Kai nepriteklius, ligos ar vienatvė tampa nuolatiniu gyvenimo palydovu, šviesos spinduliu švysteli į duris pasibeldęs savanoris. Juos vienijančiose organizacijose Panevėžyje vis dažniau sutinkami senjorai, lankantys turinčiuosius didesnių bėdų nei patys. Savanorystė – geriausi vaistai nuo vienatvės, tvirtina pensinio amžiaus sulaukusieji ar prie jo jau artėjantieji.
Geriausi vaistai nuo vienatvės – savanorystė, tvirtina be jokio atlygio kone kasdien pas bėdų ir ligų prispaustuosius skubantys senjorai. Jie šypsosi esantys šiek tiek egoistai: gauna dvigubai daugiau nei atiduoda.
Jau visi metai, kai 60-metė Birutė Norbutaitė kiekvieną antradienį skuba į Šv. Juozapo globos namus. Panevėžietė net kelioms organizacijoms siūlė nemokamą savo pagalbą, tačiau jos rankų prireikė tik globos namams. Birutei pasiūlyta tapti ESF finansuoto projekto Nr. 08.3.2-ESFA-K-415-01-0137 „Panevėžio senjorų senėjimo proceso pasekmių mažinimas įtraukiant juos į savanorystės veiklas“ dalyve. Projekto tikslas – pakviesti asmenis, kuriems daugiau nei 54 metai, įgyti reikiamų gebėjimų, žinių, pritaikomų asmeniniams ir bendruomenės poreikiams. Panevėžietė pati namuose slaugo sunkiai sergančią mamą, tačiau vis tiek ištaiko kelias valandas per savaitę, kad padėtų ir svetimiems. B. Norbutaitė pasakoja visada buvusi veikli, daug metų dirbo vadybininke, jai visada patiko daug bendrauti. Kai dėl mamos pašlijusios sveikatos teko palikti darbą, labiausiai jai ir trūko žmonių.
„Niekada nebuvau namisėda. Jau vien išėjimas iš namų man teikia atgaivą. Nors Šv. Juozapo globos namuose daugeliui senelių reikalinga ypatinga globa, bet čia veikla kitokia nei slaugant ligonį namuose“, – pasakojo savanorė.
B. Norbutaitė galėjusi pasirinkti, kurios srities savanore tapti. Pagrindinis jos darbas – organizuoti globos namų gyventojams jaukius pasisėdėjimus prie arbatos puodelio, nors niekada neatsisako pagelbėti ir slaugant nevaikštančius ligonius. Daugelis globos namų gyventojų yra sunkiai vaikštantys, sukviesti juos, regis, įprastos arbatos – irgi nemažas iššūkis. Nemažai laiko užtrunka, kol kiekvieną ratukais atsiveža, o vėliau palydi iki kambario.
„Kartais atrodo, o ką aš čia jau tokio darau, juk ateinu tik pabendrauti. Bet to seneliams labiausiai ir reikia. Jeigu tik kada nenueinu, manęs pasiilgsta, domisi, kur dingau. Tada suprantu, kad šie žmonės ne tik man reikalingi, bet ir aš jiems“, – šypsosi B. Norbutaitė.
Atrasti talentai
Savanorystė ir pačiai Birutei padėjo atrasti savo užslėptų talentų. Ji juokauja, kad tikriausiai dramblys bus užlipęs ant liežuvio – nors klausą turėjo, dainuoti niekada taip ir nepamėgo. Paaiškėjus, kad tarp globos namų gyventojų yra labai dainingų močiučių, kai kurios jų buvusios net ansamblių vadovėmis, dainuoti visgi teko pradėti.
„Žmonės išgyvenę insultą, atmintis irgi šlubuoja, kai kas turi problemų dėl gerklės – daugeliui dainuoti nebeleidžia sveikata, bet jiems taip norisi. Pradėjau dainuoti pati, kad močiutės, žiūrėdamos į mano lūpas, galėtų atkartoti dainos žodžius. Dabar artimieji iš manęs juokiasi, kad ir balsas atsirado, nors visą gyvenimą jo neturėjau. Bet mums dainavimo kokybės ir nereikia, tik nuotaikos ir jausmo“, – juokiasi savanorė.
Kiek surimtėjusi B. Norbutaitė pripažįsta, kad savanoriavimas senelių globos namuose turi ir tamsių spalvų. Sunkiausia išgirsti, kad tie žmonės, su kuriais dar prieš savaitę gėrė arbatą, jau iškeliavo. Moteris svarsto, kad taip skaudžiai reaguojanti gal todėl, kad iš prigimties jautri.
