Anykščių rajone, Niūronių kaime įkurto Arklio muziejaus Tradicinių amatų centre suteikiama proga prisiliesti ir prie pamirštų, ir prie iki šiol gyvuojančių senųjų amatų.
Buitis – neišvengiama kasdienybės palydovė – iš kiekvieno atima taip brangų laiką, kurį, regis, galima būtų skirti prasmingesnei, įdomesnei veiklai. Bet šiuolaikinio žmogaus buities darbai – tik menkas atspindys tos begalinių darbų jūros, kurioje buvo priverstas murkdytis senojo Lietuvos kaimo gyventojas.
Juk patiems ne tik maisto produktais, bet ir apranga, patalyne, įrankiais, įvairiais reikmenimis apsirūpinti tekdavo.
Viskas savo rankomis
Darbai virdavo nuo ankstaus ryto iki vakaro – daržai, laukai, gyvuliai, duonos kepimas, verpimas, audimas, visko ir neišvardinsi. Tiesa, kai kurių darbų be amatininko pagalbos šeimos neįveikdavo, tad kiekviename kaime būdavo ir savas stalius, ir savas kalvis. Deguto, be kurio ūkyje niekaip neišsiversi, taip pat ne kiekvienas pats išsivirdavo. Darbas ilgas – bene penkias dienas trukdavęs, o priežiūros per tą laiką reikėdavo nuolatinės.
„Matyt, kaime būdavo savas deguto virėjas, o gal keli vyrai sueidavo tam darbui “, – spėja Arklio muziejaus Tradicinių amatų centro kalvis Algis Pranckevičius.
Šiuolaikinis žmogus apie degutą žino gal tik tiek, kad jo šaukštas gali sugadinti medaus statinę. O iš tikrųjų degutas ne į medų pilti skirtas, ne tam pritaikomas. Kiekviename ūkyje jis buvo reikalingas – jokių tepalų niekas nepirkdavo, tad be deguto ir neišsiversi. Juo tepdavo ir ratus, ir batus. Degutu taip pat impregnuodavo, net gydyti jis tiko, sako, vaikams nuo kirminų, gyvuliams nuo įvairių ligų vartodavo. O dar votims, pūliniams išvarinėti labai tiko. Juk net garsiajame Višnevskio tepale, sakoma, net trečdalis tikro deguto.
Muziejaus lankytojams parodyti, kaip degutas buvo verdamas, kalvis, nors moka, nesiima – kas dabar lauks rezultato penkias dienas. Net modernesniu, lengvesniu būdu nepradeda – juk ir valandos Arklio muziejaus lankytojas prie puodo nestovės.
Algis Pranckevičius sako, kad iš tokio puodo žaliavos galima išvaryti šimtą gramų deguto. V. BULAIČIO nuotr.
Tad degutas čia verdamas retais atvejais. Bet kalvis jo turi net kelis indelius paruošęs, besidomintys gali pasižiūrėti, pauostyti ar net pirštą į juodą masę įkišti. Vienaip kvepia beržų tošies, pušies kelmo, kitaip – drebulės žievės degutas.
Anksčiau kiekvienas jų turėdavo savo paskirtį – žmonės žinojo, kur kam kuris labiau tinka naudoti.
Kaip sako Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėjas, Arklio muziejaus vadovas Mindaugas Karčemarskas, užsukus į Tradicinių amatų centrą galima sužinoti ne tik apie deguto varymą.
Čia vyksta duonos kepimo, kalvystės, žvakininkystės, kiaušinių marginimo, drožybos amatų demonstravimas. Ypač išplėtotas audimo amatas.
Muziejuje puoselėjami račdirbystės, pakinktų gamybos amatai neturi analogų visoje Lietuvoje. Kiekvienas amatininkas savo sukaupta patirtimi noriai dalijasi su apsilankiusiaisiais.
Senasis amatas
Kuriant Tradicinių amatų centrą buvo išplėstas Arklio muziejaus pastatas – kalvė, įrengta kalvystės ekspozicija ir vieta šiam amatui demonstruoti.
Kalvio darbą lankytojams pristatantis A. Pranckevičius kviečia apžiūrėti paties pagamintos deguto varymui reikalingos įrangos. Ji atrodo nesudėtinga – metalinis padėklas su vamzdeliu ir didelis puodas.
Vamzdelis turi siekti kitą, atokiau į duobę įstatytą indą.
