Kuklus, tylus, bet smarkiai atsidavęs savanoriškai veiklai ir darbui su vaikais – toks yra septyniolikmetis panevėžietis Kajus Juodviršis.
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinis – dar tik būsimas dvyliktokas, tačiau jau yra sukaupęs nemenką žinių bagažą socialinio darbo ir savanorystės srityse.
Septyniolikmetis laisvalaikį leidžia ne pramogaudamas, o savanoriaudamas Panevėžio socialinių paslaugų centro vaikų dienos centre „Gerumo tiltai“.
Kajus pasakoja, jog dirbdamas su mažamečiais suvokė, jog padėti su socialinėmis problemomis susiduriančiais žmonėms yra jo gyvenimo pašaukimas.
Savanorystė daro Kajų laimingą, o jis laimingus daro vaikus, kuriems kasdien rengia žaidimus ir kitokias smagias veiklas.
Vaikų dienos centras „Gerumo tiltai“ teikia pagalbą socialinę atskirtį ir kitų socialinių problemų turinčioms šeimoms ir vaikams, gerina jų gyvenimo kokybę, mažina socialinę atskirtį, ugdo vaikų bendravimo, asmens higienos įgūdžius. Centrą lankantys vaikai supažindinami su bendražmogiškomis vertybėmis, čia jie netgi mokosi skaniai gaminti.
„Gerumo tiltai“ auklėja 7–18 metų vaikus ir paauglius, tačiau Kajus dirba tik su pačiais jauniausiais – 7–13 metų dienos centro lankytojais.
Gerumo valandos
Dar mokykloje susidomėjęs socialiniu darbu, K. Juodviršis pradėjo ieškoti, kur Panevėžyje galėtų užsiimti savanoryste.
Kodėl vaikinas pasirinko savanorystę vaikų dienos centre „Gerumo tiltai“ – atsakymas paprastas.
Kajus juokauja, kad Panevėžyje yra du tokio pobūdžio centrai ir šis tiesiog buvęs arčiau namų.
Skaičiuodamas trumpėjantį laiką iki brandos atestato gavimo, gimnazistas pradėjo svarstyti apie savanorystės naudas ateityje. O viena jų labai aktuali būsimam abiturientui – už ilgalaikę savanorišką veiklą pridedami balai stojant į aukštąją mokyklą.
Dabar vaikų dienos centre K. Juodviršis kasdien praleidžia mažiausiai 4 valandas. Ir taip jau ketvertą mėnesių.
Nors artėja mokslo metai, vaikų dienos centro auklėtiniai dar galės džiaugtis Kajaus draugija, mat vaikinas savanorišką veiklą ketina tęsti ir prasidėjus mokslams.
Ir paskutinėje gimnazijos klasėje Kajus planuoja surasti laiko savanorystei – bandysiantis mokslus ir pasiruošimą brandos egzaminams suderinti su jam miela savanoriška veikla.
Gimnazistas tikisi kasdien rasti bent dvi valandas laiko aplankyti vaikus socialinių paslaugų centre ir praskaidrinti jų dieną įdomia popamokine veikla.
K. Juodviršis pastebi, kad vaikai linkę prisirišti prie konkretaus savanorio, o atsiradus abipusiam pasitikėjimui, šis gali padėti mažajam draugui išsipasakoti, būti išklausytam. P. Židonio nuotr.
Kad nebūtų nuobodu
Kajui rūpi, jog vaikai smagiai leistų laiką ir nebūtų vieniši. Į „Gerumo tiltus“ susirenka vaikai, kurių šeimose ne visada ramu, šilta ir gera, taip pat likusieji be tėvų ir tie, kuriems sunkiau sekasi prisitaikyti prie bendraamžių mokyklose.
K. Juodviršio nuomone, ne jo darbas gilintis į centro lankytojų gyvenimus. Kajus stengiasi juos pralinksminti čia ir dabar.
