Senajame dvarelyje – išminties dvasia

Pasakojimų apie krašto šviesuolę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę niekada nebus per daug.

Kuo gausesnis būrys kraštiečių seks jos pavyzdžiu – taps suprantančiais, atjaučiančiais, dosniais ir pagarbiais žmonėmis, tuo šviesesni bus visų namai.

Krašto pažiba

Smilgių seniūnijoje, pačiame Panevėžio rajono pakraštyje, besiribojančiame su Pasvalio ir Pakruojo žemėmis, stūkso Puziniškio dvarelis – garsiosios Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimimo ir ilgų metų gyvenimo vieta, jau seniai tapusi muziejumi.

Nepaisant prasto susisiekimo, kiekvienam pamačius ženklą į rašytojos gimtinę verta išsukti iš pagrindinio Panevėžys-Šiauliai kelio ir nukakti iki to dvarelio. Savo akimis pamatyto niekada neatstos jokie pasakojimai ar fotografijos.

„Neabejoju, kad po apsilankymo Puziniškyje jausmai Gabrielei taps dar šiltesni, pagarba – dar didesnė. Stebėsitės, kaip iš nuošaliausio kaimo, iš vidurio miškų kilusi silpna ligota moteris – mažas žmogutis, galėjo tapti viso krašto pažiba. Šelpusia, guodusia, gydžiusia, mokiusia ne tik aplinkinius, sugebėjusia tapti Seimo nare, rašiusia knygas, švietusias visą Lietuvą“, – sako Puziniškio muziejaus muziejininkė Irena Lesvinčiūnienė.

Ir iš tiesų, ką davė Bitės asmenybė, ypač Šiaurės Lietuvai, tikrai ypatinga.

Už nuopelnus G. Petkevičaitė-Bitė buvo įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu ir kitais garbingais apdovanojimais.

Puziniškio dvaro sodyba – žymios kultūros, visuomenės veikėjos, pedagogės, rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) gimtinė – Lietuvos kultūros paminklas, lankytojams primenantis praėjusio laikmečio dvasią, atskleidžiantis svarbius tautos kultūros istorijos faktus, pasakojantis apie rašytojos gyvenimą.

Kūrėsi gyvatynėje

Šios sodybos atsiradimo Puziniškyje istorija skaičiuoja jau beveik du šimtus metų.

Šeima čia pradėjo kurtis, kai Gabrielės senelis Felicijonas Petkevičius, buvęs dvarininko Bialozaro prievaizdas, iš to paties dvarininko ir nupirko apie šimtą dešimtinių krūmais apaugusios, pelkėtos, apleistos, gyvatyne vadintos žemės.

Rašytoja yra nurodžiusi, kad seneliai Puziniškyje apsigyveno 1835 metais.

Naujakuriai susitvarkė aplinką, pasistatė medinį namą ir jame su vaikais, o vėliau ir su anūkais ilgus metus gyveno.

Čia 1861 metais ir gimė būsimoji rašytoja, sodybos įkūrėjo anūkė Gabrielė.

„Tas senelių namas neišlikęs“, – sako muziejininkė I. Lesvinčiūnienė ir parodo vietą – dabar plyną lauką, kuriame kadaise medinis namas stovėjo.

Vienas iš F. Petkevičiaus sūnų – Jonas Leonas, Gabrielės tėvas, ilgai gimtinėje neužsibuvo, išvažiavo mokytis.

Iš pradžių Panevėžyje, Vilniaus gimnazijoje, vėliau Kyjive studijavo mediciną.

Tačiau baigęs mokslus 1855 metais sugrįžo į Puziniškį, dirbo gydytoju, vedė Malviną Chodakauskaitę ir su ja susilaukė šešių vaikų. Gabrielė buvo vyriausia.

Suprojektuotas sūnaus

Dabar Puziniškyje stūksantis raudono mūro dvaras pastatytas 1901-aisiais pagal daktaro sūnaus, Gabrielės brolio Jono sukurtą projektą.

