Site icon sekunde.lt

Savitiškyje – su mintimis apie Čičinską

Savitiškio – tai ne tik gatvės pavadinimas Panevėžyje. Šis vietovardis siejamas ir su nebeegzistuojančiu kaimu, ir su vandens malūnu, tiltu bei dvaru, kadaise priklausiusiu garsiajai Sicinskių, o sulietuvintai tariant – Čičinskų giminei.

P. Židonio nuotr.

Savitiškio – tai ne tik gatvės pavadinimas Panevėžyje. Šis vietovardis siejamas ir su nebeegzistuojančiu kaimu, ir su vandens malūnu, tiltu bei dvaru, kadaise priklausiusiu garsiajai Sicinskių, o sulietuvintai tariant – Čičinskų giminei.

Kur Panevėžyje ieškoti Savitiškio gatvės, ko gero, niekam ne paslaptis.

Akys iš karto krypsta link didžiųjų prekybos centrų miesto pakrašty, mostelint į juos ranka: „Kažkur ten.“

Tačiau kur tiksliai ir kokia ta gatvė, turbūt ne kiekvienas pasakytų.

Nežinantiesiems Savitiškio gatvės vietos ją vaizdžiai gali apibūdinti miesto Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistė Rasa Tatorytė: „Jeigu Klaipėdos gatvę kertančią Vakarinę gatvę pieštume kaip skaičiaus vienetas – 1 – pagrindinę, ilgąją, dalį, tai Savitiškio gatvė būtų trumpoji vieneto dalis, nuo viršaus staigiai pasisukantis kabliukas.“

Tiesa, taip yra tik nuo 2016-ųjų, kai Panevėžio savivaldybė nusprendė pakeisti Savitiškio gatvės geografines charakteristikas ir ją, tarsi perskėlus į tris skirtingas gatves, suteikti kitus pavadinimus.

„Savitiškio gatvė pervadinta, nes nebuvo viena ištisinė linija. Ją sudarė dvi susikertančios gatvės“, – aiškina specialistė.

Gatvių pavadinimai, pasak R. Tatorytės, yra daugiau negu identifikacijos žymekliai. Tai – miesto socialinė erdvė ir jų pavadinimai susiję su daugybe nevienareikšmių dalykų.

Naujieji Savitiškio gatvės dalių pavadinimai tapo informatyvesni, padedantys lengviau orientuotis keliaujant.

Tad dabar jau aštuonerius metus buvusi Savitiškio gatvės dalis nuo J. Janonio iki J. Tilvyčio gatvės vadinama Vakarine, nuo J. Tilvyčio nusitęsianti iki Bityno gatvės ir pratęsiama iki Ramygalos – Pietine.

O Savitiškio gatvė – pagal vietovės pavadinimą – tebeliko nuo Vakarinės iki Klaipėdos gatvės einanti trumpoji atkarpa.

Nuo buvusios Savitiškio, o dabar Vakarinės, gatvės tilto kadaise gerai buvo matomas kairiajame Nevėžio krante stūksojęs malūnas. Upės vaga ties juo buvo užtvenkta akmenine užtvanka.

Buvusio kaimo vardu

Savitiškio gatvė – gana jauna miesto palydovė, atsiradusi XX amžiaus pabaigoje, kai prie vakarinės miesto dalies buvo prijungtas, o vėliau ir visai panaikintas tokio pat pavadinimo kaimas.

Tad šis vardas panevėžiečiams buvo žinomas gerokai anksčiau nei iki tos vietos atkeliavo miestas, atsirado gatvės, prekybos centrai ir kt.

„Panevėžio rajone neliko apie pusantro šimto anksčiau buvusių kaimų ir vienkiemių. Vieni prijungti prie kitų kaimų ar miesto, kiti visai išnyko. Kai kurių kaimų pavadinimai, kaip ir Savitiškio, buvo suteikti dabartinėms miesto gatvėms“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė.

Istorikė atskleidžia ir vieną intriguojamą šios vietovės paslaptį.

„Sovietmečiu aplinkinių namų gyventojų trobose dar buvo galima aptikti kadaise Savitiškio dvarui priklausiusių pavienių daiktų: ąžuolinių drožinėtų spintų, metalinių gražiai išlankstytų prie sienos tvirtinamų pakabų drabužiams ir kt.“

E. Juškienė

Pasirodo, su Savitiškiu susijusi garsi Lenkijos ir Lietuvos bajorų giminė – Sicinskiai.

„Nuo Panevėžio važiuojant Berčiūnų link, dešinėje kelio pusėje, kur į Nevėžį įteka vingiuotas Šarmuto upelis, kadaise būta Savitiškio dvaro. Tai maždaug kitoje gatvės pusėje tolyn nuo „Babilono“, – pasakoja istorikė.

