Atnaujinamose Panevėžio centro aikštėse ir gatvėse tyrinėjimus baigiantiems archeologams gali atsirasti darbo ir Rožyno mikrorajone esančiame pušynėlyje. Savivaldybė tvirtina, jog jei bus gautas finansavimas jo pakraštyje kurti kompleksinį centrą neįgaliems vaikams – Harmonijos namus, prieš imantis statybų, teritoriją pirmieji išžvalgytų archeologai.
To paties pušynėlio dalis teritorijos, toliau nuo Harmonijos namams numatyto sklypo, 2007-aisiais įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip vieta, menanti kraupias karo metų ir sovietmečio žudynes.
Kad pušyne būtų atlikti archeologiniai tyrimai, pritaria ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, sulaukęs Rožyno bendruomenės rašto.
Visgi bendruomenės atstovai nemano, kad archeologams derėtų bandyti judinti kraupią praeitį, o Savivaldybei imtis statybų net ir pušyno pakraštyje.
Žiaurūs tardymai
Ramiai ošiančio pušyno A. Baranausko gatvėje makabrišką paslaptį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atskleidė dar 2005-aisiais, atlikęs istorinius archyvinius tyrimus.
Tuomet patvirtinta, kad šio pušyno, dabar supamo privačių gyvenamųjų namų, istorija glaudžiai susijusi su S. Kerbedžio gatvėje 16-uoju numeriu pažymėtu pastatu. Jame 1937–1944 m. jame veikė Geležinkelių valdybos Panevėžio geležinkelio stoties administracija, o 1944 m. pastatą perėmė sovietų represinės struktūros. Iki 1959 m. čia buvo įsikūręs NKGB-MGB-KGB Lietuvos geležinkelių valdybos Panevėžio stoties poskyris.
Kaip teigia istoriniai šaltiniai, šalia pastato esančiuose mediniuose namukuose gyveno apie 70 karių, karininkų ir seržantų.
„Jie saugojo suimtuosius, sekė geležinkelio objektus. Pastate buvo kalinami, kankinami ir žudomi vokiečių karo belaisviai, suimti rezistentai, jų ryšininkai bei rėmėjai“, – teigiama Rožyno bendruomenei atsiųstame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus prof. dr. Ado Jakubausko rašte.
Suimtieji buvo kalinami pastato rūsyje įrengtose vos 5–8 kv. m kamerose. Tardymai vykdavo tik naktimis.
„Suimtieji būdavo mušami šautuvų šampalais, kumščiais, taip pat kuo pakliuvo po ranka. Rūsyje po laiptais buvo sumetami naktį nukankintų žmonių palaikai“, – rašo prof. dr. A. Jakubauskas.
Anot jo, pastate kalintų suimtųjų pavardės bandytos išsiaiškinti pagal rastus sienose įrašus ir liudininkų prisiminimus. Išaiškinti pavyko 50 pavardžių. Pasak prof. dr. A. Jakubausko, tikėtina, kad tai tik labai nedidelė dalis pastate kalintų Lietuvos piliečių.
Iš šių 50-ies keturi suimtieji buvo išvežti į lagerius, trys paleisti, kitų likimas – neišaiškintas. Neatmestina, kad dalis jų buvo nužudyti tardymų metu.
Vienintelė Panevėžyje
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte pabrėžiama, jog Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus Istorinės grupės vadovo, buvusio Algimanto apygardos partizano, politinio kalinio Antano Šimėno-Lietuvininko teigimu, 1944–1946 m. šiame pastate nukankintų vokiečių karo belaisvių palaikai ir 1944–1950 m. tame pačiame poskyryje nukankintų suimtųjų palaikai buvo užkasami A. Baranausko pušynėlyje, esančiame tarp Aguonų, A. Baranausko, Miško ir Bijūnų gatvių.
„Tokia vieta, kurioje užkastos sovietų genocido aukos, Panevėžio mieste kol kas žinoma tik viena. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuomone, ją būtina išsaugoti, todėl pritariame Jūsų siūlymui atlikti šios vietos archeologinius tyrimus. Bet kokie minėto parko rekonstrukcijos projektai turėtų būti vykdomi ne tik aptarus juos su vietos bendruomene, bet ir atkreipiant dėmesį į jos istorinę vertę ir visuomeninę reikšmę“, – teigia prof. dr. A. Jakubauskas.