Prieš pradedant darbą, didelis puodas prikemšamas beržo tošies ar kitos reikalingos medžiagos ir užvožiamas ant padėklo. Tada jis kone iki pusės apipilamas žemėmis, o aplink atvirą dalį sukraunamas laužiukas. Jis nuolat kūrenamas, viduje puodo palaikoma vienoda temperatūra. Užvožtame puode tošis ar kita žaliava kaista, pro vamzdelį iš pradžių pradeda eiti dujos ir tik gerokai vėliau, procesui įsibėgėjus ima lašnoti juoda deguto masė.
Jos būna nedaug. Iš didelio, beržo tošies pilno puodo gaunama apie 100 gramų deguto. Bet, kaip sako kalvis, niekas negali garantuoti, kad ir tai pavyks. Dirbti negalima nei vėjui pučiant, nei lietui lyjant. Deguto virimo procesą gali sugadinti ir per kaitri, ir per silpna ugnis. Jeigu laiku nepažiūri – deguto ir nebėr.
Anksčiau didesniam kiekiui deguto išvaryti būdavo kasama duobė, joje dar viena. Į ten statomą indą būdavo pridedama apie penkis kubinius metrus žaliavos. Dažnai beržo tošies bei pušies medienos.
V. BULAIČIO nuotr.
Ant viršaus kuriamas laužas ir jis, palaikant maždaug 460 laipsnių temperatūrą, smilkdavo ilgai. „Perkaitinsi – bus blogai, atvėsinsi – taip pat“, – sako kalvis.
Deguto jau seniai žmonės patys nebeverda. Pokario metais atsiradus įvairiems tepalams, vis rečiau namuose būdavo imamasi to darbo. Dabar degutą namų sąlygomis varo nebent senųjų amatų paveldo entuziastai.
Tačiau degutas išliko tautosakoje – pasakojimuose, patarlėse, pasakose. Sakoma, kad kadaise, jeigu mergaitė į klėtį nakčiai įsileisdavo bernioką, kaimo bernai jos klėties duris ištepdavo degutu. O jeigu paaiškėdavo, kad mergaitė laukiasi, tuomet ištepdavo degutu to kiemo vartus, darželio vartelius. Taip parodoma visų namų gėda.
Pasakose žirgui degutu šonus tepdavo, prie jo pamotę raganą prilipdydavo ir leisdavo žirgui po laukus jos kaulelius nešioti.
Patarlių apie degutą galima išgirsti ir dabar: „Kokia tošis, toks ir degutas“, „Prie akių su medum, už akių – degutu“, „Nei pinigų, nei deguto“, „Degtine pradės, degutu baigs“ ir daug kitų.
Bene garsiausia, iki šių dienų įvairiais atvejais plačiai vartojama: „Šaukštas deguto ir medaus statinę sugadina“. Tik, kaip sako kalvis, vargu ar tai įmanoma. Kartą atliko bandymą, į šaukštą medaus lašą deguto įvarvino – ir nieko. Nepasklido jis po visą medų – lašą išgriebus medus liko koks buvęs.
Skieto gamybai
Kalvis A. Pranckevičius ne tik degutą gali išvirti, be tiesioginių savo pareigų, jis imasi ir kitų pačių įvairiausių sumanymų.
Kaip sako Etninio skyriaus vedėjas M. Karčemarskas, šis žmogus pilnas idėjų ir turi daug teisingų inžinerinių žinių. Užtat ir imasi, regis, neįgyvendinamo.
Jeigu kas nusimano apie audimo stakles, žino, jog viena svarbiausių dalių jose yra skietas. Į jį suveriami metmenys ir sumušami ataudai.
Skietas sudarytas iš daugelio plonų, vienodais tarpais išdėstytų dantelių, įtvirtintų tarp dviejų medinių lazdelių. Kiekvienai audėjai skietas – tikras turtas, jų moterys turėjo net po kelis, labai juos saugojo. Skiete įtaisyti danteliai – labai ploni mediniai pagaliukai.
Jeigu skietui kas nutinka, audėjai blogai. Reikia meistro naujam skietui gaminti ar senam remontuoti. O tų meistrų nedaug – prigaminti šimtus plonų dantelių, kad visi vienodo plonumo ir dydžio būtų, sudėtinga.
Jeigu mergaitė į klėtį nakčiai įsileisdavo bernioką, kaimo bernai jos klėties duris ištepdavo degutu. O jeigu paaiškėdavo, kad mergina laukiasi, tuomet ištepdavo degutu to kiemo vartus, darželio vartelius.
Tenka kruopščiai ir atsakingai skaldyti kaladėles. A. Pranckevičius rodo muziejaus klėtelėje saugomą paties pagamintą tokį kaladėlių skaldytuvą, ši įranga padeda gaminti lygius, vienodus pagaliukus. Kaladėlę pirma reikia pavirti, kad ji būtų karšta, tik tada dėti į stakles ir sukti rankeną.
