Geležiniu žmogumi tituluojamas panevėžietis Vidmantas Urbonas dar kartą įrodė savo nepalaužiamą ištvermę ir priminė didžiausios Lietuvos upės Nemuno vargus.
V. Urbonas praėjusį savaitgalį simboliškai pakartojo savo paties prieš 25-erius metus įvykusį ekstremalų plaukimą Lietuvos upių tėvu.
Simbolinis sugrįžimas
Šįkart panevėžietis, tiesa, įveikė ne 460, o 46 kilometrus. V. Urbonas viliasi, kad ir po ketvirčio amžiaus vėl kartos šį unikalų plaukimą.
V. Urbonas į Lietuvos istoriją įeis ne tik kaip sportininkas, įveikęs sunkiausius pasaulio ultratriatlonus, bet ir žmogus, perplaukęs įvairius vandens telkinius visame pasaulyje. Prieš 25-erius metus panevėžietis, norėdamas atkreipti dėmesį į upių ir kitų vandens telkinių ekologiją, metė sau iššūkį – per aštuonias dienas vien savo jėgomis perplaukė per visą Nemuną Lietuvoje, beveik 460 kilometrų nuo Gerdašių prie Baltarusijos sienos iki Kuršių marių ir finišavo Rusnėje.
Likus iki tikslo keliems šimtams metrų, aidint tūkstančių žiūrovų plojimams ir sveikinimams, tuomet 41 metų plaukikas taip sparčiai yrėsi, kad jo nepajėgė pavyti lydintys baidarininkai.
Tąkart vandenyje V. Urbonas praleido 76 valandas 57 minutes.
Vidmantas Urbonas jau daugiau kaip dveji metai galėtų mėgautis oficialiu senjoro statusu, tačiau užuot ilsėjęsis, sportininkas meta sau ištvermės iššūkius. Vlado ŠČEVINSKO nuotr.
Organizmas prisiminė krūvį
O praėjusią savaitę panevėžietis simboliškai pakartojo istorinį plaukimą Nemunu.
Šįkart per keturias dienas buvo užsibrėžęs įveikti simbolinius 46, bet realiai nuplaukė beveik šešias dešimtis kilometrų.
Pasak V. Urbono, jo tikslas buvo įvertinti, kaip pasikeitė Nemuno ekologinė būklė per tuos dvidešimt penkerius metus, o kartu ir patikrinti savo ištvermės ribas.
Sportininkas pripažįsta, kad skirtingai nei prieš 25-erius metus, dabar šiam plaukimui beveik nesiruošęs.
„Per paskutines dvi savaites nuplaukiau tik 1 300 metrų baseine. Organizmas unikalus tuo, kad geba prisiminti buvusius krūvius. Ne kartą įsitikinau jo unikalumu“, – teigė V. Urbonas.
„Jau ne vieną kartą sakiau, kai man bus 90 metų, važiuosiu į Havajus ir įveiksiu klasikinį triatloną. O gal ir vėl pakartosiu plaukimą Nemunu.“
V. Urbonas
Jaučiasi kaip žuvis
Anot panevėžiečio, šio plaukimo Nemunu tikslas – ne skaičiuoti kilometrus, o mėgautis pačiu plaukimu ir dar kartą priminti, kiek iš tiesų svarbi ekologija ir žmogaus darna su jį supančia gamta. Svarbiausia, anot jo, viską gyvenime daryti su malonumu, lengvai, o ne per jėgą. Kai už nugaros palieki norą pasirodyti, siekti garbės, šlovės, įsitikinęs V. Urbonas, gali nuveikti labai daug. Jis įsitikinęs: žmogaus galimybės neribotos, svarbiausia susitvarkyti su mintimis.
„Kai tikslų sieki vedamas garbės troškimo, gyvenimas labai greitai pastato į vietą. O kai ateini atsipalaidavęs, ir rezultatai kitokie. Šį kartą mėgavausi plaukimu, juokauju, kad tai buvo atostogos Nemuno vėsoje“, – šypsosi plaukikas.
Pasak jo, Nemuno vanduo buvo gana šiltas, tad ir vandens kostiumo neprireikė.
Kaip ir prieš pustrečio dešimtmečio, taip ir dabar sunkiausi kilometrai buvo netoli Rusnės, kur nuo Baltijos jūros pučiantys vėjai kėlė bangas, o šios ne tik kėsinosi apversti sportininką lydinčią valtelę, bet ir pasunkino kiekvieną vandens grybšnį.
