Visą gyvenimo kelią muzikos lydimas miežiškietis ir devintą dešimtį įpusėjęs armonikos nepadeda.
Dainų šventėse, „Kapelmaušio“ varžytuvėse, armonikininkų konkursuose, „Duokim garo“ laidose ir visur, kur skamba liaudiška muzika, dažnai sutiksi ir Napoleoną Skeiverį iš Panevėžio rajono. Nesvarbu, kaip sako muzikantas, kad jam vos penkiolika metų iki šimtojo gimtadienio liko, – neišeina kitaip, ir gana.
„Ką padarysi, reikia, tai reikia“, – sutinka N. Skeiverys, meno vadovės pakviestas sekmadienį vėl leistis į kelionę – šį kartą liaudiškos kapelos „Rudenėlis“ koncertas vyks sostinėje.
Dieną prieš tai – šeštadienį – su Miežiškių kultūros centro folkloro spektakliu „Iš miežiškėnų pasakų, prisiminimų ir sapnų“ jis važiuos į Krekenavą. Po poros savaičių – į armonikininkų susibūrimą kitame Lietuvos krašte – Širvintose.
Garbaus amžiaus Miežiškių muzikanto gyvenimas vis dar labai aktyvus. Nors jau ne kartą jis rengėsi kiek toliau nuo to šurmulio trauktis.
„Užteks jau, prisigrojau“, – svarstė 85 metų senjoras ir po „Kapelmaušio“ tikino dėsiantis armoniką į spintą. Bet ne, – jau kada tas renginys nuaidėjo, o armonika muzikanto rankose vis dar širdis linksmina ir ramina.
Tiesa, N. Skeiverys ne tik armoniką virkdo. Jis ir akordeonu, ir bajanu, ir gitara, ir basetle, ir kitais instrumentais gali groti. Taip pat jis dainuoja, vaidina ir dar kaip geras pasakotojas garsėja.
Beje, N. Skeiverys – pirmosios Panevėžio rajone kaimo kapelos įkūrėjas. Vyrui pradėjus dirbti Miežiškių kultūros namuose, tuometis rajono kultūros skyriaus vadovas ragino visuose kultūros namuose kurti savas kapelas. Kiti rajonai jomis jau garsėjo, o Panevėžio rajone nebuvo nė vienos kapelos.
„Sušalsi“, – prie Miežiškių kultūros centro įsitaisiusį medinį bendramintį juokais kalbina N. Skeiverys.
Ir štai 1958 metais vykusioje rajono apžiūroje pirmą kartą pasirodė N. Skeiverio suburta Miežiškių kaimo kapela – akordeonas, dvi armonikos, gitara ir būgnas.
„Nelabai kaip pagrojome, be pirmą vietą vis tiek laimėjome“, – šypsosi muzikantas. Patylėjęs priduria: „Nes vieni toje apžiūroje ir dalyvavome.“
Pagarba dėdei Jonui
Muzika N. Skeiverį lydi nuo vaikystės. Pirmasis rimtas mažojo Napaliuko instrumentas buvo lūpinė armonikėlė, kuria muzikalusis dėdė Jonas, tėvo brolis, groti išmokė.
Kad tokį nepigų instrumentą įsigytų ir savo galėtų turėti, vaikinukai teko bene tris vasaras karves ganyti ir uždirbtus pinigus taupyti.
Armonikėle groti išmokęs dėdė Jonas ir su kitais instrumentais supažindino, ir meilę muzikai vos ūgtelėjusiam vaikui visam gyvenimui įskiepijo. Abu jie, dėdė ir sūnėnas, visoje giminėje ypatingi buvo – balsingi, muzikalūs, linksmi, energingi. Nors, tiesą sakant, ir kitų nepėsčių būta.
„Buvome sukūrę brolių ir pusbrolių ansamblį, mes trys broliai – Aldonas, Julijonas ir aš bei trys mūsų pusbroliai. Man tuomet keturiolika buvo, kiti – kas vyresnis, kas jaunesnis“, – „Sekundei“ pasakojo miežiškietis.
