-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visgi tokia lemtis neatgrasė poros nuo sprendimo ūgtelėjus sūneliui savo širdis atverti dar ir be tėvų globos likusiam vaikučiui.
Lina sako suprantanti, kad gyvenime bus visko, tačiau tikina, kad globojamas mažylis sustiprino šeimą, atnešė džiaugsmo, juoko ir pilnatvės.
Šiuo metu su abiem vaikais sanatorijoje Palangoje dienas leidžianti 38-erių L. Markevičienė pasakoja, kad mažasis vos dešimties mėnesių Rokas į jų šeimą atkeliavo prieš kiek mažiau nei tris mėnesius.
Lina tvirtina nebeįsivaizduojanti, kad jų šeima susidėtų tik iš trijų asmenų – vyro Andriaus ir dvylikamečio sūnaus Arijaus.
Ji šypsosi, kad iš naujo teko patirti, ką reiškia bemiegės naktys, tačiau užtikrintai gali pasakyti: motiniška meilė turi savybę daugintis ir visai nesvarbu, ar ji dalinama biologiniams, ar globojamiems vaikams.
„Galiu pasakyti, kad motiniškiems jausmams užgimti nebūtina pačiai po širdimi devynis mėnesius nešioti ir pagimdyti kūdikį. Šis jausmas gimsta nepaisant, ar gimdei pati. Draugai ir pažįstami pastebi, kad Rokutis be galo panašus į mus ir savo brolį. Nežinantys net nepasakytų, kad mažylis – ne mūsų biologinis vaikas“, – kalbėjo L. Markevičienė.
Pasak Linos, apie globą ji su vyru svarsčiusi dar prieš gerą dešimtmetį. Apie vaikus svajojusiai porai vis nepavykdavo jų susilaukti. Kai jau atrodydavo, kad stebuklas įvyks, laukdavo skaudi netektis. Tad vis pasvarstydavo, kad savo meile galėtų pasidalyti su jos nepatyrusiais vaikučiais.
„Visuomet kalbėjome, kad jeigu ir nepavyks susilaukti savo vaikų, nebus tragedija, galėsime įsivaikinti. Kol įvyko stebuklas ir susilaukiau sūnaus, net tris kartus išgyvenau netektį – pirmi trys bandymai pastoti baigėsi persileidimais“, – skaudžia motinystės istorija dalinasi Lina.
Anot dabar jau dviejų vaikų mamos Linos, globotinis Rokas šeimą dar labiau suvienijo, o broliai vienas iš kito mokosi naujų dalykų. L. Markevičienės asmeninio archyvo nuotraukos
Sūnaus gimimo džiaugsmą greitai užgožė nerimas – Markevičių pirmagimiui nustatytas autizmo spektro sutrikimas.
Nors tuo metu atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, abu tėvai surėmę pečius kaip tik įmanoma stengėsi padėti sūnui.
Kai tėvai pajuto, kad Arijus jau pasiruošęs tapti vyresniuoju broliu, Lina iš medikų išgirdo, kad dar kartą tapti mama ji nebegalės.
„Ta mintis globoti ar įsivaikinti visuomet buvo gyva, bet vis ją atidėdavome vėlesniam laikui. Auginant autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų reikėjo be galo daug laiko ir resursų skirti jam. Kai galiausiai atėjo supratimas, kad galbūt jau pribrendome ir antram vaikučiui, iš gydytojų išgirdau, jog daugiau nebegalėsiu turėti vaikų“, – atvirai pasakoja L. Markevičienė.
Pasak moters, jai pačiai 38-eri, sutuoktiniui – 42-eji, tad dirbtiniam apvaisinimui nebesiryžo.
Galiausiai sutuoktiniai nusprendė namų duris atverti vaikučiui, kuris neteko galimybės augti savo biologinėje šeimoje ir nepatyrė tikrosios tėvų meilės.
„Svarstydami visus už ir prieš, nusprendėme, kad dar vienam mažyliui galime suteikti ne tik namus, šeimą, bet ir savo meilę. Džiaugiuosi, kad šiuo klausimu mūsų abiejų su vyru požiūris sutapo. Buvo tam tikrų baimių, bet tikriausiai tai natūralu. Kita vertus, kartu su vyru esame įveikę nelengvą kelią, kai išgirdome, kad mūsų pirmagimiui – autizmo spektro sutrikimas. Kalbame, kad sunkiau jau tikrai nebus“, – sako L. Markevičienė.
