Bėgdami nuo sovietų represijų, net ir Vakaruose žmonės negalėjo būti tikri, kad gyvens ramiai. Ten apsistojusiais itin domėjosi KGB. Šiai vienai pagrindinių komunistinio režimo atramų Lietuvoje nepriklausomybės idėjas puoselėjantys išeiviai buvo it krislas akyje.
Karo pabėgėlių srautas į Vakarus 1944 metų vasarą ir rudenį buvo didžiulis, o apskaitos niekas nevedė. Žinoma tik, kad 1946 metais Vakarų sąjungininkų okupuotoje Vokietijos teritorijoje DP (angliškai – Displaced Persons) stovyklose galėjo gyventi apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų, kurių didžioji dauguma buvo lietuviai. Pasak Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo centro darbuotojo dr. Dariaus Juodžio, nereikėtų pamiršti, kad lietuvių būta ir Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos, kitose šalyse. Sovietai rengė įvairias propagandines akcijas, ragino žmones grįžti į tėvynę. Viliojo, esą tėvynėje gerėja gyvenimas. Dauguma išvykusiųjų tokiems raginimams nepasidavė – į atmintį per stipriai buvo įsirėžusios 1940–941 metų represijos. Pradėjus uždarinėti DP stovyklas, lietuviai pasklido po visą pasaulį. Jų kolonija kūrėsi JAV, kur gyveno dar prieškariu išvykę lietuviai. Pasiekė ir tolimąją Australiją, Pietų Ameriką, kitas šalis.
Išvykusieji lietuviai domino sovietinį saugumą. Išeivijos organizacijos, siekdamos padėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę, rengdavo kreipimusis į įvairių pasaulio šalių vyriausybes, ėmėsi ir kitų veiksmų. Sovietai dėjo milžiniškas pastangas įvairiomis priemonėmis neutralizuoti šiuos išeivių veiksmus.
Domino aktyvūs išeiviai
Dr. D. Juodžio teigimu, saugumas dėmesį sutelkė į aktyviausius išeivijos veikėjus, kurie reikšdavosi viešoje erdvėje. Pasak istoriko, galima sakyti, kad saugumo sąmonėje tradiciškai buvo susiformavę, jog pirmoji priešiška, antisovietiškiausia organizacija buvo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), kurio politika buvo nesitaikstyti su sovietų valdžia. Saugumiečių „juodajame sąraše“ toliau rikiavosi „Santara-Šviesa“, kuri, anot sovietų, prisidengdama įvairiomis idėjomis, taip pat užsiėmė užslėpta destrukcine veikla prieš Sovietų Lietuvą. Trečia saugumo priešininkų vieta teko Pasaulio lietuvių bendruomenei.
D. Juodis pasakoja, kad atskiriems asmenims buvo užvedamos sekimo bylos.
„Reikėtų pripažinti, kad sovietų saugumas dažnai nesugebėjo surinkti labai patikimos informacijos apie vieną ar kitą asmenį, organizaciją. Jie neturėjo tiek galimybių rinkti medžiagą“, – sako istorikas.
Kliūtimi KGB, ypač vėlesniais metais, tapo ir vidiniai nesklandumai. Pavyzdžiui, stagnacijos metais pasireiškęs darbo imitavimas.
„Vaidino, kad dirbo: ataskaitas rašė dėl ataskaitų, planus – dėl planų. Tokia buvo bendra šios sistemos tendencija“, – sako D. Juodis.
Pagrobė generolą
Atskirais laikotarpiais sovietinio saugumo veikla skyrėsi. Pasak D. Juodžio, pokaris išsiskyrė kaip aktyvaus veikimo, aktyvių priemonių taikymo metas. Saugumas planavo kai kuriuos pasitraukusius asmenis sugrąžinti prievarta. Tiesa, realiai įgyvendintų tokių planų tebuvo vienetai. Pasak istoriko, saugumas pagrobė generolą Petrą Kubiliūną, vokiečių okupacijos metais buvusį generaliniu tarėju. Tai buvo aukščiausios pareigos vokiečių okupacinėje administracijoje. Generolas buvo pargabentas į Sovietų Sąjungą ir sušaudytas. Būta ir mėginimų pagrobti generolą Povilą Plechavičių.