Dienos centre jam svarbiausia, kad jame vaikai laiką praleistų naudingai ir įdomiai.
Savanoris stengiasi, kad jo mažiesiems draugams nebūtų nuobodu, sugalvoja jiems įvairiausių užsiėmimų: rengia sporto renginius ir žaidimus lauke, organizuoja filmų vakarus, moko lankstyti origamius, gaminti maistą, pavyzdžiui, iš vaikų dienos centre turimų maisto produktų kepti pyragus.
Mažiesiems vedamos ir kūrybinės dirbtuvės: piešimo užsiėmimai, kaladėlių konstravimai, apyrankių gaminimas.
Tačiau kaip pagrindinę veiklą Kajus išskiria individualų laiką su atsiskyrusiais ar patinkančios veiklos nesurandančiais vaikais. Socialinių paslaugų centre norima užtikrinti, kad kiekvienas auklėtinis prasmingai praleistų laiką, bendrautų su savanoriais ar bendraamžiais.
Iššūkis – suvaldyti padaužas
K. Juodviršis neslepia, jog savanoriaudamas neišvengia iššūkių. Sunkiausia jam suvaldyti būrį vaikų.
„Vaikai paklusnūs, kai būna po vieną, po du. Bet kai susiburia į būrį, atrodo, kad pasikrauna vienas nuo kito energijos“, – juokiasi Kajus.
„Gerumo tiltai“ gali priimti iki 45 vaikų, tad suvaldyti tokį būrį padūkėlių tampa nemažu iššūkiu ne tik savanoriams, bet ir nuolatos dirbantiems vadovams.
Visgi vaikinas prisipažįsta, kad savanoriauti jam labiau patinka vasarą, kai į dienos centrą susirenka daugiau vaikų ir kartu galima nuveikti smagesnių veiklų, pavyzdžiui, surengti azartiškas sporto varžybos lauke.
Be savanorystės, laisvalaikiu septyniolikmetis užsiima įvairiomis paaugliams būdingomis veiklomis: sportuoja, žaidžia kompiuterinius žaidimus, skaito knygas, susitinka su draugais.
Atrado pašaukimą
Vaikų dienos centre „Gerumo tiltai“ darbuojasi trys savanoriai.
K. Juodviršis pastebi, kad vaikai linkę prisirišti prie konkretaus savanorio, o atsiradus abipusiam pasitikėjimui, šis gali padėti mažajam draugui išsipasakoti, būti išklausytam.
„Man įdomu išgirsti vaikų patirtis, suprasti, kaip jie mąsto, stebėti, kaip elgiasi. Vaikai su mumis bendrauja labai atvirai, o tai yra nuostabu“, – pastebi K. Juodviršis.
Vaikinui tai pirma savanorystės veikla. Kajus džiaugiasi tokia jam vis dar nauja patirtimi.
O šie geri darbai jaunuoliui suteiks naudos ateityje – stojant į aukštąją mokyklą nuoseklus savanoriavimas ne pelno siekiančioje organizacijoje prideda balų prie galutinio konkursinio balo.
Nors savanorystės privalumai jaunam žmogui akivaizdūs, K. Juodviršis sako į šią veiklą įsitraukęs ne dėl naudos, bet ir pats besimėgaujantis atradęs užsiėmimą, kuris teikia jam laimę.
„Savanoriaudamas gaunu galimybę įgyti patirties, praversiančios ateityje, geriau pažinti žmones, išbandyti save įvairiose veiklose. Bet kartu tai yra ir linksmas laiko leidimo būdas“, – savanoriška veikla džiaugiasi Kajus.
Net ir baigęs gimnaziją K. Juodviršis svarsto nenutraukti socialinės veiklos.
Atradęs naują pomėgį savanoriauti ir padėti su socialinėmis problemomis susiduriantiems vaikams, Kajus planuoja rinktis socialinio darbo studijas universitete.
