Menui neabejingi panevėžiečiai pakvietė vasarą atšvęsti meniškai. Pirmą kartą Aukštaitijos sostinėje, pačioje miesto širdyje – Senvagėje – po atviru dangumi praūžė unikalus masinis tapybos pleneras, kurio metu susirinkę dalyviai ne tik kolektyviai tapė, bet ir galėjo prisėsti neįpareigojančiam pokalbiui prie arbatos puodelio su menininku.
Šį kartą Senvagėje su panevėžiečiais bendravo menininkė Fausta Diržytė-Duona, tapybos studijos „Druska“ Panevėžyje įkūrėja.
Fausta yra ne tik tapytoja, bet ir architektė. Iš Vilniaus ji sugrįžo gyventi ir kurti į Panevėžį, nes, kaip pati sako, labai myli gimtąjį miestą.
Populiarina kūrybą ir kūrėjus
„Arbata su menininku“ – tai dar praėjusių metų vasarą kultūros ir meno platformos „Fazė“ bei menininkų rezidencijos „Artihost“ sumanytojams gimusi idėja.
Pasak „Fazė“ įkūrėjos Karolinos Černiavskytės, Panevėžyje daug menininkų, apie kurių darbus žmonės nežino arba žino labai mažai.
Mieste, jos manymu, dar trūksta kūrėjų bendruomenės, kurioje menininkai galėtų ne tik artimai bendrauti vieni su kitais, bet ir kurti bendrus projektus, plėsti savo auditorijos lauką ir paprasčiausiai įkvėpti vienas kitą.
Talentų paieškomis užsiimantiems Panevėžio kultūrinio lauko aktyvistams kilo noras įvesti tradiciją – kiekvieną trečią mėnesio ketvirtadienį susibėgti „Artihost“ rezidencijoje, kurioje kalbintų vienai ar kitai meno sričiai atstovaujantį menininką.
Kiekvienas pokalbis trunka apie valandą, o jo gyvai pasiklausyti gali visi norintieji.
Tokie neįpareigojantys pokalbiai padeda artimiau susipažinti su menininko sėkmės istorija, asmenybe, kūryba, požiūriu į Panevėžio kultūrinį gyvenimą.
„Šįkart sugalvojome dar įdomesnį renginio formatą – atvirą tapybos plenerą. Jame kalbinome tapytoją Faustą Diržytę, norėjome tiek jai, tiek visiems dalyviams sukurti meniškiausią aurą. O ir oras toks vasariškas, jog būtų nuodėmė tuo nepasinaudoti išeinant į lauką!“ – sako K. Černiavskytė.
Nustebino dalyvių gausa
Vienoje vaizdingiausių Panevėžio vietų – Senvagės saloje – šurmuliavo pirmą kartą po atviru dangumi vykęs tapybos pleneras, kuriame rinkosi menui neabejingi jaunuoliai.
Pasak Karolinos, kai tik buvo sumanytas tokio formato renginys, ji iškart pagalvojo apie Senvagės salelę – įkvepiančią, romantišką, savo ramų tempą turinčią bei labai universalią vietą.
„Pleneras teoriškai yra gamtinių motyvų tapymas iš natūros – lauke. Kadangi Senvagė – sala, dalyviai galėjo atsistoti bet kur ir matyti vis kitokius vaizdus – Nevėžio upę, viešbučio terasą, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokštų viršūnes, medžius. Tokioje vietoje norisi tik grožėtis ir kurti“, – teigia K. Černiavskytė.
Karolina neabejoja: sėkmingas renginys įrodo, jog Panevėžiui reikia daugiau tokių plenerų.
„Buvau maloniai šokiruota ne tik užsiregistravusiųjų gausa, bet ir plenero dalyvių amžiaus įvairove. Į renginį registravosi žmonės nuo 4 iki 63 metų!“ – džiaugiasi viena iš plenero sumanytojų.
Tiesa, kai dalyviai ir organizatoriai jau susirinko į renginio vietą, vyresnių žmonių nebuvo tiek, kiek planuota, tačiau sulaukta paskutinės minutės jaunimo antplūdžio.
„Patraukėme ir pro šalį ėjusių žmonių dėmesį. Buvo labai miela, jog jie žinojo, į kokį renginį atėjo“, – sako Karolina.
Svarbiausia – gera nuotaika
Nors visas reikiamas priemones kolektyviniam tapymui organizatoriai buvo parūpinę, dalyviai plenerui pasiruošė ir patys.
Viena moksleivė atsinešė už save didesnį molbertą, nemažai dalyvių turėjo savo drobes ir dažus.
„Užėmėme ne tik Senvagės saloje esančius medinius gultus, bet ir kėlėmės ant žolės, išsitiesėme pledus. Tai buvo labai jaukus ir kūryba alsuojantis renginys pačioje miesto širdyje“, – pasakoja K. Černiavskytė.
Ji skaičiuoja, jog dalyvių susirinko per dvidešimt.
„Visi labai kūrybiški ir unikalūs. Sukurtus darbus jie pasiliko sau, kadangi pleneras iš dalies yra praktika. Nenorėjome gąsdinti dalyvių oficialumu, žadėdami padaryti parodą ar kitaip paviešindami, ką nutapę. Tai buvo smagus renginys, kuriame svarbiausia buvo gera nuotaika ir susirinkę bendraminčiai“, – sako renginį ir pokalbį su menininke F. Diržyte kuravusi Karolina.
Jos manymu, tokie renginiai – puiki terpė burti kūrėjų bendruomenę, įkvėpti jaunuolius siekti meninių tikslų – studijuoti menus, puoselėti kūrybinius pomėgius, rengti parodas, jungtis į menines iniciatyvas, supažindinti miestą su kiekvienu pasislėpusiu perlu.
„Joks miestas negalėtų gyvuoti be kultūros. O tą kultūrą atspindi miesto menininkai. Todėl kiekvieną jų reikia priimti, pažinti ir suteikti laisvę kurti“, – įsitikinusi Karolina.
Spalvingoji juoda
Pasak K. Černiavskytės, klausimai Faustai plenero metu buvo labai įvairūs. Kadangi F. Diržytė yra daug dirbusi tiek su vaikais, tiek su už save vyresniais žmonėmis, Karolinai magėjo išgirsti menininkės požiūrį, kaip keičiasi žmogaus ryšys su tapyba bei menu, priklausomai nuo amžiaus.
„Klausėme jos apie studijas ir architektūros žinių pritaikymą tapyboje. Gilinomės į jos tapybos darbų transliuojamas žinutes žiūrovams. Klausytojams buvo įdomu sužinoti pikantiškesnes smulkmenas – kokių darbų Fausta niekad nenorėtų rodyti viešai, kokią vieną spalvą ar spalvų koloritą mėgsta ir panašiai“, – pasakoja K. Černiavskytė.
F. Diržytė pasidalino įžvalga, jog juoda jai – pati spalvingiausia spalva.
Ir tai yra tiesa, kadangi fizikos pasaulyje, sumaišius visas spalvas tarpusavyje, išeis juoda.
Organizatorių nuotr.