Bene brutaliausias sovietų planas rengtas 1953 metais. Planuota fiziškai likviduoti visą grupę išeivių lietuvių. Tarp jų pateko politikas, dvasininkas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Mykolas Krupavičius, generolas Stasys Raštikis ir kt. Mirus Josifui Stalinui, šis planas liko neįgyvendintas.
Šeštąjį dešimtmetį D. Juodis vadina pereinamuoju. Ankstesni aktyvūs veiksmai jau vykdyti labiau iš inercijos. Tiesa, dešimtmečio pabaigoje įsiveržta į VLIK’o būstinę ir pavogti dokumentai.
Vėlesniais laikais svečiose šalyse vykdytos ir įvairios propagandinės akcijos, pavyzdžiui, leistos knygos, kurių tikslas – kompromituoti vienus ar kitus išeivių organizacijų asmenis, skelbta, kaip gerai gyventi Sovietų Lietuvoje – stengtasi kuo patraukliau pavaizduoti gyvenimą, suformuoti teigiamą įvaizdį. Devintajame dešimtmetyje jau vyko saugumo tam tikras pakrikimas – prasidėjo „perestroika“, kiti įvykiai, Sovietų Sąjunga jau griuvo.
Pasak istoriko, per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį saugumas taip ir neįgyvendino siektų tikslų.
„Nors savo ataskaitose jie rašydavo, rezultatais pasigirdavo, bet realiai nieko nevyko. Išeivijų organizacijos ir toliau veikė“, – sako D. Juodis.
Jo teigimu, saugumas stengėsi supykdyti tarpusavyje išeivių organizacijas, tačiau šios ir be saugumo įsikišimo pakankamai konfliktavo. Be to, istorikas mano, kad kai kada nuopelnus dėl tokių konfliktų saugumas tiesiog prisiimdavo sau.
Žvalgybų kova
Kaip nutiko, kad svetimoje šalyje pavyko pagrobti generolą P. Kubiliūną, planuotos kitos žmonių grobimo akcijos? Pasak D. Juodžio, Vokietija buvo nuniokota karo, situacija joje labai neapibrėžta. Sovietų saugumo darbuotojai turėjo įvairių pažymėjimų, pavyzdžiui, kaip repatriacijos komisijos nariai, galėjo laisvai važinėti po okupacinę zoną.
„Laikui bėgant padėtis keitėsi. Vėliau žmonių grobimai jau tapo negalimi“, – sako istorikas.
VLIK’o dokumentai buvo pavogti slapčia. Istorikas pasakoja, kad sovietai netgi savo leidiniuose bandė nukreipti nuo savęs dėmesį – esą organizacijos tarpusavyje aiškinasi santykius.
„Tuo laiku vyko žvalgybų kova – Vakarų su sovietų. Tas nematomas frontas visada egzistavo“, – teigia D. Juodis.
Pavyzdžiui, britų žvalgyba siųsdavo į Lietuvą savo žmones rinkti duomenų, bet jie dažniausiai iš karto pakliūdavo į saugumo rankas. Per juos atgal buvo siunčiama dezinformacija. Pasak istoriko, sovietų vertinimu, Lietuvos išeivija buvo užsienio šalių, pagrindinių Sovietų Sąjungos priešininkių JAV, Didžiosios Britanijos, žvalgybų įrankis. Tad susiformavo mintis, kad kovojama buvo pirmiausia prieš tas žvalgybas, o lietuviai – tik jų įrankis. 1945–1946 metais ši mintis dar nebuvo tokia ryški, bet vėliau gana smarkiai plito.
Į lietuviškas išeivijos organizacijas sovietai bandė įterpti savus agentus, bet tokių nebuvo daug. 5–6 dešimtmetyje agentą pavyko infiltruoti į VLIK’ą – šis dirbo techniniu darbuotoju.
„Esu skaičiavęs, kad JAV 8–9 dešimtmetyje lietuvių išeivijoje galėjo būti iki 10 aktyvesnių agentų, bet jie neužėmė reikšmingų postų išeivijos organizacijose“, – sako D. Juodis.
Visgi, istoriko teigimu, skaitant sovietų saugumo dokumentus, susidaro įspūdis, kad jų agentų būta labai daug.
„Turiu labai didelį įtarimą, kad tai tebuvo popieriniai agentai, kurie figūravo ataskaitose, bet praktinės jų veiklos nematyti. Ataskaitose pateiktas efektingesnis vaizdas,negu buvo realybėje“, – apie galimus sovietų gudravimus kalbėjo D. Juodis.
