Gyvenimui apvirsti aukštyn kojom gali pakakti ir vienos akimirkos. Rugsėjo paskutinę dieną Panevėžį sukrėtė nelaimė – paliktas nenuspaustu rankiniu stabdžiu vilkikas, kirtęs keturių eismo juostų judrią J. Basanavičiaus gatvę, nuriedėjo į kitoje pusėje esančią stotelę ir tiesiog nušlavė ją nuo žemės paviršiaus su autobuso važiuoti namo laukusiais dviem moksleiviais.
Abu sunkiai sužaloti berniukai šiuo metu gydomi Santaros klinikose Vilniuje.
Nuo siaubingos nelaimės praėjo beveik pora savaičių. Joje sužaloto septintoko mama Asta Lipinskienė iki šiol negali susitaikyti su tuo, kas atsitiko sūnui. Baisiausia, anot mamos, matyti kenčiantį vaiką ir negalėti jam padėti. Ji guodžiasi nors tuo, kad sūnus iš reanimacijos jau perkeltas į palatą, kur gali būti ir vienas artimas žmogus. Kol Lino tėtis rūpinasi namais ir dar dviem broliais, ligoninėje prie sūnaus lovos budi mama.
„Dabar aš esu sūnaus rankos ir kojos“, – atsidūsta A. Lipinskienė.
Anot jos, sūnus po operacijos jau po truputį atsigauna.
O tą lemtingą popietę jis su klasės draugu laukė autobuso, vežančio į namus Pažagieniuose. Abu berniukai sėdėjo ant suolelio atsisukę į tą pusę, iš kur turėjo atvažiuoti autobusas. Laukdami tiesiog nepastebėjo, kaip judria gatve tiesiai į juos atrieda krovininis automobilis.
„Dar spėjo išgirsti, kaip supypsi pravažiuojanti mašina, tačiau nebespėjo pasprukti – vilkikas rėžėsi į stotelę, kur sėdėjo vaikai. Mano sūnus buvo nublokštas po mašinos ratais“, – pasakojo A. Lipinskienė.
Visą straipsnį skaitykite spalio 12 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje.