Užkietėjusi keliautoja iš Panevėžio 33-jų Agnė Vingelytė su šypsena prisipažįsta, jog gyvena nuo kelionės iki kelionės. Vis tik daugiau nei septynerius metus savo laimę ji bando susikurti Jungtinėje Karalystėje – amžinai skubančiame, nesuskaičiuojamų galimybių mieste Londone. „Atėjo laikas nebebūti padavėja“, – neseniai pakeitusi darbą į vadovaujamas pareigas tarsteli Agnė.
Dar 2011 metais prasidėjo naujas lietuvaitės gyvenimo etapas. Išvykusiai į tuo metu dar nepažįstamą šalį A. Vingelytei teko savo jėgas išbandyti įvairiuose darbuose. Panevėžietė atvira: kaip ir visi kiti atvykėliai, kurie neturi stiprių anglų kalbos pagrindų arba užtektinai patirties, savo kraitį ji pradėjo kaupti dirbdama viešbučių aptarnavimo srityje, o taip pat prie naujos aplinkos pratinosi dirbdama padavėja.
Anksčiau ir pati besisukusi aplink įnoringus klientus, dabar Agnė jau gali šiek tiek lengviau atsipūsti. Vos prieš porą mėnesių ji pakeitė darbą ir tapo vienos kepyklos vadybininke.
Ant jaunos moters pečių dabar nugulė kur kas daugiau atsakomybių – tenka pasitelkti ir vadovavimo įgūdžius.
A. Vingelytė tik nusijuokia paklausta, ar nesunku atsispirti gardiems kvapams, kurie sklando kepyklos patalpose. Pasirodo, jai dar nėra tekę apsilankyti pačioje kepykloje. Agnės darbo vieta – specializuota parduotuvė, į kurią pristatoma ir ką tik iškepta duona.
„Nuo pat pradžių pasijutau įvertinta. Moku viską ir, pasirodo, galiu kur kas daugiau – o taip savimi nepasitikėjau“, – pasitenkinimo neslepia lietuvė.
Indijoje netikėtai atsiskyrusi nuo draugų, panevėžietė surado laimę būti nuo nieko nepriklausomai.
Į naująją darbo vietą ją pasikvietė buvę kolegos, kurie patys keitė veiklą. Žinodami kokia yra Agnė ir koks jos požiūris į darbą, jie panoro atsakingą darbuotoją matyti savo komandoje.
„Buvo verta ir pelnyta – viskas išmokta. Atėjo laikas nebebūti padavėja“, – šypteli.
Iššūkis – anglų kalba
Nors kaip ir visiems atvykėliams Agnei teko apsiprasti su kitokia kultūra, mentalitetu, prisitaikyti prie naujos aplinkos jai pavyko nesunkiai.
Vis tik tenka pripažinti, jog pradžioje ir pati sunkiai į savo pasaulį įsileido naujus žmones – priešingai nei jie – itin svetingai sutikę emigrantę.
„Daug ką lėmė kalbos barjeras. Bet, pasirodo, Lietuvoje mūsų anglų kalbos mokytojai yra auksiniai – turime puikų, platų žodyną, lyginant su to paties amžiaus, iš kitų šalių dirbti atvykusiais žmonėmis, kurie nežino nė kaip pasakyti „hello“ (liet. Labas)“, – pagyrų pedagogams negaili Vytauto Žemkalnio gimnaziją baigusi panevėžietė.
Agnė sako pastebėjusi, jog vis tik lietuviai ganėtinai nedrąsiai bando kalbėti svetima kalba. Dažniausiai dėl to kaltas negebėjimas taisyklingai jos vartoti, parinkti specifinius išsireiškimus, baimė nesuprasti vietinių dialekto ar kitų atvykėlių.
Tai neaplenkė ir lietuvės.
„Žinojau kalbą, bet bijojau pasireikšti ir laisvai kalbėti“, – prisimena.
Istorijos herojė linksmai sugrįžta į pradžių pradžią, kai buvo įgijusi net tam tikrą kompleksą kalbėti angliškai – vis galvojo, jog ko nors nesupras, praleis pro ausis.
Dabar, kai po poros metų jau skaičiuos Jungtinėje Karalystėje prabėgusį dešimtmetį, kalbos barjeras yra visiškai dingęs. Tačiau prisimindama nelengvą savo pradžią, ji visuomet atkreipia dėmesį į kitus jos pėdomis pasekusius atvykėlius.
„Niekaip nesuprasdavau – kodėl visi taip greitai kalba? Galvodavau: „Kodėl jiems taip sunku lėčiau kalbėti su užsieniečiu?“, – juokiasi A. Vingelytė.
Tad pati ji elgiasi priešingai. Bendraudama su neseniai į šalį atvykusiais žmonėmis ar apmokydama savo kolegas ji stengiasi kalbėti aiškiai, raiškiai, visiems suprantamais žodžiais.