Organizuotų garbingą perlaidojimą
Kad individualių namų kvartale, ramiame pušyne represinės struktūros užkasė savo kraupių nusikaltimų aukas, pasak Panevėžio savivaldybės administracijos direktoriaus Tomo Juknos, seniai žinoma. Ir nors, anot jo, turimi istoriniai šaltiniai rodo, kad nukankintų žmonių palaikai užkasti pušynėlio gilumoje, o būsimuosius Harmonijos namus statyti planuojama pačiame jo pakraštyje, prieš statybas teritorija turės būti išžvalgyta archeologų.
„Mes niekada nesakėme, kad ten nebus atliekami archeologiniai tyrimai. Paprastai jie atliekami pradedant rangos darbus, bet manytume, kad galėtų būti atlikti ir anksčiau, kai paaiškės, ar gavome finansavimą projektui“, – teigė T. Jukna.
Anot jo, jei būtų atkasti palaikai, jie būtų pagarbiai palaidoti. Direktorius neatmeta, kad atlikus archeologinius tyrimus gali atsiverti ir didesnis, nei kol kas manoma, nusikaltimų žmoniškumui mastas.
„Kad pušynėlyje yra palaidotos aukos, mes seniai žinojome. Bet dokumentuose nurodyta visai kita palaidojimo vieta nei numatytų Harmonijos namų sklypas.
Jei paaiškės, kad ten masinė kapavietė, ši vieta galėtų būti oficialiai pripažinta kaip kapavietė ir joje būtų negalima jokia veikla“, – sako T. Jukna.
Mato idealią vietą
Šiuo metu eina į pabaigą Savivaldybės pateiktos paraiškos gauti europinę paramą Harmonijos namų statybai vertinimo terminas.
Pasak T. Juknos, planuojama įstaiga neįgaliems vaikams būtų statoma pačiame 1,5 ha pušyno pakraštyje, ties A. Baranausko ir Aguonų gatvių kampu ir teužimtų 29 arus.
Dar 2016 metais parengtame detaliajame plane šis sklypas nurodytas kaip visuomeninės paskirties.
Pasak T. Juknos, unikaliai įstaigai, kokios Panevėžyje nėra, ieškota ramios aplinkos, kad neįgalūs vaikai patirtų kuo mažiau streso. Individualių namų mikrorajone esančio pušyno pakraštys tam idealiai tiko.
Šio centro unikalumas – pagalba ne tik vaikui, bet ir jo aplinkai. Tėvai galėtų gauti psichologo ar atvejo vadybininko konsultacijas vienoje vietoje, daug dėmesio būtų skirta neįgalių vaikų šokio, meno, teatro terapijoms.
Tokio tipo įstaigos neįgaliems vaikams Lietuvoje dar yra naujiena, tačiau jos nėra retenybė turtingesnėse Europos šalyse.
Skaičiuojama, kad Harmonijos namams įkurti reikia apie 3 mln. 150 tūkst. eurų. Didžiąją jų dalį – 3 mln. eurų – sudarytų europinė parama, likusi suma būtų skirta iš miesto biudžeto.
T. Juknos teigimu, bendruomenės pasipriešinimas, kad jų kaimynystėje, ramioje vietoje, iškiltų Harmonijos namai, skirti neįgaliems vaikams ir jų šeimoms, projektą gali pasiųsti į nebūtį.
„Teikiama „pagalba“ Savivaldybei, prašančiai finansavimo tokiam projektui. Išsiųsti raštai institucijoms, galinčioms spręsti, kuriam miestui skirti finansavimą. Rožyno bendruomenės atstovai akcentuoja, kad tas projektas reikalingas ir naudingas, bet tik ne šitoje vietoje. Tačiau mieste visuomeninės paskirties sklypų, dargi atitinkančių tokiai įstaigai keliamus reikalavimus, mieste neturime. Tam yra labai griežti reikalavimai, kad sklypas būtų visuomeninės paskirties ir ramioje vietoje“, – sako direktorius.
Anot jo, gavus finansavimą Harmonijos namų statyboms, atsivertų galimybė pritraukti investicijų ir visam parkui sutvarkyti.
Kasinėjo ir gimnazijos stadioną
Savivaldybės paveldosaugininkė Loreta Paškevičienė patvirtino, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Rožyno bendruomenei atsiųsta informacija apie pušynėlio istoriją – seniai žinoma tiesa.
