Panevėžyje tądien autobusai visus keleivius irgi veš nemokamai – nereikės nei vienkartinio, nei elektroninio bilieto.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, kokį transportą jie renkasi kelionei po Panevėžį? Ar apsieina be automobilio, ar jis – neišvengiama kasdienybės dalis?
Asta SARAPIENĖ
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos komunikacijos specialistė
Automobilio neturiu ir jis man nereikalingas. Neturiu ir vairuotojo pažymėjimo. Net jei jį ir įgyčiau, automobilis pernelyg ilgai dulkėtų mano kieme. Kadangi labai mėgstu vaikščioti, tikrai nenorėčiau gyventi taip, kad išlipi prie vieno pastato, vėl sėdi į automobilį, išlipi prie kito. Turėdama teises būčiau priversta taip gyventi, nes kaip kitaip išmoksi vairuoti, jei ne važinėdama.
O man norisi eiti. Mano supratimu, Panevėžyje net nereikia automobilio, nes nieko nėra toli. Bet tai priklauso nuo požiūrio, nuo gyvenimo būdo.
Gyvenu miesto pakrašty, vakarinėje dalyje, dirbu miesto centre ir kasdien vaikštau pirmyn atgal. Šiais metais gal tik porą kartų važiavau taksi. Vieną kartą per tą baisiąją audrą ir dar žiemą, kai buvau kažką pamiršusi. O autobusu nesu važiavusi.
Rytais į darbą einu tiesiai, dar išeinu pasivaikščioti per pietų pertrauką, o vakarais darau lankstą, nes noriu pakeisti maršrutą, kad prieš akis keistųsi vaizdas, kad kaskart pamatyčiau kažką nauja – žmones, vietas, detales.
Nuo namų iki darbo einant tiesiai – apie 5 000–6 000 žingsnių, o mano tikslas – per dieną pasiekti 17 tūkstančių žingsnių. Mažiau surenku tik savaitgaliais, kai geru oru sėdu ant dviračio.
Net nebežinau, kada pradėjau taip intensyviai vaikščioti, dar ir žingsniamačio tada neturėjau.
Anksčiau gyvenau Rožyne ir iki „Ryo“ prekybos centro eidavau pėsčia.
Giedrius NOTKUS
Lenktynininkas
Labai palaikau įvairias akcijas, kviečiančias persėsti ant ekologiškų transporto priemonių. Ir pats mėgstu pabėgioti, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Bet be automobilio išsiversti būtų sunku, ypač kai mano darbas susijęs su automobilių remontu: tenka vežioti įvairias prekes, detales, su dviračiu nuvežti kokį nors variklį būtų sudėtinga.
Kaip vairuotojas džiaugiuosi, kad Panevėžyje kelių būklė palaipsniui gerėja, atsirado ne vienas žiedas, bet taip pat gerėja keliavimo sąlygos ir dviratininkams ar pėstiesiems. Deja, bet mūsų vairuotojų kultūra gerėja dar labai mažais žingsniais. Labai trūksta vairuotojų supratingumo, tolerancijos kelyje. Jeigu būtume pakantesni, malonesni, ir keliavimas bet kokia transporto priemone būtų komfortiškesnis.
Džiugu, kad žmonės po truputį suvokia, jog ne tik automobilis, bet ir dviratis yra transporto priemonė, o dviratininkų ir mėgstančiųjų aktyviai leisti laiką bendruomenės tik auga. Kaip kažkas pastebėjo: iš alkoholizmo dabar visi masiškai neria į sportą, žmonės ima visai kitaip vertinti gyvenimą. Tai be galo smagu.
Irmantas PILIS
Aktorius
Į savo miestą Panevėžį po studijų uostamiestyje grįžau dar visai neseniai. Studijuodamas Klaipėdoje, į paskaitas eidavau tik pėsčiomis, keliaudavau beveik pusvalandį. Mano aktorinė veikla reikalaudavo, kad būčiau žvalus ir aktyvus, tad ėjimas man padėdavo tokiam būti.
Eina antri metai, kai aš vėl Panevėžyje. Ir čia stengiuosi beveik viską apeiti. Man tai nesudėtinga, nes gyvenu miesto centre. Ne taip seniai įsigijau šuniuką Mailą, jis mane dargi įpareigoja kuo daugiau vaikščioti.
Vairuoju tada, kai tenka derinti kelis darbus, kai reikia greičiau atvykti, suspėti. Tęsiu studijas Klaipėdoje, tad tenka važiuoti ir ten. Nors įprastai Klaipėdą pasiekiu traukiniu, nes jame sėdėdamas galiu nuveikti kai kuriuos darbus.
Važinėdamas automobiliu po Panevėžį pastebiu, kad ir vairuotojai, ir pėstieji mūsų mieste gana kultūringi. Matau, kaip sustojus praleisti pėsčiųjų, šie galvos linktelėjimu padėkoja. Pastebiu, kad ir vairuotojai, padarę kokią klaidą, netyčia sukėlę pavojingą situaciją, įjungia avarinį signalą ir atsiprašo. Aš Panevėžio gatvėse jaučiuosi saugiai.
Arnoldas GRAŽYS
Panevėžio autobusų parko direktorius
Mano gyvenimo ritmas gana intensyvus, tad dažniausiai važiuoju automobiliu. Ant dviračio ar į autobusą sėdu retai. Tai būtų sudėtinga dėl darbo specifikos. Nors kartais pagalvoju: tiek laiko sugaištu spūstyse, kad dviračiu gal būtų greičiau.
Bet turiu pasakyti, kad mūsų viešasis transportas – patogi susisiekimo priemonė. Kai drebia sniegas, nereikia automobilio valyti – sėdi ir važiuoji, juolab kad maršrutai tikrai patogūs, pritaikyti prie miesto įmonių, įstaigų darbo laiko. Jei mano darbas apsiribotų tik viena vieta, važinėčiau autobusu.
Panevėžiečiams trūksta vairavimo kultūros: tai pėsčiojo nepraleidžia, tai posūkio nerodo ir pan. Pastebiu, kad jei žmogus vairuoja paprastą mašiną ir ką nors ne taip gatvėje padaro, tuoj jam kiti pradeda signalizuoti, piktintis, atseit važiuoti nemoki. Bet jei netinkamai elgiasi sėdintysis prie brangesnės vairo, patyli.
Nereikia nė kitų šalių, užtenka nuvažiuoti į mūsų didmiesčius ir matai kitokią vairavimo kultūrą, ten pėstiesiems kumščiais negrasina, kaip pasitaiko Panevėžyje.
Labai norėtųsi iš panevėžiečių vairuotojų daugiau tolerancijos, kantrybės.