Keičiantis Panevėžio centrinės dalies vaizdui, keisis ir daug metų joje stovėjusių meno kūrinių vietos.
Į Laisvės aikštę iš šešių anksčiau čia buvusių skulptūrų sugrįš viena, o ištisa galerija po atviru dangumi virtusioje Senvagėje po planuojamos rekonstrukcijos irgi liks dalis iš dabar čia esančių meno kūrinių.
Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistės Vitos Bubliauskaitės teigimu, į Laisvės aikštę po rekonstrukcijos sugrįš nebent pati naujausia, stovėjusi ant fontano krašto 2019-aisiais Algirdo Varžinsko sukurta skulptūra „Gyvenimo žuvis“.
Pasak V. Bubliauskaitės, dėl konkrečios vietos skulptūrai dar tariamasi, bet veikiausiai ji bus įkomponuota prie Panevėžio kolegijos.
Numatė kitą vietą
Kitas penkias Laisvės aikštėje akį traukusias skulptūras – dvi Alfrido Pajuodžio, po vieną Algimanto Vytėno, Vytauto Tallat-Kelpšos ir Audriaus Tamošaičio, sukurtas per 1999 metais organizuotą skulptorių simpoziumą, planuojama perkelti į naujas erdves. Joms numatyta vieta rengiant kitą projektą – į žaliąją zoną pertvarkius dabartinės autobusų stoties prieigas.
Anot V. Bubliauskaitės, šios skulptūros puikiai tiks naujame skverelyje, suprojektuotame vietoje dabartinio autobusų stoties perono. Kol kas jos saugomos Savivaldybės įmonės „Panevėžio gatvės“ teritorijoje.
Kurias miesto erdves papuoš skulptūros, gausiai išsidėsčiusios rekonstrukcijai jau rengiamoje Senvagėje, kol kas Savivaldybė neturi atsakymo.
Investicijų projektų skyriaus vedėjos Linos Bareikienės teigimu, techniniame projekte numatyta, kad po rekonstrukcijos į dabartinę vietą sugrįš ne visi meno kūriniai – dalis jų turėtų būti iškelta. Šiam klausimui spręsti numatyta sudaryti darbo grupę. Pasak L. Bareikienės, dėl meno kūriniams tinkamiausios vietos bus atsiklausiama ir jų autorių nuomonės.
Kūrė skulptūrų taką
Kol kas Senvagę tebepuošiančios skulptūros sukurtos garsaus skulptoriaus, Panevėžio dailės mokyklos direktoriaus V. Tallat-Kelpšos iniciatyva organizuotuose penkiuose tarptautiniuose simpoziumuose.
„Nebuvo, kad chaotiškai atvežė ir numetė. Vietos parinkimas vykdavo su miesto dizaineriu“, – sako V. Tallat-Kelpša.
Pasak jo, su skulptoriais, suvažiuodavusiais į simpoziumus, iš anksto būdavo apžiūrimos vietos, kur Panevėžiui sukurti ir dovanoti darbai galėtų stovėti.
V.Tallat-Kelpša turėjęs idėją padaryti skulptūrų taką, kad einant iš Laisvės aikštės per Senvagę link Sausio 13-osios skvero pakeliui būtų galima apžiūrėti ištisą galeriją po atviru dangumi.
Dabar Senvagėje stūkso apie dvi dešimtis 2005–2015 metais akmens skulptūrų simpoziumuose sukurtų kūrinių. Taip pat čia stovi ir kelios dar sovietmečiu statytos skulptūros.
Seniausia skulptūra Senvagėje yra Aloyzo Smilingio „Besimaudanti (torsas)“, sukurta 1984 metais. Po ketverių metų pastatyta Juozo Genevičiaus „Dainius“, o 1989-aisiais Senvagės papėdėje įkurdintas Romano Kazlausko „Šaulys“.
1996-aisiais į Senvagę iš Atminties skvero Vasario 16-osios gatvėje pervežtas miesto simbolis – Alfrido Pajuodžio „Vėžys“, sukurtas 1982 metais.
Trečias perkraustymas
Ne vienos skulptūros Senvagėje autorius – pasaulinio garso menininkas. Pavyzdžiui, skulptūros „Akmenų teatras“ autorius yra latvis Igoris Dobičinas – įžymybė ne tik savo šalyje, bet ir toli už jos. Ir paties V. Tallat-Kelpšos kūriniai stovi ne vienoje pasaulio šalyje. Senvagę puošia penkios jo skulptūros, o viena – „Lizdas“ – buvo įkurdinta Laisvės aikštėje.
Skulptorius kol kas nematęs projekto, kur šioji atsidurs po aikštės rekonstrukcijos.
„Lizdas“ į kitą vietą keliaus jau trečią kartą. Pirminė šios skulptūros vieta buvo Senvagės šlaite netoli Aleksandro paminklo. Tačiau ji pasirodė per arti kunigaikščio paminklo, todėl perkelta į aikštę. O pradėjus šios rekonstrukciją, išvežta su kitais meno kūriniais laikinai saugoti į bendrovės „Panevėžio gatvės“ teritoriją.
V. Tallat-Kelpša sako, kad visos skulptūros buvo dovana miestui ir dabar jos priklauso Savivaldybei.
Savivaldybės atstovai tvirtina, jog imantis Senvagės rekonstrukcijos su menininkais bus tariamasi ir dėl dabar čia stovinčių daugiau nei dvidešimties skulptūrų vietos. P. Židonio nuotr.
Tiktų ir parkuose
Menininkas svarsto, jog naujasis skulptūrų parkas galėtų būtų įkurdintas nebūtinai pačiame miesto centre – joms tiktų ir atnaujinti, sutvarkyti parkai.
„Nematau per daug didelių blogybių – bus vienoje ar kitoje vietoje. Svarbu, kad neliktų kažkur sandėlyje, kad žmonės galėtų jas pamatyti kad ir naujame Kultūros ir poilsio parke ar tvarkomame Skaistakalnio parke. Gali likti ir Senvagėje“, – svarsto V. Tallat-Kelpša.
Simpoziumų organizatorius nelinkęs kovoti, kad skulptūros visam amžiui pasiliktų, kur ir buvusios pastatytos.
„Iškels tai iškels. Gal miesto planai yra kitokie, bet kol kas žmonės džiaugiasi, kad skulptūros stovi Senvagėje. Dažnai atsiliepimų randu ir feisbuke, ir šiaip žodžiu sulaukiu. Jos ten niekam lyg ir nekliūna, negadina Senvagės“, – svarsto V. Tallat-Kelpša.
Jo nuomone, svarbiausia, kad lauko erdvėms pritaikytų meno kūrinių likimas kartu su menininkais būtų nuspręstas dar iki rekonstrukcijos, o ne prasidėjus darbams svarstyti, kaip su skulptūromis toliau elgtis.
