Vos prieš kelias dienas dieviška smuiko muzika užliejo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos erdves. Jose skambėjo Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos smuikininkių rečitalis. Viena atlikėjų – panevėžietė Agnė Flenderytė – atliko Johano Sebastiano Bacho, Edvardo Grygo, Kamilio Sen Sanso, Antonino Dvoržako, Henriko Vieniavskio, Broniaus Kutavičiaus, Balio Dvariono kūrinius smuikui ir tiesiog užbūrė susirinkusius.
Muzika A. Flenderytę supa nuo vaikystės. Su tėvais ji dažnai lankydavosi bažnyčioje, taip pradėjo dainuoti jos chore. Šiek tiek vėliau Agnė pasuko ir į Muzikos mokyklą.
„Dar iki pradedant iš tikrųjų sieti savo gyvenimą su muzika, mėgdavau žiūrėti įvairiausias muzikines laidas, kuriose groja orkestrai, solo atlikėjai. Bandydavau rankomis imituoti, kaip groja profesionalai. O dabar ir pati judu to profesionalaus kelio link“, – pasakoja A. Flenderytė.
A. Flenderytė net tik griežia smuiku, bet ir domisi kompozicija, yra parašiusi kūrinių smuikui ir fortepijonui.
Apdovanojimas po apdovanojimo
A. Flenderytė – Vytauto Mikalausko menų gimnazijos smuiko specialybės dvyliktokė. Ji daugybės respublikinių, tarptautinių konkursų dalyvė ir nugalėtoja. XII tarptautinio konkurso „Muzikuoju kartu su draugais“, vykusio Rygoje, tarptautinio konkurso Čekijoje laureatė.
„Konkursas Čekijoje, sakyčiau, yra vienas įsimintiniausių. Grojome kartu su drauge, o aš tuo metu labai blogai jaučiausi. Tikrai nieko nesitikėjau. Kai paskelbė rezultatus ir pranešė, kad esu viena iš nugalėtojų, visas skausmas tiesiog nuslūgo“, – emocijas pamena A. Flenderytė.
Dar ji sako visada priminsianti smuikininkų konkursą Vilniuje. Agnė tapo 1-osios vietos laureate ir turėjo galimybę pasirodyti po didingais Vilniaus rotušės skliautais.
Vytauto Mikalausko menų gimnazijos smuiko specialybės dvyliktokė Agnė Flenderytė – daugybės respublikinių, tarptautinių konkursų dalyvė ir nugalėtoja.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Smuiką, su kuriuo pamažu užkariauja muzikos pasaulį, panevėžietė kartą pamatė per vieną televizijos laidą. Ir akimirksniu įsimylėjo.
„Jis taip mane sužavėjo savo skambesiu, kad iš karto mamai pareiškiau, jog noriu juo groti. Kol pradėjau, praėjo laiko, bet šio sprendimo niekada nesigailėjau ir esu be galo laiminga dėl šio pasirinkimo“, – tvirtina Agnė.
Anot A. Flenderytės, su bet kuriuo instrumentu visada sunkiausia pradžia. Ne išimtis – ir smuikas.
„Tų sunkumų daug buvo ir tebėra. Smuikas yra nuolatinio darbo reikalaujantis instrumentas. Kartais gali atrodyti, kad joks progresas nevyksta, tačiau svarbiausia nepasiduoti ir nenustoti“, – mano muzikantė.
J. S. Bacho gerbėja
A. Flenderytė net tik griežia smuiku, bet ir domisi kompozicija. Netgi yra parašiusi kūrinių smuikui ir fortepijonui.
Kurti muziką instrumentams ji pradėjo dar pradinėse klasėse. Nuo to laiko Agnės kūryba keitėsi ir vis dar keičiasi.
„Neturiu pastovaus žanro ir turbūt net negalėčiau pasakyti, ką tiksliai aš kuriu. Remiuosi melodijomis, kurias girdžiu, susikuriu ir jas išvystau. Penktoje klasėje buvau sumaniusi parašyti visą operą, gaila, tačiau ją apleidau“, – šypteli jaunoji kompozitorė.
