Site icon sekunde.lt

SAVAITĖS KLAUSIMAS. Koks yra tradicinis jūsų švenčių stalas?

Kūčių stalo patiekalai – pagarba tradicijoms, o Kalėdų valgiais norima nustebinti, pradžiuginti ar tiesiog dalintis gėrybėmis.

Kūčių stalo patiekalai – pagarba tradicijoms, o Kalėdų valgiais norima nustebinti, pradžiuginti ar tiesiog dalintis gėrybėmis.

Jei nusikeltume šimtmečiu į praeitį, ant lietuviško Kūčių stalo neabejotinai rastume kūčiukų, spanguolių kisieliaus, aguonų pieno, kanapių sėklų.

Ant Kalėdų stalo senovėje būdavo tikra patiekalų įvairovė – nuo šerno kepsnio iki vištų, naminių ančių ar žąsų.

O kokius patiekalus šiandien ant Kūčių ar Kalėdų stalo deda panevėžiečiai?

Rūta IVANAUSKIENĖ

„Sekundės“ ir „Panevėžio balso“ Platinimo skyriaus vadovė

Esu kilusi iš Žemaitijos ir mano Kūčios sunkiai įsivaizduojamos be dviejų pagrindinių patiekalų – cepelinų su aguonomis ir cibulynės.

Dabar cepelinų negaminu, bet vyras, nors grynas aukštaitis, visada Kūčioms prašo cibulynės.

Abiejų patiekalų receptai labai nesudėtingi.

Cepelinų įdarui mėsmale per kuo smulkesnį sietelį sumalamos aguonos, naktį išmirkytos šaltame virintame vandenyje. Iš sumaltų išspaudžiamas aguonų pienas, o į išspaudas dedama cukraus pagal skonį. Jo geriau nepagailėti, nes verdami tarkiai ištraukia saldumą.

Tešlą gaminti kaip įprasta cepelinams, į masę krėsti aguonų įdaro ir daryti tradicinės formos cepelinus. Virti apie 15–20 minučių.

Aguonų cepelinai valgomi karšti, užsigeriama šaltu aguonų pienu – aguonų sunka, užpilta šaltu virintu vandeniu ir pasaldinta cukrumi.

Šį patiekalą per Kūčias valgydavau nuo vaikystės. Jį gamindavo močiutė, kilusi iš Šilalės rajono, paskui šitą tradiciją perėmė mano mama. Pas ją Kūčių susirinkdavo plati giminė.

„Šį patiekalą per Kūčias valgydavau nuo vaikystės. Jį gamindavo močiutė, kilusi iš Šilalės rajono, paskui šitą tradiciją perėmė mano mama. Pas ją Kūčių susirinkdavo plati giminė.“

Visi laukdavom tų cepelinų ir Žemaitijoje populiarios cibulynės. O ji gaminama taip: su lupenomis išvirta vidutinio dydžio bulvė nulupama ir sutrinama su smulkiai pjaustytu svogūnu. Jo geriau negailėti – supjaustyti bent du. Į tą masę sudedama kepta silkės filė. Močiutė kepdavo krosnyje silkės galvą, aplipdytą moliu, mama darydavo paprasčiau – silkės galvą be jokio molio pakepindavo keptuvėje, bet paskui perėjo prie dar lengvesnio varianto – keptuvėje pakepindavo filė.

Bulvė, svogūnai ir kepta silkės filė sutrinami į vientisą košelę medine grūstuve. Svogūnai gerai nesusitrina, nieko tokio, jei liks jų gabaliukų, svarbiausia, kad būtų sutrinta bulvė su silke.

Gautoji masė užpilama virintu šaltu vandeniu, paskaninama druska, pipirais ir citrinų rūgštele.

Išmaišoma ir valgoma užkandant karštomis bulvėmis su kanapių pagardu. Jam reikia kanapes truputėlį pakepinti keptuvėje, bet nesuskrudinti. Kepti trumpai, kad jaustųsi malonus riešutų poskonis. Į paskrudintas ir kavamale sumaltas kanapes įberti druskos, žalio smulkinto svogūno – ir puikus paskaninimas bulvėms!

Andrius VIRŽAITIS

Velžio seniūnas

Man skaniausias ir geriausias kalėdinis patiekalas yra avižinis kisielius. Jį gamina mano močiutė Julė Vasiliauskienė, kilusi iš Suvalkijos, Šakių rajono. Niekur kitur tokio neteko ragauti.

Manau, šis kisielius – iš tų kraštų. Mano tėvai ir netoli jos gyvena, tad tradicinės Kūčių vakarienės visi renkamės pas močiutę.

Šis kisielius toks karstelėjęs, bet valgant su aguonų pienu labai skanu. Tai – kažkas tokio!

Aš Kūčių vos ne dėl to ir laukiu, kad galėčiau paskanauti šio kisieliaus, nes kitu metų laiku jis negaminamas. Tėtis šį kisielių irgi mėgsta, o brolis nėra labai sužavėtas, bet valgo.

