Šaltas pavasaris ir brangymetis jaukia ne vien ūkininkų, bet ir bitininkų gyvenimą.
Bitutės dar neskuba į darbus, o pakilus medaus savikainai bičiuliai baiminasi, jog net ir simboliškai padidinę kainą smaližių sulauks mažiau. Mat Lietuvoje medaus valgymo kultūra dar gerokai atsilieka nuo Europos.
Medunešis vėluoja
Panevėžio bitininkų draugijos pirmininko Vaido Arbutavičiaus teigimu, šiemet žydėjimas vėluoja apie savaitę–pusantros.
Anot jo, ką parsineša į avilius, bitės suvalgo šaltomis dienomis, o bitininkui liekai labai nedaug, palyginti su ankstesniais metais.
„Ir šiandien – didžiausias vėjas kepurę nuo galvos plėšia, tik viena kita bitutė skraidžioja. Ankstesniais metais tokiu laiku jau medaus sukimas prasidėdavo. Dabar medų suka tik vienas kitas bitininkas. Didysis pavasarinis sukimas numatomas po kokių poros savaičių“, – mano V. Arbutavičius.
Brangimo nesustabdyti
Daugiau nei 200 avilių turinčio V. Arbutavičiaus teigimu, medaus „derlius“ priklauso nuo orų.
Kai palyja, žieduose kelias valandas nebūna nektaro, nes jis išplaunamas. Jeigu labai užkepina saulė, nektaras išdžiūna. Pučiant stipresniam vėjui, bitės neskraido.
Dryžuotos darbininkės pradeda ieškoti žiedų, kai oras sušyla iki maždaug 13 laipsnių.
„Lietuvis nusiperka puslitriuką ir laiko spintelėje kone visus metus, o užsienyje medus vartojamas kaip maistas.“
V. Arbutavičius
Tačiau kai kurie augalai nektarą išskiria, kai šiluma pasiekia 16 ar net 24 laipsnius.
Pienėms reikalingos dar specifiškesnės sąlygos – šaltų, kone minusinės temperatūros naktų ir šiltų, saulėtų dienų.
„Kas, kad šiemet šaltos naktys, bet ir dienos šaltos. O štai pernai naktys buvo šaltos, o dienos šiltos, tad buvo galima gauti nemažai pienių medaus“, – pasakoja V. Arbutavičius.
Kokia bus šiųmečio gardėsio kaina, jis nesiryžta spėlioti.
Tačiau smaližiams gerų žinių neturi.
„Kad ir kaip norėtume tą pačią kainą išlaikyti, paties produkto savikaina išaugusi. Medus gali brangti 10–15 procentų“, – svarsto bitininkas.
Anot jo, pirmas medus visada būna brangesnis, vėliau kaina nusistovi.
Pernai vidurkis siekė 5–6 eurus.
Pasak V. Arbutavičiaus, ką parsineša į avilius, bitės suvalgo šaltomis dienomis, o bitininkui lieka labai nedaug, palyginti su
ankstesniais metais. „Sekundės“ nuotr.
Medus ne duona
Vieną didžiausių bitynų – apie 1000 bičių šeimų – Panevėžio rajone turintis Aleksandras Kavaliauskas pirmojo medaus dar neėmė.
Ir jis nedrįsta prognozuoti šiųmetės kainos.
„Medui visada blogai – per daug nebranginamas dėl to, kad ir be jo galima gyventi. Žmonėms reikia medaus, bet vis tiek ne pagrindinis maistas, ne duona“, – svarsto A. Kavaliauskas.
Tris dešimtis bičių šeimų turintis Jonas Starkevičius viliasi, kad medaus bus pakankamai. Darbštuolės dabar sustiprėjusios ir, pagerėjus orams, netruks prinešti medaus.
„Gamtoje taip sutvarkyta. Bitės laukia. Jei oras prastas, jos namuose darbuojasi – korius tvarko, o kai oras sušyla, labai skuba į darbą, parsineša nektaro“, – pasakoja bitininkas.
J. Starkevičius dar nenusprendė, kiek prašysiantis už šiemetinį medų.
„Viskas brangsta, o medus – ne. Jis – ne būtiniausias produktas, bet kainą reikėtų kelti“, – svarsto bičiulis.
Trūksta valgymo kultūros
Nepaisant sunkumų, bitininkystė Lietuvoje populiarėja.
Tiek Panevėžio rajone, tiek ir visoje šalyje pastarąjį dešimtmetį bitininkų padaugėjo kone 50 proc. Daugėja ir bičių šeimų.
„Bitės įneša truputį romantikos“, – šypsosi V. Arbutavičius.
Anot jo, daugėja besitvarkančių senelių sodybas ir pasistatančių jose kokius porą avilių.
Didelei daliai bitininkavimas – gera poilsio forma. Yra ir tokių, kuriems aviliai sodyboje – įvaizdžio klausimas, mat sakoma, kad bitės gyvena tik pas gerą žmogų.
Be to, pasak V. Arbutavičiaus, tinkamai dirbant, gaunama ir papildomų pajamų.
Nors ne vienam bitininkavimas yra ir verslas, tačiau V. Arbutavičius pataria pirmiausia bitininkystę pradėti nuo meilės bitėms.
Tačiau bitininkai norėtų, kad sparčiau daugėtų ir medaus mėgėjų.
„Lietuvoje dar trūksta medaus valgymo kultūros. Palyginus su kitomis Europos ar pasaulio šalimis, lietuviai per metus medaus suvartoja mažai“, – sako draugijos pirmininkas.
Jo nuomone, tam įtakos turi lietuvių požiūris: medus tarsi vaistas, kurį reikia valgyti, kai sergi.
„Lietuvis nusiperka puslitriuką ir laiko spintelėje kone visus metus, o užsienyje medus vartojamas kaip maistas“, – pastebi V. Arbutavičius.
P. Židonio nuotr.
Nepaisant sunkumų, bitininkystė Lietuvoje populiarėja. Tiek Panevėžio rajone, tiek ir visoje šalyje pastarąjį dešimtmetį bitininkų padaugėjo kone 50 proc. „Sekundės“ nuotr.
Pasak V. Arbutavičiaus, ką parsineša į avilius, bitės suvalgo šaltomis dienomis, o bitininkui lieka labai nedaug, palyginti su ankstesniais metais. „Sekundės“ nuotr.