudyti, iššukuoti ir apkirpti, bet ir pakvėpinti, kokį ornamentą ant nugarėlės išskusti ar gaurų sruogelę ryškiau nudažyti.
Visos šios grožio procedūros atliekamos specialiai keturkojams skirtomis priemonėmis.
„Žmonės šiais laikais labai myli savo gyvūnus, kartais net ir per daug. Todėl ir papuošti juos nori. Visokiausių prašymų būna, panevėžiečių šuniukai kitą kartą dėmesio sulaukia net Vilniuje, Palangoje. Bet viskas su saiku – panevėžiečiai per daug „nesicirkina“, – šypsosi profesionali Jorkšyrų veislės šuniukų kirpėja.
Jos klientus dažnai pirmieji pasitinka trys pačios šeimininkės šuniukai. Vienas jų – 16 metų Jorkšyrų kalytė Beta, davusi Daivai verslo idėją.
Čia pat narve kruta pora triušiukų. Dažnai kirpykloje snaudžia ir kirpėjos priglaustas priklydęs Meino meškėnas katinas Murkis. Jį visi pažįsta ir vadina solidžiai – direktoriumi.
Vaikystės meilė
D. Abakanavičienei patinka po grožio procedūrų šunelius su jų šeimininkais pradžiuginti dar ir išskirtine fotosesija.
„Neseniai čia buvo moliūgų, prie jų fotografavau papuoštus jorkšyriukus. Žmonėms labai patinka įamžinti juos tvarkingus, gražius, ką tik nukirptus. O man tai ir būdas pažadinti kūrybą. Dabar reikia galvoti apie kalėdinę fotosesiją“, – šypsosi D. Abakanavičienė.
Ji svarsto, kad gyvūnus mylinčių žmonių net tarpusavio bendravimas kitoks: jis šiltesnis, artimesnis.
Pati Daiva meilę keturkojams jaučia nuo mažens.
„Pradinėse klasėse mūsų mokytoja buvo tikra gyvūnų mylėtoja. Ji ne tik namuose turėjo šunų, kačių, papūgėlių, pastarųjų ir klasėje laikėme. Mūsų klasės sienas puošė nupiešti gyvūnai, vykdavo gyvūnų dienos. Augau Piniavoje, tai grįždama iš miesto po pamokų dažnai užsukdavau į Gamtos mokyklą padėti. Visa tai natūraliai įaugo į kraują“, – pasakoja Daiva.
Tačiau baigusi mokyklą ji pasirinko žemiškesnę specialybę – Panevėžio kolegijoje įgijo vadybininko profesiją. Dabar pašnekovė svarsto, kad ne ten buvo jos tikrasis kelias. Pašaukimą pajuto gimus antrai dukrelei.
Daiva Abakanavičienė. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Žaidimas peraugo į verslą
„Visada kažkas nuo kažko prasideda. Prieš 16 metų nusipirkome šunelį – Jorkšyrę Betą. Dabar ji ligota. Gimus dukrytei, kai Beta buvo jauna, bandžiau veisti šunis, sugalvojau išmokti pati juos apkirpti. Paskui pradėjau megzti drabužėlius šunims. Tai buvo tik žaidimas, bet mane jis tiek įtraukė, kad virto verslu“, – pasakoja amsinčių keturkojų draugų kirpėja.
Daugelis, anot jos, stebėjosi, kaip jaunai mamai gimė mintis rūpintis svetimų šunų gaurais. Tokių paslaugų prieš 11 metų Panevėžyje nebuvo taip gausu kaip šiandien.
Čia atvažiuodavusi viena rusakalbė šunų kirpėja iš Kauno pamokė pirmąsias savo amato sekėjas Aukštaitijos sostinėje.
„Dabar jau tokio darbo galima išmokti kursuose, individualiai pas profesionalus. O tada, būdavo, kerpi dvejus metus už dyka, kol išmoksti. Per praktiką mano rankos taip pat įgudo, kad dabar jau užsimerkusi galiu išdabinti šuniuką“, – šypteli per dieną visą būrį iškedentų keturkojų jų šeimininkams atiduodanti profesionalė.
Gatvėje pamačiusi Jorkšyrą, D. Abakanavičienė atpažįsta savo klientą. Anot jos, kiekvienas, kaip ir žmogaus, taip ir gyvūno, kirpėjas, turi savo braižą bei stilių.
Nenorėjo likti namų šeimininke
Apie tai, kad pasirinko tinkama kelią, Daiva prasitaria išgirdusi net iš pačių žvaigždžių.
„Gimimo horoskopas patvirtino, kad esu ten, kur ir turiu būti. Astrologė paaiškino, kad net trys mano planetos Mergelės ženkle, o pastarojo atstovai myli mažus gyvūnėlius“, – apie jai dangaus paskirtą likimą sako panevėžietė.
Nuo ryto iki vakaro kirpykloje triūsianti moteris svarsto, kad iš tiesų gerais specialistais tampama, kai mylima tai, ką daroma, nesustojama tobulėti ir mokytis.
D. Abakanavičienė neslepia kartais sulaukianti dėl to lengvų priekaištų iš vyro. Pati savęs kažkada klausė, ar teisingai darė, kai gimus dukrai taip anksti jos priežiūrą ėmė derinti su nauju iššūkiu – mokytis dar ir šunis prižiūrėti.
Tačiau kai dabar iš savo abiejų dukrų – dvylikametės Algės ir aštuoniolikmetės Gretos – išgirsta pasididžiavimo gaidelę dėl mamos, jai nebekyla abejonių.