„Mes ir inicijavome pastato S. Kerbedžio g. 16 tyrimą, kai buvo aptikti užrašai jo rūsyje. Maždaug prieš penkiolika metų dėl jų kreipėmės į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą išaiškinimo“, – pasakojo L. Paškevičienė.
Anot jos, po šių tyrimų dalis pušynėlio teritorijos, maždaug 200 kv. m, 2007-aisiais įrašyta į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą.
„Tai nereiškia, kad registre yra visas pušynėlis. Ten, kur numatyti Harmonijos namai, niekada nebuvo atlikti archeologiniai tyrimai. Ar ir toje vietoje yra palaikų, negaliu pasakyti. Yra tik žmonių kalbos, bet jomis negalima remtis nesant fizinių, istorinių įrodymų“, – sako L. Paškevičienė.
Anot jos, jei atliekant archeologinius tyrimus būtų rasti palaikai ir pušyno pakraštyje, jie būtų perlaidoti ir atgultų kapinėse. Taip, kaip pasielgta su prieš dešimtmetį J. Balčikonio gimnazijos stadione atkastais vokiečių karių palaikais.
„Atliekant kasinėjimus buvo rasta daug palaikų, jie buvo perlaidoti ir įrengtas stadionas. Taip ir A. Baranausko g. pušyne, jei būtų atkasti palaikai, būtų atlikti tyrinėjimai, kas tie žmonės, nuo ko jie mirė, o tada organizuojamas garbingas palaidojimas. Tik sovietmečiu ant palaikų vykdavo statybos, dabar to niekada nebūna“, – pabrėžė paveldosaugininkė.
Nori apsaugoti atminimą
Rožyno bendruomenės pirmininkė Roma Šerplienė tvirtina, jog prieš įstaigos neįgaliems vaikams statybas pušynėlyje protestuojantys gyventojai šitaip siekia išsaugoti jame užkastųjų atminimą.
„Mes nei prieš neįgaliuosius, nei prieš vieną ar kitą projektą, žmonės tik nori išsaugoti palaidotųjų ramybę, kad šita vieta liktų rami ir šventa“, – aiškino R. Šerplienė.
Ji teigia iš gyventojų pasakojimų girdėjusi, jog sovietinių struktūrų budeliai nukankintas aukas į pušynėlį atveždavo ir tiesiog užkasdavo naktimis.
R. Šerplienė pasakoja, jog čia atsidūrė ir jos pačios giminaitės sužadėtinis.
„2012-aisiais mano 90-metė giminaitė vaikščiojo kiekvieną pušį apkabindama ir klausdama, kur čia mano Stasiukas. Prieš trejus metus ją pačią palaidojau“, – kalbėjo R. Šerplienė.
Nužudytųjų atminimą siekianti įamžinti bendruomenė tame pačiame pušynėlyje 2016-aisiais buvo surengusi miesto bendruomenių sąskrydį „Sparnuotosios sūpynės“. Tuomet šventėje netrūko linksmybių ir pramogų – aktyvūs miesto žmonės atėjo ir savo išmonės parodyti, ir į kitus pažiūrėti. Bendruomenės prisistatė dainuodamos, šokdamos, apie save pasakodamos, o praalkę rinkosi sūpynėmis išpuoštame pušynėlyje prie bendro stalo, nukrauto suneštinėmis vaišėmis.
Viena iš šios šventės organizatorių R. Šerplienė pamena, jog į ją atvežta giminaitė skausmingai sugrįžo į prisiminimus.
„Kai darėme bendruomenių šventę, buvo ir scena, o ji vaikščiojo po pušyną ir kalbėjo, kažin, po kuria pušimi mano Stasiukas“, – sako Rožyno bendruomenės pirmininkė.
Savivaldybės patikinimas, jog nužudytųjų palaikai nebus išniekinti, o jei pasirodys, kad jų yra ir pušyno kampe, Harmonjos namams numatytoje vietoje, atkastieji būtų garbingai palaidoti kapinėse, R. Šerplienės nuomone, nėra tinkamas kelias.
Ji teigia nesutiksianti, kad kadaise budelių pušynėlyje užkastų aukų palaikai būtų judinami.
„Aš nenoriu pamatyti vaizdo, kaip Vasario 16-osios gatvėje atliekant archeologinius kasinėjimus, nenorėčiau ir tokio, kaip prie Švč. Trejybės bažnyčios, kai buvo kasinėjama“, – tvirtina R. Šerplienė.