„Man skaniausias ir geriausias kalėdinis patiekalas yra avižinis kisielius. Jį gamina mano močiutė Julė Vasiliauskienė, kilusi iš Suvalkijos, Šakių rajono. Niekur kitur tokio neteko ragauti.“

Kisieliui reikia apie 400–500 gramų paprastų avižinių dribsnių. Jie užpilami 1,5 litro verdančio vandens. Dažnai pamaišyti, kad vanduo įsigertų. Per naktį šiltai palikti, kad parūgtų. Ryte nukošti skystį. Jei nukošus ant dribsnių likę dar daug glitimo, dar truputį užpilti vandens ir palaikyti apie porą valandų, kad glitimas pereitų į skystį. Nukošti, įberti truputį druskos ir virti skystį, kol pradeda tirštėti. Tada supilstyti į indelius ir pastatyti šaltai. Kisielius sustingsta ir pasidaro kaip želė. Galima pjaustyti gabalais, kabinti šaukštu.

Skanaujame su saldžiu aguonpieniu, nes pats kisielius kartoko skonio.

Yra, kas gamina ir saldų avižinį kisielių – deda medaus ar cukraus, uogų, bet mano močiutė gamina paprastai.

Violeta KARKLYTĖ

Miežiškių bibliotekos vedėja, Kalėdinių žaisliukų muziejaus vedėja

Per Kalėdas mūsų šeimoje visuomet ant stalo būna mano sesers atrasta kiek netradicinė mišrainė.

Ji gana riebi, bet labai skani. Nežinau, iš kur sesuo šį receptą gavo, bet jis tapo mūsų visos šeimos kalėdine tradicija. Ši mišrainė prigijo ir mano dukros šeimoje.

„Nežinau, iš kur sesuo šį receptą gavo, bet jis tapo mūsų visos šeimos kalėdine tradicija.“

Mišrainei reikės: dėžutės tuno aliejuje, 5–6 kietai virtų kiaušinių, neriebaus majonezo, sviesto (pagal indo tūrį), fermentinio sūrio. Sutarkuoti sviestą, fermentinį sūrį ir kiaušinio trynį, kiaušinio baltymą tarkuoti per smulkią burokinę tarką.

Sluoksniai tarkuojami į aukštesnį stiklinį indą.

Ingredientai dedami šia seka: tarkuotas baltymas, tarkuotas sūris, majonezas, tunas, tarkuotas baltymas, tarkuotas sviestas, tarkuotas fermentinis sūris, tunas, majonezas ir paskutinis sluoksnis viršuje – kiaušinio trynys. Skanaus!

Viktorija KIURIENĖ

Atlikėja, dainų autorė

Mano Kūčių ir Kalėdų stalas neįsivaizduojamas be brangiausių ir artimiausių žmonių šalia. Juk tai – pačios gražiausios ir jaukiausios metų šventės.

Mūsų šeimos tradicija yra rinktis pas mano tėvelius. Kartu Kūčių dieną ruošiame šventinius patiekalus, puošiame eglutę. Visi prisiminimai dar gyvi iš vaikystės, kai močiutė buvo šalia. Jos jau nėra dešimt metų, tačiau iki šiol išlikę jos išmokyti Kūčių dienos ritualai, receptai, papročiai.

Kūčių rytą pradedame nuo Kalėdų eglės puošimo, o tada kepame kūčiukus – pagal senovinį močiutės receptą.

Kūčiukai kepami senovinėje krosnyje – ji dar puikiai veikia mano tėvelių namuose.

„Mano Kūčių ir Kalėdų stalas neįsivaizduojamas be brangiausių ir artimiausių žmonių šalia. Juk tai – pačios gražiausios ir jaukiausios metų šventės.“

Kūčių vakarą ant mūsų stalo visada būna dvylika patiekalų. Ši tradicija gyva nuo mano ankstyvos vaikystės. Mes su broliu, kai pramokome skaičiuoti, turėdavome atlikti atsakingą darbą – suskaičiuoti, ar tikrai ant stalo tiek padėta. Patiekalų receptai taip pat daugiausia likę iš močiutės užrašų, juos perėmė mano mama. Tikiu, kad tos tradicijos dar ilgai bus tęsiamos.

Vienas tokių patiekalų – džiovinti, troškinti baravykai. Vasarą prisirenkame grybų, juos sudžioviname krosnyje ant šiaudų. Kūčioms jie išverdami ir troškinami aliejuje su kepintais svogūnais, o valgomi su mamytės kepta namine duona. Tai – vienas valgių, be kurio nebūtų stebuklingo Kūčių stalo.

Močiutė virdavo ir spanguolių kisielių. O dabar duoklė atiduodama aguonų pienui, kurį taip pat pasigaminame patys.

Po Kūčių vakarienės ant stalo paliekame trupinių, nes, anot mano močiutės, naktį susirenka namų vėlės ir reikia joms palikti maisto.

Exit mobile version