-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Raguotosiomis garsėjanti Ramygala rengiasi jau penkioliktam ožkų grožio konkursui.Nors registracija dar tęsiasi, jau žinoma, kad dėl gražiausiosios karūnos birželį varžysis mažiausiai penkios ožkos ir ožiai.
Šis konkursas vieninteliame Panevėžio rajono mieste pradėtas rengti 2010 metais. Nenutrūko net per karantiną.
Posakis Ramygalos ožkos jau tapęs šalies folkloro dalimi kaip ir Šėtos balos.
Idėją rengti tokį konkursą pasiūlė patys ramygaliečiai, kai miestas ruošė Lietuvos kultūros sostinės renginių programą.
Į ožkų grožio konkursą Ramygaloje suvažiuoja ne tik vietinės raguotosios gražuolės.
Pati pirmoji laimėtoja buvo iš Kauno rajono, šiemet užsiregistravo dalyvė iš Joniškio.
„Kai ramygaliečiai nuvažiuodavo į turgų Panevėžyje ar Kėdainiuose su savo mažais arkliukais, visi juokdavosi, sakydavo: atvažiavote su savo ožkomis. Tad klausimas, kam čia ta garbė – ožkai ar arkliui.“
L. Kubiliūnienė
Ramygalos kultūros centro vadovės Loretos Kubiliūnienės teigimu, konkurse nesidairoma į kanopas, nematuojamas ragų dydis.
„Tai – teatralizuotas žaidimas, mūsų folkloro dalis“, – sako direktorė.
Kartais net patys organizatoriai nustemba, kokių tik ožkų veislių mūsų šalyje neauginama. Šiemet bus galima išvysti garbanę Angoros ožką, anglų-Nubijano, Zaneno veislių atstoves ir paprasčiausių neveislinių kaimo ožkelių.
L. Kubiliūnienės teigimu, pačioje Ramygaloje dar šiek tiek ožkų auginama, bet tiek kaip anksčiau ganantis jau nebepamatysi.
„Iš vaikystės atsimenu, kad labai daug ožkų būdavo, ganydavosi pagal kelią, bet žmonės paseno ir nebelaiko. Net ir namų kai kurių nebėra“, – pažymi Kultūros centro vadovė.
Anot jos, ožka labai jaukus gyvūnas, bendraujantis, šiam naminiam gyvuliui labai reikalinga kitų draugija.
„Vienos palikti negali – rėks“, – pasakoja L. Kubiliūnienė.
Nors pernai grožio konkursą laimėjo kita ožka, didžiausią įspūdį žiūrovams padarė menininkės Milenos Marcinkevičiūtės-Mili puoštoji Kola, kurią ant podiumo palydėjo šeimininkė Lina Palaitienė. Marcinkevičiūtės-Mili nuotrauka
Ramygalą ožkos garsina neatsitiktinai. Pasak L. Kubiliūnienės, yra dvi versijos, kodėl miestas vadinamas ožkų kraštu.
Kadaise čia buvo labai pelkėta. Pelkėse žmonės negalėjo išganyti karvių, nes joms reikia daug pašaro. Be to, pelkėtose vietose šie raguočiai skęsdavo. Tad žmonės augino daug ožkų. Be to, ramygaliečiai neaugino mums įprasto ūgio arklių. Čia laikyti mažųjų veislių žemi, lengvi arkliukai. Kultūros centro vadovės teigimu, juos buvo paprasčiau ganyti pelkėtame krašte, o ir pašaro reikėjo mažiau.
„Bet kai ramygaliečiai nuvažiuodavo į turgų Panevėžyje ar Kėdainiuose su savo mažais arkliukais, visi juokdavosi, sakydavo: atvažiavote su savo ožkomis. Tad klausimas, kam čia ta garbė – ožkai ar arkliui. Vieni sako, kad ožkų kraštu vadinamės dėl ožkų, kiti – dėl arkliukų“, – pasakoja L. Kubiliūnienė.
Tokių arkliukų Ramygaloje seniai nebelikę, tačiau vietiniai kartais vis dar pasakoja radę mažų pasagų.
2015 metais sklandė mintys Ramygaloje pastatyti paminklą ožkai, norėta net kelių metrų aukščio šalia autobusų stoties. Bet miestelėnų tokio dydžio ožka nesužavėjo.
„Netiko, gyventojai nepriėmė, kilo didžiulis pasipriešinimas“, – pamena L. Kubiliūnienė.
Viskas baigėsi tuo, kad seniūnas prie stoties atitempė akmenį, o L. Kubiliūnienė nulipdė šamotinę ožkelę. Dabar stovinti – jau trečioji.
„Mažiukė, kokių 32 centimetrų aukščio, stovi ant akmens, žiūri į kelią ir reprezentuoja Ramygalą“, – šypsosi autorė.
Ne viena ožkelė puošia Ramygalą įvairiose vietose.
Viena jų puikuojasi prie Ramygalos kultūros centro. Tai – įdomiomis idėjomis garsėjančio panevėžiečio Rimanto Kielos iš įvairių metalinių dalykų pagaminta ožka. Taip pat yra iš medžio išdrožta Valerijaus Kunigėlio ožka, Gintaro Tručinsko darbas ir pan.
L. Kubiliūnienė neabejoja: ožkeles mylinčioje Ramygaloje tokių jos simbolių dar daugės.