„Vyresnioji jau baigė mokyklą ir studijuoja mediciną Vilniaus universitete. Ji būsima akių gydytoja. Abi dukros visa vaikystę sukiojosi su manim kirpykloje, padėdavo ir džiaugdavosi, kai klasės draugai pagirdavo jų išpuoštus šuniukus. Dabar, aišku, jų interesai – vėl kiti, šiuolaikinė karta – telefonų“, – pasakoja darbšti mama.
Sutuoktinis gerbia žmoną už tai, kad niekada nenorėjusi likti tik namų šeimininke. Gal kada užsiėmusi ir pavėlino vakarienę šeimai, bet ji patenkinta būdama finansiškai savarankiška ir save realizavusi profesinėje srityje.
„Mėgaujuosi savo veikla, salone sutikti žmonės man tampa draugais, suteikia naujų minčių ir motyvuoja“, – džiaugiasi D. Abakanavičienė.
Daiva Abakanavičienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo bokso iki maratonų
Prieš porą metų Daiva surado ir naują įdomų užsiėmimą – smulkaus sudėjimo panevėžietė susidomėjo boksu.
„Nesu nei agresyvi, nei kovotoja, man trūksta net noro konkuruoti versle. Tiesiog ariu darbe savo vagą taip, kaip moku geriausiai, ir nesidairau, ką kiti daro“, – paklausta, kodėl pasirinko tokį sportą, tuoj pat perspėja D. Abakanavičienė.
Tikriausiai, svarsto veikli moteris, ir ją paveikė pasaulį paralyžiavusi pandemija. Nors šunų kirpėjams karantinas nebuvo toks griežtas, bet visuotinė slogi nuotaika negalėjo neveikti ir jų.
„Prasidėjo neramus, nežinomybės kupinas laikas. Daugelis ieškojo, kaip nuginti blogas mintis“, – prieš porą metų užklupusią situaciją prisimena Daiva.
Kartą pažįstama salone prakalbo apie svajonę išbandyti bokso treniruotes moterims. Kirpėja netrukus atrado jai tokius užsiėmimus Panevėžyje ir dar sutiko pati į juos palydėti.
„Draugei nepatiko, o aš užsikabinau“, – prisipažįsta Daiva, jau dvejus metus du kartus per savaitę plušanti sporto salėje.
Intensyvios treniruotės, anot jos, labai padeda atgauti jėgas po ilgos dienos gražinant keturkojus – kirpėja prie vieno šuniuko sugaišta po dvi valandas, per jas kenčia tiek laikysena, tiek visas kūnas.
„Per dešimt metų kai kurie mano mažieji klientai jau spėjo gerokai pasenti. Kartais su jais tenka žaisti kaip su porcelianiniais, pasidėti ant kelių, kad tik nepažeistum trapių letenyčių. Tada labai pavargsta nugara, rankos, kojos“, – pasakoja meistrė.
Negana to, Daiva jau porą metų propaguoja ilgų distancijų bėgimą. Panevėžietė kartu su Pasvalio bėgikais dalyvauja varžybose ir įvairiuose renginiuose.
„Jei norisi, progų bėgti galima rasti Lietuvoje kiekvieną savaitgalį: nuolat kur nors varžybos ar akcijos“, – teigia sportininkė.
Medalių ji kol kas nesiekianti, bet svajoja apie tikrą maratoną. Dabar D. Abakanavičienės įveikiamas atstumas – 21 kilometras.
„Viskas mūsų galvose: jei norėsi, jei tikėsi, tai ir pasieksi. Pradžioje buvo 5 kilometrai, paskui – 10, o dabar ir 20“, – apie įveikiamus iššūkius sako Daiva.
Daiva Abakanavičienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Stebina aplinkinius
Artėdama prie keturiasdešimtmečio, D. Abakanavičienė prisipažįsta pajutusi didelį permainų troškulį. Vaikai beveik užaugę, verslas įsivažiavęs – norėjosi save atrasti ne tik profesiniame gyvenime, bet ir laisvalaikyje.
„Pirmiausia šokau su parašiutu, paskui pradėjau bėgioti. Mačiau, kaip tai suteikia malonumą kitiems, pabandžiau ir aš. Viskas prasidėjo nuo mokyklos stadiono, o dabar jau leidžiuosi į ilgesnius atstumus“, – pasakoja panevėžietė.
Anot jos, iš pradžių nebuvo jokio stebuklo: vargo kojos, seko jėgos, trūko oro. Bet dabar sportas – tikras malonumas.
„Kiti stebisi, kodėl po ilgo darbo dar kažkur bėgu. Klausia, iš kur randu jėgų. Bet tai mane iškrauna ir kartu naujai pakrauna“, – tvirtina Daiva.
Artimiausiu metu ji žada išbandyti ir šuolį su guma nuo didelio aukščio.
Daiva Abakanavičienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Darbe ir sporte – su knygomis
„Pagal Zodiako ženklą esu Vėžys. Jo aprašytos savybės man visiškai tinka. Pasirinkau profesiją, kurią šis ženklas labai mėgsta. Taip pat esu gana jautri tokiems reiškiniams, kaip Mėnulio fazes“, – pasakodama apie save priduria D. Abakanavičienė.
Ji pastebėjo turinti ir itin aštrią intuiciją.
Be sporto, kirpėjai jėgų grožio salone suteikia audioknygos – yra tikra tokios literatūros gerbėja.
„Sportuoju ar dirbu, tiesiog užsidedu ausines ir klausau skaitomų įvairiausių knygų. Neturiu tiek daug laiko, kad galėčiau jas pati skaityti. Taip kompensuoju žinių, intelektualių temų stygių. Niekada nebūčiau tiek perskaičiusi, kiek klausausi literatūros“, – šypsosi energingoji Daiva.
Jos įsitikinimu, žmogus neturi stovėti vietoje, jis privalo visą laiką savęs ieškoti, o tam motyvacijos galima rasti bet kur.