Išsisukusi iš didmiesčio pinklių
„Man patinka daugiakultūrė Anglija, bent jau Londone – visos galimybės, viskas po ranka. Ką benorėtum studijuoti ar ką dirbti – išsigalvok ką nors ir čia būtinai surasi“, – sako.
Įsilieti į anglišką gyvenimo ritmą Agnei pavyko gana nesunkiai, tačiau išvaizdi lietuvaitė svečioje šalyje neišvengė ir blogos akies.
Kartą jai gatvėje egzotiškų kraštų, tamsaus gymio vyriškis ėmęs žarstyti komplimentus ir kviesti susipažinti artimiau.
Laimė, ji nepatikėjo saldžiomis įtartino praėjūno kalbomis ir viskas nesibaigė pačiu blogiausiu scenarijumi. Tik vėliau iš aplinkinių Agnė sužinojusi, jog ją kalbinęs asmuo verčiasi jaunų merginų verbavimu nelegaliai veiklai.
Įvairialypiame Londone ji gyveno nuo pat pirmų dienų, kai atvyko į Angliją. Ir nors pati yra kilusi iš nedidelio Lietuvos miesto, sako, jog intensyvus eismas, nuolatinis judesys jos visai neerzina.
Viską atperka neišmatuojamos galimybės, kultūrinių renginių gausa.
„Nežinau, ar galima čia ko nors negauti?“, – retoriškai klausia.
Vis tik dienų, kai tiek mintys, tiek kūnas šaukte šaukia pailsėti, pasitaiko. Agnė atvira: jeigu jos darbas būtų standartiškas – darbo diena prasidėtų 8 valandą ryto, o baigtųsi 17 valandą po pietų – ji imtų kankintis ir imtų nebemėgti Londono.
Didžiausias moters galvos skausmas – spūstis traukiniuose ir autobusuose.
„Jeigu tenka keliauti piko metu ir užstrigti, neturėti vietos atsisėsti ir paskaityti knygą, netgi stovint negalėti jos atsiversti – būtų nekas“, – greitakalbe beria pašnekovė.
Tačiau Agnė atrado sprendimą – į darbą ėmė važinėti dviračiu. Dirbdama vos penkiolika minučių nuo namų ji išvengia taip erzinančių grūsčių.
Atranda Agnė ir dar kitų didelio miesto privalumų ir būdų, kaip juos išnaudoti. Mieste – labai daug parkų, žaliųjų zonų, tad gražiu oru panevėžietė drąsiai savo kelionę autobusu sutrumpina stotele ar dviem.
„Važiuodama net ir po labai varginančio darbo, vis tiek atrasdavau progų prisėsti parke su knyga. Galima net ir labai judriame, varginančiame mieste surasti būdų pailsėti nuo to triukšmo. Arba galima tiesiog priprasti“, – šypteli lietuvė.
A. Vingelytė pradžioje ne tik bijojo būti nesuprasta, bet ir nesuprasti kitų – ribojo kalbos barjeras.
Kelionės – dalis gyvenimo
Keliauti mėgstanti tautietė kelionių prisiminimams turi atskirą lentynėlę. Jau dabar ji sako vasarį suplanavusi bent dvi keliones – juk reikia išnaudoti kasmetines darbo atostogas.
Padalinusi jas į dvi dalis, vieną jų ji paskyrė kelionei su savo artimiausiu žmogumi – mama. Tai – dviejų moterų tradicija. Šį kartą jos mėgausis Maltos saule. O kiek anksčiau Agnė sparnus pakels dar ir į Oslą – planuoja aplankyti ten gyvenančius draugus.
„Nevengiu keliauti viena. Neturiu problemų pasirinkti pigią kelionę į kurį nors Europos miestą – tiesiog bedu pirštu“, – pasakoja keliautoja.
Nuostabi patirtis A. Vingelytę aplankė paskutinės kelionės po Indiją metu. Tris kartus viešėjusi Pietų Azijos valstybėje, paskutinį kartą ji keliavo su dvejomis draugų poromis. Taip nutiko, jog abi poros minėjo savo medaus mėnesius ir atsiskyrę kopinėti medų paliko Agnę vieną.
„Po to sau pasakiau, jog daugiau nieko nebebijosiu ir jokių problemų keliaujant po Europą nebepatirsiu“, – juokiasi.
Ši susiklosčiusi situacija išlaisvino Agnę gyventi nuo niekieno nepriklausomai, keliaujant drąsiai susirasti naujų draugų, o jeigu tik nori – be sąžinės graužaties kiurksoti viešbučio kambaryje.
Dažnai ji renkasi ne patogų numerį kelių žvaigždučių viešbutyje, o nakvynę svečių namuose. Sako, jog tokiu būdu galima ne tik geriau pažinti svečios šalies aplinką, bet ir susirasti naujų draugų, užmegzti įdomias pažintis su bendraminčiais.
Svarstydama, ar daugiau yra kruopščiai planuojanti, ar spontaniška asmenybė, Agnė vis tik renkasi antrąjį variantą. Nors ir sako galinti suplanuoti viską iki menkiausių smulkmenų, minutės tikslumu, tik spontaniški sprendimai gali suteikti kur kas didesnį pasitenkinimą.