Muziejininkė pasakoja, kad Gabrielės tėvas ilgai nenorėjo užsiimti naujo namo statybomis – jam atrodė, kad gyventi puikiai tinka ir tėvo statytasis medinis.

Tačiau kai 1893 metais nuo džiovos mirė naująjį namą suprojektavęs sūnus Jonas, J. L. Petkevičius ėmėsi statybų – tarsi paminklo mirusiam mylimam sūnui.

Statyboms dvaro savininkas J. L. Petkevičius naudojo ir savo paties sodintas, jau užaugusias pušis.

Naujuoju pastatu daktaras džiaugėsi neilgai – 1909 metais mirė.

Pagal testamentą paveldėtoju turėjo tapti sūnus Leonas, bet dvylikai metų dvaro valdymas buvo pavestas Gabrielei.

Karo baisumai iš arti

Kokias kančias ir išgyvenimus atneša žmonėms karas, su kokia neteisybe, žiaurumais ir skausmais jo metu tenka susidurti, atveriama G. Petkevičaitės-Bitės „Karo meto dienoraštyje“, pasakojančiame apie paprastų žmonių kasdienybę Pirmojo pasaulinio karo metais.

Nuo 1914 metų birželio iki 1919-ųjų liepos vidurio Puziniškyje gyvenusi rašytoja nuolat rašė dienoraštį, įamžindama visus svarbius to meto įvykius, pasakodama apie paprastų žmonių nuoskaudas ir netektis.

Sutvarkiusi užrašus po kurio laiko juos išleido kaip knygą.

Pirmas tomas pasirodė 1925 metais, antrasis – 1932, o trečiojo išleisti taip ir nespėjo, nors intensyviai dirbo.

Dienoraštis, stokojant popieriaus, buvo užrašinėjamas ant įvairių lapelių, tad rengiant spaudai paskutinį tomą teko rankioti tuos lapelius, perrašinėti juos į surastus tuščius namų ūkio knygos lapus.

„Reikia dirbti iš paskutiniųjų, nes kas paskui turės kantrybės tuos mano užrašus suskaityti?“ – nujautė Bitė.

Bet žmogus, kuriam užteko ir noro, ir laiko, ir kantrybės bei pasiryžimo užrašus surankioti, juos sutvarkyti ir išleisti, beveik po šimto metų vis dėlto atsirado.

Panevėžietė leidėja Jerutė Vaičekauskienė, aptikusi dienoraščių rankraščius Mokslų akademijos bibliotekoje, kantriai važinėjo į sostinę ne vienerius metus.

Rankraščių išsinešti jai niekas nedavė, tad pačioje bibliotekoje skaitė, nagrinėjo, šifravo, perrašinėjo ir 2008 metais skaitytojus pirmą kartą pasiekė trečiasis „Karo meto dienoraščio“ tomas.

Du pirmuosius tomus J. Vaičekauskienė 2011 metais taip pat perleido – jau neišbraukytus ir netrumpintus.

Įtaigus Bitės pasakojimas apie savo akimis matytus įvykius nenuobodus, neprikimštas neįdomių pamokymų ar aprašinėjimų – gyvenimas vaizduojamas toks, koks jis ir buvo.

Pasak literatūrologo Rimanto Glinskio, „tai vienas geriausių Pirmojo pasaulinio karo paveikslų, kurį nuspalvina šilta dienoraščio autorės asmenybė, paversdama jį gyvu, vaizdžiu liudijimu. O kartu tai ir objektyvus istorinis dokumentas“.

Šviesos nešėja

Ne tik kūrybinė, bet ir labdaringa Bitės veikla iki šiol kelia didžiulę pagarbą. Ypač jos gerumą, norą padėti, pamokyti jautė aplinkinių kaimų gyventojai ir jų vaikai.

„Mūsų namai buvo tikra patriotizmo ir demokratizmo mokykla. Niekuomet nė apie vieną žmogų nebūdavo ir už akių paniekos žodis tartas, nė vienas, įėjęs į mūsų namus, nepritirdavo nešvelnumo, kad jis ir elgetos krepšiais būtų apsikabinęs“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė 1927 metais.