A. Flenderytei sudėtingiausi tie kūriniai, kuriuos grodama negali įsivaizduoti, ką nori parodyti ir pasakyti publikai. Tačiau jai labai artima Johano Sebastiano Bacho kūryba. Ją puikiai supranta ir gali meistriškai perteikti kitiems.
Agnei labai artima Johano Sebastiano Bacho kūryba.
Neįkainojamas laikas mokykloje
Nors yra puikiai vertinama smuiko atlikėja, A. Flenderytei pripažinimas nėra svarbus. Sako tiesiog grojanti sau bei kitiems ir besidalijanti muzikine dovana.
„Man visada įdomu išgirsti skirtingas nuomones. Kiekvienas turi ką nors naujo ir svarbaus pasakyti. O man visada malonu išklausyti ir galbūt netgi pritaikyti savo atlikimui“, – sako smuikininkė.
Agnė visuomet liks dėkinga jai kelią rodžiusioms pirmajai ir dabartinei smuiko mokytojoms. Pirmajai – Violetai Sabonienei – už supažindinimą su instrumentu ir už tai, kad įžiebė ugnelę groti. Dabartinei – Daivai Razguvienei – už visą sunkų darbą, nepasidavimą ir motyvaciją stengtis.
Gimnazistei mokyklos laikas yra neįkainojamas.
„Kiekviena diena atneša vis naujų patirčių bei žinių, kurios man padeda skintis kelią į muziką“, – tvirtina pašnekovė.
Atiduoda dalį savęs
Pertemptos rankos, nuolatinis ir ilgas darbas įnoringu instrumentu – tai nematomi nuostabiai skambančios ir akimirksniu užburiančios muzikos užkulisiai.
„Tenka skirti tikrai nemaža dalį dienos, kad sugročiau taip, kaip įsivaizduoju. Juk iš pirmo karto niekada nepavyksta. Smuikas reikalauja daug koncentracijos, susikaupimo, kantrybės. Tik pačioje darbo pabaigoje atsiranda ir prisideda emocija“, – pasakoja smuikininkė.
Muzika gali žmogų paguosti, pralinksminti, sujaudinti. Taip ji veikia ir pačią atlikėją.
„Užlipusi ant scenos galiu pasijausti lyg dovanočiau dalelę savęs. Smuikas yra mano ateitis. Žinau, kad su juo galiu daug pasiekti“, – ryžto netrūksta muzikantei.
Ir laisvalaikiu ji kuria, dainuoja. Taip pat kasdien griežia smuiku. Kai nesusitelkia į muziką, laiką Agnė skiria draugams ir šeimai.
„Man ypač patinka keliauti, pažinti naujas vietas, mokytis kalbų, matyti ir pažinti kitų šalių tradicijas“, – vardija A. Flenderytė.
Nepaleisti smuiko
A. Flenderytę tėvai nuo mažens augino su muzika.
Pašnekovė neabejoja – jos pačios muzikalumas taip pat atėjęs iš šeimos.
„Užaugau tikrai kūrybiškoje ir multiinstrumentalistinėje šeimoje. Tėtis groja armonika, kontrabosu, mama dainuoja, brolis grojo smuiku. Galbūt tokia aplinka mane ir paskatino pasukti muzikos keliu“, – svarsto jaunoji muzikė.
Abitūros egzaminams intensyviai besiruošianti Agnė išmainyti smuiko į nieką kitą neketina. Baigusi gimnaziją, ji planuoja toliau studijuoti atlikėjo raišką – smuiko specialybę.
„Kai žinai, ko nori, tai ir tame abitūros suole ramiau sėdėti, – šypsosi panevėžietė. – Esu tikra, kad muzikos ir mano keliai neišsiskirs, scena man neša didžiulę laimę. Būtų nuostabu toliau kurti ir galbūt netgi išleisti savo kūrybą, tačiau tai tikrai nėra mano pirmas pasirinkimas.“