Šešių vyrukų ansamblis buvo labai populiarus, mokyklose, kultūros namuose grodavo, visiems patiko.
Ansamblyje smuikas, dvi gitaros, basetlė, būgnas ir džingulis. O kas gi kitas, kad ne dėdė Jonas, vaikinukus mokė, patarė jiems. Brolis ir pusbroliai vėliau išvažiavo muzikos mokytis, o Napoleonas į kariuomenę išėjo.
N. Skeiverys liūdnai atsidūsta, kad iš to šaunaus muzikantų būrelio šiandien tik jis vienas ir likęs.
Neįprasti instrumentai
„Man labai patinka švilpyne groti“, – sako muzikantas. Ir paaiškina, kad tai mažytė prie dantų dedama ir žiūrovui net nematoma plokštelė, kuria išgaunama maloni, fleitos garsus primenanti melodija.
„Koncertavome kartą Vokietijoje, tai vienas žiūrovas po koncerto visų klausinėjo, kaip čia yra – fleitos balsą nuolat girdėjo, o instrumento niekur nematė“, – pasakoja muzikantas.
Švilpyne groti, žinoma, taip pat dėdė Jonas išmokė. Jis tą instrumentą iš beržo tošies pats gamindavo.
Tiesa, vėliau kitas medžiagas naudoti pradėjo – švilpynei puikiai tinka nuotraukų negatyvai ar rentgeno nuotraukos. Maža gabalėlį atsikerpi ir vieną jo galą labai suplonini – su juo į burną įsidėjęs ir grok. Tiesa, taip lengvai ir, regis, paprastai, kaip melodiją vingiuoja N. Skeiverys, nepavyks – ir šiam instrumentui reikia patirties, žinių, meilės.
Pagaminti jį, sako, irgi ne taip paprasta – per daug ar per mažai nuploninsi ir neišgausi švilpynės balso.
N. Skeiverys moka groti ir šaukštais. Kai per koncertą medinius šaukštus ant kelio pasideda ir kita ranka juos prilaikydamas taktą muša, visai kitaip ir armonikos, ir kitų instrumentų muzika skamba.
Žiūrovai, be abejo, įsidėmėjo šį linksmą šaukštais grojantį muzikantą, savo išradinga muzika suteikiantį koncertams ypatingo skambesio.
Šitaip groti jis taip pat vaikystėje iš dėdės Jono išmoko. Tik kurį laiką šia patirtimi nesinaudojo, vėliau šaukštus į rankas paėmęs suprato, kad pamokų nepamiršo – klauso jo šaukštai.
Jeigu reikia, N. Skeiverys ir balalaika, ir pučiamaisiais instrumentais gali melodijas išgauti.
Petys į petį su žmona
Prisimindamas savo gyvenimo kelią muzikantas sako, kad daug visko jame būta.
Gimė jis Kulbagalio kaime, o prieš daugiau kaip 60 metų atsikėlė į netoliese esančius Miežiškius, kur iki šiol ir gyvena. Čia šeimą sukūrė, du vaikus, sūnų ir dukrą, užaugino, į gyvenimą išleido, aplankyti atvykstančiais šešiais anūkais, dviem proanūkiais džiaugiasi.
Su žmona Genovaite jau ir auksines vestuves atšventė, ir šešiasdešimties kartu praleistų metų sukaktį minėjo.
Gražiai dainuojanti žmona kartu su vyru saviveikloje ilgus metus dalyvavo – dainavo, šoko. Tik pastaraisiais metais sveikatai pašlijus, jau vieną vyrą į repeticijas ir koncertus išleidžia.
Pirmaisiais gyvenimo Miežiškiuose metais N. Skeiverys sako darbavęsis kolūkyje finansų skyriaus agentu, o vėliau jį, kaip muzikalų ir gabų jaunuolį, kultūros namų vadovu paskyrė. Su įrašu dokumentuose, kad galės dirbti iki tol, kol atvyks mokslus baigęs specialistas.
Net keletą metų vadovauti, specialisto laukiant, teko, o kai specialistas atsirado, muzikantas tapo kultūros namų meno vadovu.
