Iki Kalėdų skaičiuojant paskutines dienas, įsuka ne tik dovanų paieškų karštinė. Kūčios ir Kalėdos – magiškas laikas, iš tolimiausių atminties kampelių ištraukiantis prisiminimus.
Tad šį kartą panevėžiečių klausiame, kokios buvo jų vaikystės Kalėdos? Ar juos lankydavo viso pasaulio žmonių laukiamas Kalėdų Senelis? O gal patiems teko apsirengti Senelio kailinius ir dovanoti džiaugsmą?
Ko palinkėtų Kalėdų proga sau ir mūsų skaitytojams, juk visi tikime – šį metą visi geri linkėjimai ir geri norai tikrai išsipildo.
Vytautas KUPŠYS
Juozo Miltinio dramos teatro aktorius
Vaikystės Kalėdų prisiminimai labai blankūs. Juos nustelbdavo nuolatinė patėvio baimė, kuris mano gyvenime atsirado, kai buvau penkerių, ir tapo turbūt didžiausiu gyvenimo siaubu. Tik tuomet to dar nesuvokiau. Bet kai dabar susimąstau, kodėl taip mažai liko gražių prisiminimų, suprantu, kad turbūt juos nustelbė kartūs dalykai: baimė, kai nežinai, koks jis grįš namo. Gyvenome vienkiemyje, prie miško, yra tekę miegoti ir po egle.
Bet vis tiek atsimenu eglutę namuose. Parnešdavo ją iš miško, tokią didelę, iki pat lubų. Namas buvo didelis, 1920 m. statytas senelio – Lietuvos savanorio.
Atsiminimuose įstrigusios ne Kūčios, ne Kalėdų stalas, o eglutės puošimas. Ant šakų metaliniuose laikikliuose segdavome keturių spalvų žvakutes – mėlynas, raudonas, baltas ir geltonas, eglutę apdėliodavome vatos gumuliukais, puošdavome lietučiu, tais nuostabiais žaisliukais.
Įspūdingiausias efektas, kai turbūt Naujųjų vidurnaktį užgesindavo kambary šviesas ir uždegdavo šaltąsias liepsneles.
Man ir dabar nėra gražesnės eglutės už aną, iš vaikystės. Kai tvarkydamas namą radau seną žaisliuką, beveik apsiverkiau.
Dabar mūsų šeimos Kalėdos niekuo neypatingos. Švenčiame namuose susirinkę artimieji. Šventė labai priklauso nuo darbo. Jei artėja Naujųjų premjera, niekas daugiau nerūpi, tik vaidmuo. Tada visi artimieji lieka nuskriausti. Tokia ta aktoriaus profesija, kad apie nieką daugiau negalvoji, kaip sukurti vaidmenį, o visa kita, net šventės, lieka antrame plane.
Niekada nedirbu Kalėdų Seneliu. Pabandžiau jaunystėje ir supratau – ne man. Atsimenu, mokykla, šimtai vaikų, triukšmas – nepripratau prie to, net pažiūrėjus į Senelio kostiumą mane nupurto.
O Kalėdų proga ko gi daugiau galiu palinkėti – tik taikos. Nes karo debesis taip žemai, taip arti virš mūsų galvų, kad nieko daugiau nebereikia – tik taikos. Reikia suvokti, kaip tai daug.
Labai norėčiau, kad kitas Kalėdas sutiktume taikoje, nes didelis pavojus, kad taip gali ir nebūti.