Ji atrado ne vieną paminėjimą dokumentuose, kad 17 amžiaus pradžioje kartu su kitomis Upytės pavieto teritorijomis Jonui Sicinskui atiteko ir Savitiškis.

J. Sicinskis legendomis apipinto bajoro Vladislavo Sicinskio, liaudyje vadinto žiauriuoju Čičinsku, tėvas, buvo žymus tuometės Lenkijos ir Lietuvos valstybės veikėjas. Jis – Upytės pulko rotmistras, Biržų seniūnas, Upytės seimelio maršalka. Upytės paviete J. Sicinskiui priklausė daug dvarų ir kaimų.

O po antrosios santuokos prie jų prisidėjo ir Savitiškis bei dvaro kaimai Naujasodis, Zubiškės, Vaišvilčiai, Puodžiūnai ir Krikliniai.

J. Sicinskis turėjo tris sūnus: Hektorą Dovydą, Kazimierą ir liūdnai pagarsėjusį Vladislovą Sicinskį (1615–1672 m.). Pastarasis Upytės pavieto dvarininkas, bajoras žinomas, kad pasinaudojęs liberum veto teise 1652 m. išardė Varšuvos seimą.

Jis tapo literatūrinių kūrinių personažu, legendų neigiamu herojum. Esą buvęs toks piktas ir nedoras, kad jo net žemė po mirties nepriėmė, o dvaras į gelmes nugarmėjo.

Palikuonių garsusis Vladislovas Sicinskis nesusilaukė, tad Upytę prie Vešeto su Savitiškio palivarku ir šešiais kaimais paveldėjo brolio Hektoro Dovydo vaikai – Konstancija Zenavičienė ir Aleksandras Sicinskis.

Iš 1692 m. Savitiškio dvaro inventoriaus matyti, kad Aleksandras Sicinskis Savitiškio dvarą su Paviešečių ir Naujakaimio kaimais užstatė.

Vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas.

Ilgą laiką Savitiškio gatvė buvo grįsta akmenimis, kol, neapsikentus vairuotojų skundų, galiausiai išasfaltuota. P. Židonio nuotr.

Iš Panevėžio pro dvarą

Remdamasi Panevėžio krašto paveldo tyrinėtojo Petro Juknevičius publikacija „Savitiškio dvaras“, E. Juškienė pasakoja, jog išlikusiame 17 amžiaus pabaigos Savitiškio dvaro inventoriaus surašyme nurodyta: važiuojant iš Panevėžio pro dvarą galima pamatyti vartus su nedidelėmis durikėmis, o pro juos įėjus – seną virtuvėlę, arklidę, daržinę iš rąstų ir iš žabų pripintą karietinę.

Aprašyti ir gyvenamieji rūmai su vidaus inventoriumi, dvi klėtys po vienu stogu, mūrinis rūsys, sena avidė, rąstinė kiaulidė.

Yra ir vėlesnio meto duomenų apie Savitiškio dvarą. Jis minimas aprašant savanorių kovas Panevėžio krašte.

1940 metais sovietų valdžia Savitiškio dvarą nacionalizavo.

Laikui bėgant dvaras nuolat keitėsi – seni mediniai apleisti pastatai vis labiau nyko.

„Sovietmečiu aplinkinių namų gyventojų trobose dar buvo galima aptikti kadaise Savitiškio dvarui priklausiusių pavienių daiktų: ąžuolinių drožinėtų spintų, metalinių gražiai išlankstytų prie sienos tvirtinamų pakabų drabužiams ir kt. Dabar dvarą ir jo buvusį gyvenimą gali priminti nebent medžiai“, – sako istorikė.

Panevėžio jūrų skautai prie Savitiškio malūno. 1927 m. Nuotr. iš Viktoro Ramučio Vitkausko asmeninės kolekcijos.

Telikę pamato akmenys

O apie buvusį Savitiškio malūną byloja ir kai kur dar išlikusi nedidelė akmenų krūva iš buvusio malūno pamatų.

Nuo buvusios Savitiškio, o dabar Vakarinės, gatvės tilto gerai matytas malūnas buvo kairiajame Nevėžio krante. Upės vaga ties malūnu buvo užtvenkta akmenine užtvanka.

Žinoma, kad 1925 metais malūnas sudegė. Nors ir buvo atstatytas, neprižiūrimas ilgainiui ir visai sunyko.

O štai tiltas, kad ir visiškai pakeistas, iki šiol tebėra labai svarbi miesto arterija.

Muziejaus darbuotoja mano, jog medinis tiltas per Nevėžį Savitiškio gatvėje atsirado 1940-aisiais, kai Plūkių kaimo teritorijoje buvo pastatytas Cukraus fabrikas.

„Į tą fabriką arkliais pakinkytais vežimais žemdirbiai veždavo cukrinius runkelius“, – pasakoja E. Juškienė.