Paskui, nes buvo baigęs Kauno technikos mokyklą, jį pakvietė kino mechaniku padirbėti. Ne vienerius metus tą darbą dirbo.
Po kino – šokiai
Jaunimas dabar sunkiai supras, kas anuomet žmonėms buvo kinas. Į kaimus būdavo vežiojamas kilnojamas kinas – kino mechanikas sunkvežimiu atsiveždavo aparatūrą, kino juostas ir susirinkus kone visam kaimui seansas prasidėdavo. Pirmiausia kino kroniką, paskui meninį filmą rodydavo. Būdavo jų ir nuotykių, ir apie meilę, ir, kaip sakydavo, „iš gyvenimo“, žinoma, ir apie revoliuciją, kolūkių pasiekimus ar principingus fabrikų darbininkus.
Kino mechanikas pirmadieniais turėdavo laisvadienį ir laiką skirdavo savo namui statyti, o paskui kiekvieną vakarą važiuodavo vis į kitą kaimą.
Įsidėdavo ir akordeoną. Kino filmui pasibaigus N. Skeiverys jaunimui dar ir šokius surengdavo.
Po kurio laiko kilnojamo kino nebeliko – Miežiškiuose buvo atidaryta
kino salė. Kino mechanikas po kaimus nebevažinėjo, žmonės patys į kiną suvažiuodavo.
Tačiau šeimą sukūrusiam vyrui reikėjo ieškoti kito darbo – kino mechaniko atlyginimas buvo labai mažas. Tad jis pradėjo dirbti vairuotoju, paskui laukininkystės ūkyje brigadininku, vėliau – skyriaus vedėju.
Bet kur tik dirbo, muzika vis tiek būdavo šalia. Kultūros namuose grojo, dainavo, vaidino, o dar ir dūdų orkestre ilgą laiką pučiamuoju instrumentu, antru tenoru, grojo.
Bene penkiasdešimt vestuvių, pasakoja, vienas atgrojęs, kartais po trijų dienų muzikos, mena, net rankos ištindavusios.
O kiek vaidmenų per gyvenimą saviveiklinėje scenoje sukurta – nuo pirmojo Jono vaidmens vaikystėje spektaklyje „Jonas pas čigonus“, iki vaidmens dabar aukščiausią mėgėjų teatrų įvertinimą – „Auksinę paukštę“ – pelniusiame spektaklyje „Iš miežiškėnų pasakų, prisiminimų ir sapnų“.
Su „Rudenėliu“
Miežiškių kultūros centro liaudiškos muzikos kapeloje „Rudenėlis“ grojantis N. Skeiverys – vyriausias muzikantas. Jauniausiai kolektyvo muzikantei, smuikininkei Ugnei, dar tik keturiolika.
Prieš trisdešimt metų gimusiam „Rudenėlio“ kolektyvui ilgą laiką vadovavo jo įkūrėja Aldona Petrulaitienė. Dabar jau kelerius metus kapelos vairą tvirtai rankose laiko Gražina Krikščiūnienė.
„Rudenėlis“ su koncertais daug miestų ir šalių apkeliavo – N. Skeiverys vis kartu su juo.
Kolektyvo tikslas – ne tik muzika. Svarbu sukurti kolektyve gerą nuotaiką, taip pat rinkti savo krašto liaudies kūrybą, populiarinti ją koncertuose ir tradicinėse šventėse, siekti, kad tautos lobiai sudomintų ir pritrauktų jaunimą. Tas ir daroma – prieš porą metų „Rudenėliui“ suteikta aukšta mėgėjų meno kolektyvo kategorija.
N. Skeiverys sako, kad jam labiausiai patinka trieile Peterburgo armonika groti. „Labai švelnus jos balselis“, – aiškina muzikantas.
Naujoviškos melodijos jam nelabai prie širdies, mieliausia armonikos garsams atiduoti senuosius valsus, polkas.
Jie muzikantui labai brangūs, daug ką pasakoja, savo sparnais į toliausius prisiminimus gali nunešti. O kartais N. Skeiverys ir pats kokią melodiją sudėlioja ir mielai savo kūrinėlius atlieka.