„Prieš 25-erius metus gal sunkiau buvo, dabar jaučiausi daug labiau užtikrintas, atsipalaidavęs. Nors prie Rusnės Nemunas ir šįkart buvo banguotas, prisitaikiau, palįsdavau po banga, o oro įkvėpdavau kas penkis ar septynis grybšnius. Per dieną vidutiniškai įveikdavau apie 15 kilometrų. Galėjau plaukti ir daugiau, bet kasdien dienos pabaigoje laukdavo susitikimai su miestų ir miestelių, įsikūrusių prie Nemuno, žmonėmis, kalbėjomės apie upės ekologiją, galimybę išnaudoti ją žmogaus poreikiams“, – pasakojo V. Urbonas.
Panevėžiečio teigimu, vandenyje jis jaučiasi it žuvis, todėl ir visa ši iniciatyva jam buvo savotiška terapija.
„Kai įlendu į vandenį, pajuntu visišką laisvę, o rūpesčiai nueina į antrą planą. Kasdieniai rūpesčiai, politika, karas, buitis – viskas lieka krante. Esu tik aš ir vanduo, tereikia tik pajusti plaukimo malonumą“, – sako V. Urbonas.
Irenos BROGAITĖS nuotr.
Švaresnis, bet nusekęs
Kaip pasakojo panevėžietis, nors šįkart Nemuno vandens tyrimai nebuvo atliekami, bent jau iš pažiūros upės vanduo jam pasirodė švaresnis nei prieš 25-erius metus. Kai kuriose vietose skaidrus lyg akvariume. Plaukikas svarsto, kad galbūt tam įtakos turi ir griežtesni reikalavimai į upes išleidžiamam vandeniui.
Tiesa, kaip ir anąkart, taip ir dabar teko aplenkti Kauno marias, kur vanduo toks užterštas, kad jį lydėjusi gydytoja griežtai uždraudė į jį lipti.
„Net vizualiai vanduo atrodė baisiai, žaliai mėlynas, todėl Kauno mariose plaukti negalėjau“, – pasakojo V. Urbonas.
Nauja buvo tai, kad Nemuno aukštupyje vanduo itin nusekęs. Prieš 25-erius metus per Nemuną bristi teko tik ties Gerdašiais ir Alytumi, o dabar tokio pasivaikščiojimo buvo gerokai daugiau, pradedant nuo Baltarusijos sienos iki pat Rusnės.
Kaip pasakojo plaukikas, kaimyninėje Baltarusijoje šalia Nemuno išdygo daug naujų gamyklų, kurių veikla neabejotinai prisidėjo prie to, kad žemupyje upės vanduo itin nuseko ir ji apaugo žolėmis.
Dar vienas iššūkis panevėžiečiui – plaukti taip, kad neatsidurtų kaimyninės Baltarusijos ar rusijos pusėje. Dažnai plaukiką lydėjo ne tik valtelė su gydytoja ir gelbėtoju, bet ir pasieniečių kateris. Kaimynų tarnybų žvilgsnių nepavykdavo išvengti net ir apsistojus nakčiai pakrantėje.
„Nemuno dalyje, kuri ribojasi su kaimynais rusais ir baltarusiais, mus lydėjo ir pasieniečiai. Reikėjo saugotis, kad neišplaukčiau į svetimą valstybę. Incidentų pavyko išvengti, bet keista buvo matyti Z raides ant įvairių pastatų“, – įspūdžiais dalijosi plaukikas.
Sustoti nenusiteikęs
V. Urbonas jau daugiau kaip dveji metai galėtų mėgautis oficialiu senjoro statusu.
Visgi ne jo būdui gulėti ant sofutės. Žinomas panevėžietis planuoja dar po 25-erių metų pakartoti plaukimą Nemunu.
„Jau ne vieną kartą sakiau, kai man bus 90 metų, važiuosiu į Havajus ir įveiksiu klasikinį triatloną. O gal ir vėl pakartosiu plaukimą Nemunu. Gal tada užteks ir simbolinių jau ne 46, o 4,6 kilometro. Jeigu 90-metis įveiks bent penkis kilometrus, jau bus gerai. Svarbu ne kilometrai, o idėja. Jaunystėje norėdavosi to dėmesio, įvertinimų, dabar visai kitaip vertinu, kas yra svarbu“, – užsidegimo nestokoja V. Urbonas.
Panevėžietis perplaukė ne tik Nemuną. 2009 metais V. Urbonas įveikė Titikakos ežerą Pietų Amerikoje, 2010 metais – Jeloustouno ežerą Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2011-aisiais – Baikalą rusijoje, dar po metų – Didįjį ežerą Tasmanijos saloje, o 2013-iaisiais – Tanos ežerą Etiopijoje.