Tas tiltas susisiekimui su miestu tada buvo labai svarbus – juo į darbus pramoniniame rajone ėjo ir važiavo darbininkai, išlikusių vienkiemių gyventojai užaugintą produkciją juo veždavo į turgų, be to, vyko statybos, važinėjo sunkvežimiai, lengvieji automobiliai.

„Savitiškio tiltas buvo saugomas nuo pavasarinių ledonešių. Iš miesto pusės kiekviena medinė jo atrama buvo su geležimi kaustytais ledlaužiais. Didelės ledo lytys, užplaukusios ant jų, perlūždavo ir nesugadindavo tilto“, – pasakoja muziejaus darbuotoja.

Sunkiai beatlaikydavęs gausėjantį judėjimą medinis tiltas darėsi pavojingas.

Miesto valdžia sulaukdavo vis daugiau gyventojų skundų, kad tiltas blogai prižiūrimas, nulaužyti jo turėklai, dangoje žioji skylės.

Tad 1980-aisiais vietoj senojo pradėtas statyti naujas tiltas.

Panevėžio savivaldybės užsakymu tilto per Nevėžį Savitiškio gatvėje projektą parengė projektavimo institutas „Lietkelprojektas“, o tiltą statė 5-oji Panevėžio kelių statybos valdyba.

Naudoti tiltas atiduotas 1987 metais, nors dokumentuose užfiksuota, kad jis baigtas statyti žymiai anksčiau.

Pateiktose naujojo tilto techninėse charakteristikose skelbiama, jog jo bendras ilgis – 56,6 metro. Važiuojamoji kelio dalis – 15,70 m pločio.

Upė ties tiltu tuomet buvo 3 metrų pločio, 1,7 metro gylio.

Gelžbetoninė Nevėžio užtvanka ties Savitiškio gatve pastatyta keleriais metais anksčiau nei naujasis tiltas –1974-aisiais.

Panevėžio rajone neliko apie pusantro šimto kaimų ir vienkiemių. Kai kurių kaimų pavadinimai, kaip ir Savitiškio, buvo suteikti dabartinėms miesto gatvėms. P. Židonio nuotr.

Kai dardėjo „bruku“

Savitiškio gatvės istoriją išsamiai išnagrinėjusi E. Juškienė pasakoja, kad ilgą laiką ši gatvė buvo grįsta akmenimis – vadinamasis brukas buvo prižiūrimas pagal tokių kelių priežiūros taisykles.

„Teko bendrauti su gyventojais, kurie dar prisiminė, jog 1953–1955 m. Savitiškio gatvę prižiūrėjo Cukraus fabriko darbininkas Kazimieras Navardauskas su šeima. Jo žmona ir vaikai padėdavo maišyti skiedinį, paduodavo akmenis“, – sako E. Juškienė.

Rimto remonto nemačiusi, su išmuštomis didžiulėmis duobėmis, apaugusi krūmais ir piktžolėmis gatvė buvo labai nepatogi.

Gatve, o ypač ties J. Janonio ir Savitiškio gatvių sankirta, ypač skųsdavosi vairuotojai – per duobes su kroviniais buvo labai sunku važiuoti.

Baimindamiesi, kad nesulūžtų mašina ar nebūtų pažeistas krovinys, žmonės sukdavo aplink, per miestą.

Kol Savitiškio gatvė galiausiai išasfaltuota.

Linininkystės pradžia

Daug įvairių veiklų būta ir Savitiškio kaime, ir vėliau jo vardu pavadintoje gatvėje. Štai 1941-aisiais Savitiškyje įkurta Linininkystės bandymų stotis.

Tuomečiame laikraštyje „Panevėžio tiesa“ dažnai skelbti šios stoties laboratorijos vedėjo Prano Valatkos straipsneliai apie selekcininkystę.

Bandymų stotis Savitiškyje sėkmingai veikė iki 1961 metų, o tada perkelta į Upytę ir toliau ten tęsė savo darbus.

1955–1956 metais mieste pradėti centralizuoto vandentiekio ir nuotekų šalinimo bei valymo ūkio įrenginių projektavimo ir kai kurie statybos darbai. Savitiškyje ėmė veikti teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos pagrindinė perpumpavimo stotis.

Savitiškis buvo žinomas ir kaip miesto sąvartyno vieta, aplinkinius ir atvažiuojančius į Panevėžį pasitikdavusi nosį riečiančiais kvapais.

Atsiradus Savitiškio gatvei, joje įsikūrė Panevėžio remonto ir statybos valdyba, miškų ūkio gamybinis susivienijimas, linų supirkimo ir pirminio apdirbimo gamybinio susivienijimo bendrabutis ir kt.

2016 metais gatvę padalijus į tris dalis, Savitiškio gatvėje liko šeši daugiabučiai, du individualūs namai, garažų bendrija, daugiau kaip dvi dešimtys įmonių ir vienuolika neužstatytų sklypų.

Exit mobile version