Ir dabar įėjus į pastatą pasitinka rašytojos biustas ir užrašytų jos minčių ištrauka: „Mūsų namų ideologija – nešti šviesą ir kultūrą liaudžiai.“

Kadaise Puziniškio kaime būta daugybės trobų, iš kurių, taip pat ir iš aplinkinių kaimų, keliai nuolat vesdavo į Petkevičių namus.

Kas skubėdavo pas daktarą patarimų, vaistų, kas materialinės pagalbos prašyti, kas pasimokyti.

Petkevičiai buvo visos apylinkės šviesulys, suteikdavęs vargšams visokeriopą paramą.

Slaugydama šiltine sergančiuosius pati užsikrėtė pavojinga liga ir mirė daktaro žmona, Gabrielės mama. Mergaitei tuomet tebuvo devyneri.

Užaugusi ji pati tapo sergančiųjų ir vargstančiųjų globėja – daug jų išvedusi į platesnį gyvenimo kelią.

Vienas tokių – gretimame Naurašilių kaime gimęs būsimasis skulptorius Bernardas Bučas (1903 – 1979).

Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, bet labai neturtingo vaiko likimas, jeigu Naurašiliai būtų buvę kitur – ne greta Puziniškio, kur tuo metu gyveno G. Petkevičaitė-Bitė.

Ji aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengė kursus ir pati juos mokė. Tarp jos mokinių buvusį gabų berniuką ėmėsi globoti, padėjo jam gauti išsilavinimą.

Įamžintas „Anglų valsas“

Po įvairių išbandymų, ne kartą savininkus keitęs, nykęs ir vėl atstatytas Petkevičių dvaras, laimei, nebuvo nugriautas, o tapo įdomiu muziejumi.

Iki to laiko visko būta. Keičiantis laikams ėjo iš rankų į rankas: priklausė ir Pasvalio miškų ūkiui, ir Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklai, ir buvo gyvenamasis namas.

Jau beveik keturias dešimtis metų muziejumi rūpinasi Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, įrengusi rašytojai skirtą memorialinę ekspoziciją.

Gerokai atsigavo dvaras ir jo aplinka 1982 metais, kai čia buvo filmuojamas Lietuvos kino studijos filmas „Anglų valsas“ (rež. G. Lukšas).

Tuomet Puziniškyje atgimė XIX amžiaus pabaigos Londono užmiesčio namas, kuriame virė pagal rašytojo Džono Golsvorčio pjesę kuriamas gyvenimas.

Garbūs svečiai

Dvarelio patalpos gerokai atsigavo po vidaus patalpų atnaujinimo rekonstrukcijos.

Muziejininkė I. Lesvinčiūnienė kviečia užsukti į vidų ir Petkevičių svetainėje sėsti prie didelio stalo.

Gaila, kad nei stalas, nei kėdės, nei kiti baldai ar daiktai ne tie, kurie kadaise čia buvo.

Viskas iš įvairių vietų surinkta, siekiant atitikti laikmetį, supirkta ir čia suvežta.

Originalūs, išlikę nuo Gabrielės laikų, tik laiptai į antrą aukštą, krosnių kokliai ir restauruota sena spinta.

Nebe tokį pat vaizdą, kokį dabar mato lankytojai, matydavo į terasą išėjusi G. Petkevičaitė-Bitė ir jos svečiai. Nebėra priešais terasą vešėjusio sodo, trijų beržų, po kuriais ant suoliuko mėgdavo sėdėti čia viešėdama Žemaitė.

Abi meniškos prigimties moterys čia ir savo bendrus kūrinius parašė. Juos rašytojos išleido pasirašiusios slapyvardžiu „Dvi moteri“.

Be Žemaitės, šiame dvare mėgo lankytis Jonas Biliūnas, Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis ir kiti žymūs to meto šviesuoliai.