„Jeigu nieko nesitiki, tai niekuo ir nenusivili – juk nieko nebuvai planavęs. Kiek aplankysi – tiek tavo. Jeigu norisi gulėti – tai ir gulėk, tai bus puikios atostogos nuo žmonių.“
Viena įspūdingiausių ir bene spontaniškiausių gyvenimo kelionė Agnės laukė visai už kampo. Susipažinusi su vietiniu anglu, ji aklai įsimylėjusi jos kelyje pasitaikiusi vyrą.
Labai greitai susipažinusi su jo tėvais, taip pat ir supažindinusi savuosius, Agnė kartu su išrinktuoju į tolimąją Indoneziją suplanavo išskristi be atgalinių bilietų. Ten tuo metu mokytoju dirbo ir jos antrosios pusės tėtis.
Visi, kas sužinodavo apie jos planus, tik tarstelėdavo, jog kitaip ir nesitikėję. Išlėkti nežinoma kryptimi su bilietu į vieną pusę – Agnei būdinga.
„Prasidėjo neramumai saloje, įvairūs drebėjimai. Taip pat turėjau sveikatos problemų, nepavyko ir iš darbo taip greitai ištrūkti, nors ir pasiėmiau ilgalaikes nemokamas atostogas. Pradelsėme kelis mėnesius“, – prisimena ji.
Kol Agnė su draugu vis dar buvo Jungtinėje Karalystėje, vyriškio tėtis išvyko dirbti kitur, o įvairūs ženklai ėmė rodyti, jog nelemta įvykti nei kelionei, nei tęstis aistringai ir greitai užsimezgusiai draugystei.
„Kai išsiskyrėme, viskas pagerėjo asmeniniame gyvenime ir suvokiau, jog draugystė su tuo žmogumi būtų tik tempusi atgal. Vis tik tai buvo pasakiškas laikas, įnešęs daug gyvybės į mano gyvenimą, kuriame jau seniai kas buvo taip stipriai įstrigęs į širdį. Iš to daug išmokau: tiek ir apie save, tiek ir apie vyrus. Kad ir kaip baigėsi mūsų meilės istorija – ji buvo verta būti.“
Laisvė atsiskleisti
Spalvingą savo gyvenimą kuriančiai panevėžietei išvengti namų ilgesio, deja, nepavyksta. Nors į Lietuvą pavasaroti ar trumpam praleisti savaitgalio ji sako grįžtanti bent du kartus per metus, sugrįžusią į Londoną ją ima persekioti ilgesingi sapnai.
Juose – namai ar kaimas, kuriame leisdavo nerūpestingas vasaros ir šaltas žiemos dienas.
Šiltai Agnė mena dvi močiutes ir brolį, kurie padėdavę į darbą išeinantiems tėvams susitvarkyti su aktyvia mergaite.
„Nebuvau tėvams torto gabalėlis – buvau kompanijos „pravadyrius“. Kviesdavau lipti į medžius, tyrinėti kalnus. Vienu metu įsivaizdavau esanti archeologe, kai perkasimą priešais namus darė. Turėjau daug fantazijų, bet dėl to nebuvau varžoma“, – šypteli.
Svajonių būta iš tiesų daug.
Būdama visai maža, dar nė rišliai raidžių negalėdama ištarti, Agnė mamai garsiai sakė norinti būti balerina. Kiek vėliau, kai jau ėmė suprasti, ką tai reiškia kuo nors būti ateityje, ji save įsivaizdavo rašytojos amplua.
„Mane visą laiką skatino daryti ką noriu. Lankiau visą kalną būrelių: nuo šachmatų iki stalo teniso, nėrimo vąšeliu, girininkystės, lengvosios atletikos, teatro būrelių, šokau ir dainavau.“
Geriausiai Agnė jautėsi vaidindama tuometiniame „Drevinuko“ vaikų teatre, kuris, pasak jos, kiek vėliau nukentėjo nuo gaisro. Tad ir Agnę, kaip juokiasi pati, dabar galima drąsiai pavadinti aktore iš sudegusio teatro.
Leisdamasi prisiminimų labirintais po vaikystės Panevėžį, A. Vingelytė sako pastebinti, jog tuo metu miestas buvęs kiek judresnis, buvo daugiau jaunimo. Vis tik, patikina, ganėtinai sunku vertinti savo aplinką, kai ją vaikui kuria vien šeima, namai, močiutės ir kaimas – miesto vaidmuo lieka antraplanis.
„Mūsų miestas dabar yra ne ką mažiau kultūringas. Jame daug renginių: simpoziumai, renginiai, teatras, kinas. Tai – kultūriškai judrus miestas tik su kur kas mažiau jaunimo. Gaila, bet didžioji dalis mano pažinoto jaunų žmonių dabar yra čia – išvykę į užsienį“, – pastebi pašnekovė.