Tokia mašina Lietuvoje atsirado po Pirmojo pasaulinio karo Gruzdžiuose. Kalvis pasakoja istoriją apie tai, kad baigiantis karui į Gruzdžius atklydo rusų kariškis ir pasiprašė prisiglausti pas vietinį. Žmogus pakeleivį priėmė, pasirūpino juo.
Netrukus paaiškėjo, kad ir vienas, ir kitas yra skietų meistrai. Rusas, matydamas, kaip sunkiai ir ilgai lietuvis gamina skietų pagaliukus, pasisiūlė padėti. Pasirodo, ir jis prieš karą tuo užsiimdavo, tik darė tai su specialiomis staklėmis. Atsidėkodamas šeimininkui už gerumą, tokias stakles ir jam pagamino, išmokė jomis naudotis.
Garsas apie greitai ir gerai dirbantį skietų meistrą plačiai pasklido, jis sulaukė daug užsakovų. Savo paslapties neatskleidė, stakles slėpė. Tik po kurio laiko ir kitiems pavyko sužinoti apie naudingą įrangą. Tad Gruzdžiai garsėjo gerais skietų meistrais.
Dabar jau ir audėjos dažniausiai tik tradicinių amatų centruose besidarbuoja, ir audimo stakles retai kur pamatysi. Tačiau jeigu reikės, skietų meistrą bus galima surasti – neišnyko šis amatas.
Pats Algis Pranckevičius pagamina įvairių staklių – ir skieto balanėlėms pjaustyti, ir virvėms vyti. V. BULAIČIO nuotr.
Vinys ir virvės
Dar ūkyje reikalingas ir daug kur praverčiantis daiktas – virvė. Jos reikėjo ir prie gyvulių, ir prie ūkio darbų. O kas anais laikais tokį daiktą pirks! Savo rankomis žmonėms tekdavo virves, virveles, pančius vyti.
Čia taip pat neapsieidavo be išmanymo, žinių ir įrangos. Kartais virvių reikėdavo labai ilgų ir be specialios įrangos jų nepadarysi.
Susidomėjusiems Arklio muziejaus lankytojams A. Pranckevičius būtinai parodys, kokia įranga tos virvės buvo vejamos – tai mediniai stovai su kabliukais ir rankenomis. Vienos staklės muziejuje yra autentiškos, mus pasiekusios iš praeities, kitos – paties kalvio pagamintos ir demonstruojamos.
Dabar, kai tik kokios virvės ar virvelės prisireikia, nueini ir ją nusiperki. Anksčiau to nebūdavo, tad iš drobėms nebetinkamo linų pluošto, pakulų, kanapių būdavo verpiami bene piršto storumo siūlai – ir iš jų ir vydavo virves. Pirmiausia plonesnes, vėliau iš trijų ar daugiau plonųjų – storesnes, stiprias.
Vis dėlto bene didžiausią lankytojų susidomėjimą kelia kalvio darbas. Apsupę lankytojai stebi, kaip jis, replėmis paėmęs metalo gabalą, kaitina jį liepsnoje, o paskui ant priekalo padėjęs kala. Taip kol atsiranda vinis ar pasaga.
Pastarosios, tiesa, dažnam atsibosta visą pusvalandį laukti, tad dažniausiai prašoma parodyti, kaip nukalama vinis.
Senajame kaime kalvis buvo reikalingas visiems – jis kaustė arklius, vežimus, smailino noragus, akėtvirbalius ir atlikdavo kitus svarbius darbus. Kalviai galėdavo pagaminti ir namų apyvokos reikmenis – peilius, metalo lankus kubilams, vyrius ir kitką.
Dabar Arklio muziejuje gali būti rengiama edukacinė programa „Netepsi nevažiuosi“. Ji skirta susipažinti su degučiaus, kalvio amatais ir tradicinių vežimų gamyba. Seniau ūkininkas galėjo važiuoti tik išmanydamas įvairius amatus arba pasinaudodamas kalvio, račiaus ir degučiaus paslaugomis, o vaikai išmokdavo kinkyti dar nepasiekdami arklio galvos.
Programos dalyviai gali pamatyti, kaip daromas ratas, taip pat sužinoti, kaip atskirti brokuotą ratą turguje. Apsilankę kalvėje pamatys, kaip medinis ratas užtraukiamas metaline „šyna“. O kad tekinis smagiai ant ašies suktųsi, reikia degutu patepti. Susidomėjusiems deguto varymo paslaptis bus atskleista.