„Man tikrai trauma išgirsti tokią žinią, nes su tais žmonėmis užsimezga ryšys. Iš pradžių nedrąsiai, bet vėliau jie pasipasakoja apie savo gyvenimus. Daugelis jų – labai įdomūs, daug gyvenime pasiekę ir matę“, – pasakoja panevėžietė.
70-metė E. Augustinavičienė, visų švelniai vadinama Elyte, jau daugiau kaip du dešimtmečius savanoriauja Šeimos namuose.
Dovanoja laiką
Globos namuose gyvenantys seneliai yra ir savotiški kantrybės bei gebėjimo džiaugtis mažomis gyvenimo smulkmenomis mokytojai. B. Norbutaitę stebina, kad didelė dalis Šv. Juozapo globos namų gyventojų turi rimtų sveikatos bėdų, bet labai retai kada pasiskundžia, nors kartais matyti, kad iš tiesų jiems skauda.
„Šie žmonės nesiskundžia, nors turi didelių negalių. Jie džiaugiasi akimirkomis kartu. Net jei kūnas paralyžiuotas, vis tiek viena judančia ranka stengiasi pagauti kamuolį žaidžiant. Likimas lėmė, kad namuose slaugau jau trečią ligonį, tai puikiai suprantu, kad ligotam žmogui, kenčiančiam skausmus, būna įvairių nuotaikų. Jeigu seneliai ir blogesnės nuotaikos, vis tiek ateina, sako, paklausysiu, kaip jūs dainuojate. Bet, žiūrėk, į arbatėlės pabaigą jau nebenori skirstytis, prašo dar bent pusvalanduką pabūti“, – pasakojo B. Norbutaitė.
Anot savanorės, žmogus sukurtas būti tarp žmonių. Bendravimas yra kaip duona kasdieninė. Globos namuose senelių daug, sunku prieiti prie kiekvieno, tačiau užtenka kelių sakinių kiekvienam asmeniškai, kad žmogus imtų šypsotis, o akys švytėti. Nors globos namų darbuotojai pasirūpina visais jų poreikiais, tačiau pabendrauti laiko tiesiog nebelieka. Šią spragą ir bando užpildyti savanoriai.
„Atrodytų, nieko ypatingo nedarau, bet jeigu kažkam galiu dovanoti geras emocijas, ir aš jaučiuosi puikiai, pasikraunu energijos. Gera matyti, kai po popietės prie arbatos į savo kambarius vežami seneliai dainuoja ir vėl su nekantrumu laukia kito antradienio. Visi savanoriai yra šiek tiek egoistai, nes gauname iš tų žmonių dvigubai daugiau“, – šypsosi B. Norbutaitė.
Žmogiškumo mainai
Šv. Juozapo globos namų direktoriaus Patriko Skrudupio teigimu, šiuo metu jų įstaigoje ir Betliejaus labdaros valgykloje savanoriauja apie penkios dešimtys savanorių. Vieni čia užsuka kelis kartus per savaitę, kiti – rečiau, bet kiekvieno indėlis – neįkainojamas.
„Jaunimas labiau įsitraukia į savaitgalio savanorystę. Turime ir tokių, kurie kasmet net iš užsienio specialiai grįžta, kad galėtų prisidėti prie Kūčių vakarienės ruošimo Betliejaus labdaros valgykloje“, – pasakojo P. Skrudupis.
Anot direktoriaus, savanorių įsitraukimas į jų veiklą padeda sukurti kitokios kokybės paslaugas. Jų dovanotas laikas sukuria jaukumo ir bendruomeniškumo jausmą, turtina bendravimo kultūrą.
„Galima skaičiuoti savanorių praleistas valandas ir bandyti jas paversti finansine išraiška, tačiau dovanotas laikas niekada netaps matematiniais skaičiais. Savanorystė nėra vienpusiškas santykis, tai mainai, kai duodami žmonės gauna dar daugiau. Tai veikla, kuri teikia prasmę ir visapusiškai praturtina ne tik paslaugos gavėjus, savanorius, bet ir pačią įstaigą“, – sakė P. Skrudupis.
Užpildo tuštumą
Širdies šilumą jau keturiolika metų vienišiems senukams dalija ir 67-erių Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorė Laima Jurgelienė. Panevėžietė jau ir nepamenanti, kas ją paskatino įsitraukti į šią veiklą. Vis dėlto didžioji dalis savanorių ateina bėgdami nuo vienatvės.
„Dažniausiai išėjus į pensiją ar mirus labai artimam žmogui atsiveria didelė tuštuma. Savanorystė tą tuštumą ir nereikalingumo jausmą tarsi užpildo. Vyksta savotiška savigalba. Bendraudami su vienišais senukais, savanoriai realizuoja save: ir žmogui padedi, ir kartu sau. Kai darai gerus darbus, pats jautiesi reikalingas, svarbus“, – savanorystės privalumus vardija L. Jurgelienė.
Maltiečių veikla priklauso nuo globojamų žmonių: vieniems reikia padėti nueiti pas gydytoją, į parduotuvę, apsitvarkyti buityje, kitiems išsigelbėjimu tampa maltiečių verdama sriuba. Dar tretiems reikia tiesiog bendravimo, mat daugelio senukų vaikai emigravę, o kai kas šeimos visai neturi.
„Dažnas mūsų globojamas senukas yra visiškai vienas, jam norisi turėti savotišką garantą, kad jeigu kas atsitiktų, visada turės, į ką kreiptis pagalbos. Jiems reikia žmogaus, kuriuo galėtų pasikliauti bet kurioje situacijoje“, – teigė savanorė.
L. Jurgelienė globoja kelis vienišus senukus. Nors stengiasi prie jų neprisirišti taip, kad jie pasidarytų kaip šeimos nariai, visgi kiekvienas išsiskyrimas palieka savo pėdsaką. Sunkiausia matyti dar šviesaus proto senukus, kuriuos savame kūne sukausto negalia. Daug jos globojamų žmonių – buvę mokytojai, teisininkai, menininkai bei kiti šviesuoliai. Tokia senatvė nėra lengva, bet savanoriai kiek šviesesnėmis spalvomis nudažo jų kasdienybę. L. Jurgelienės teigimu, nemažai gerų žmonių tyliai globoja savo vienišus kaimynus, tačiau esant organizacijoje tą daryti lengviau ir daugiau galimybių padėti.
„Senatvė nėra lengva, ypač kai pats negali gyventi savarankiškai, kai reikalinga tiek fizinė, tiek ir psichologinė pagalba. Savanoriai nors šiek tiek palengvina tokią senatvę. O žmonės, kurie kitiems daro gera, ir patys tampa gyvybingesni ir geresni“, – įsitikinusi L. Jurgelienė.
Metai – ne riba
Kiek kitokį savanorystės veidą mato 70-metė Elena Augustinavičienė, visų švelniai vadinama Elyte. Ji jau daugiau kaip du dešimtmečius savanoriauja Panevėžio šeimos namuose, Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriuje.
„Tikrai nepasakysiu, kiek metų esu čia, bet dvi dešimtis tai tikrai. Aktyvioji mano veikla prasidėjo, kai organizacija gavo šitą pastatą Rožių gatvėje. Pirmas vaizdas išgąsdino – nuniokotas, sudegęs kaip po karo. Net nežinojome, nuo kurio galo pradėti tvarkyti. O dabar čia be galo jauku“, – šypsosi E. Augustinavičienė.
Į savanorystę ji įsitraukė paprašyta dabar jau amžinąjį atilsį Šeimos namų įkūrėjos, gydytojos Marytės Zabulionienės. O dabar nė neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Pagrindinė savanorės veikla – surinkti žmonių suaukotus drabužius bei daiktus, juos išrūšiuoti, padėti labdarą išdalyti.
„Negaliu be veiklos sėdėti ir žiūrėti pro langą. Nors ir namuose veiklos apstu, turiu keturis anūkus, labai mėgstu skaityti, bet norisi kažkam padėti, pagaliau pabendrauti su žmonėmis“, – atvirauja Elytė.
Tiesa, moteris pripažįsta, kad į varguoliais besirūpinančius Šeimos namus užsuka įvairūs žmonės, ne taip retai pasitaiko ir neblaivių, ir ne visada geranoriškai nusiteikusių asmenų. E. Augustinavičienę iki šiol labiausiai stebina jaunimas, dejuojantis, kad gyventi blogai, bet nededantis pastangų pakeisti situaciją.
„Tenka sugerti ir tas neigiamas emocijas. Kartais pareini namo ir nieko nebesinori, bet būna dienų, kad jautiesi kaip ant sparnų. Viskas priklauso nuo žmonių, kurie apsilanko. Didžiausia atgaiva man yra nuvažiuoti pas dukrą į kaimą ir suleisti rankas į žemę, bet čia, Šeimos centre, jaučiuosi reikalinga“, – sakė E. Augustinavičienė.