Pasak panevėžietės, renkantis vaikutį, kuris taps jų šeimos dalimi, su vyru iš karto nusprendė, jog tai turėtų būti globotinis, kurį užaugintų bent iki pilnametystės.
Minties tapti laikinaisiais globėjais atsisakė supratę, kad greitas atsiskyrimas su globotiniu būtų skausmingas ne tik jiems patiems, bet ir jų pirmagimiui.
L. Markevičiai prašė, kad į jų šeimą ateisiantis vaikutis būtų ne vyresnis nei penkerių metų. Nors šeimos dažniausiai pageidaujančios sveiko mažylio, pora nurodė, kad globotų ir vaikutį, kurio vienas iš tėvų turi psichikos sutrikimą.
„Mes patys auginame autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, tad įvairios diagnozės mūsų tikrai negąsdino. Dabar nebereikėtų baimės pilnomis akimis galvoti, nuo ko pradėti tą nelengvą kelionę išgirdus diagnozę. Jau žinotume, kaip reikėtų lavinti vaiką, kaip jam padėti“, – pasakojo L. Markevičienė.
Be abejo, prieš ateinant naujam šeimos nariui tėvai labai daug apie tai kalbėjo ir su savo sūnumi. Berniukas jau planavo, kaip su nauju broliuku ar sesute dalysis žaislais, kambariu. Kaip pažymi mama, Arijus visuomet labiau mėgo bendrauti su mažesniais vaikais, juos globodavo.
„Sūnų šiam pokyčiui ruošėme ilgai. Jis įsivaizdavo, kad bus didesnis vaikutis, su kuriuo galės žaisti ir bendrauti. Bet ir su kūdikiu veiklos yra – kaip vyresnis brolis mažylį ir panešioja, pasupa, pavežioja vežimėlyje – rūpinasi pagal savo galimybes. Tiesa, iš pradžių būta šiek tiek ir pavydo, kad dabar mamos ir tėčio dėmesiu reikia dalytis su broliu, bet jau priprato. Žiūrėk, jei tik kas brolį nori paimti, iš karto stoja ginti – čia mano. Suprantu, kad tarp brolių bus visko, bet iššūkių nebijome“, – šypsosi dabar jau dviejų vaikų mama.
Lina sako nebeįsivaizduojanti, kad jų šeima susidėtų tik iš trijų asmenų.
Su Roko atėjimu pasikeitė visos šeimos gyvenimas. Lina su vyru džiaugiasi sugebėję nuvyti visas savo baimes ir pasiryžę globai.
„Buvau pamiršusi, ką reiškia keltis naktimis prie kūdikio. Buvo iššūkis, kai vienu metu susirgo abu vaikai – ir abiem temperatūra šoko iki keturiasdešimties laipsnių. Bet labai greitai prisitaikėme prie kitokio gyvenimo ritmo“, – pasakoja L. Markevičienė.
Linos teigimu, prisiminti visus tuos kūdikiškus reikalus, pradedant košytėmis ir baigiant sauskelnėmis, jai labai padeda sesuo ir pusseserė – abi augina dar nė dvejų metukų neturinčius dukrytę bei sūnelį.
„Šeimoms, kurios svarsto apie globą, bet vis nesiryžta, patarčiau visas baimes mesti į šalį ir priimti likimo nuskriaustą vaiką. Iššūkių bus, bet visi jie įveikiami. Svarbiausia – nebijoti prašyti pagalbos, kad ir kas nutiktų“, – tvirtina L. Markevičienė.
Anot Linos, į šeimą atėjus Rokui, jie dar labiau susivienijo, šis mažylis visus dar labiau sucementavo. Didysis brolis gavo daugiau atsakomybės – dabar turi gebėti pasirūpinti jaunyliu. Lina svarsto, kad Arijui brolystė bus tik į naudą – gal nebebijos ir kitų vaikų, žmonių, broliai vienas iš kito mokysis naujų dalykų.
„Roko atėjimas įnešė gerokai daugiau džiaugsmo, dabar namai skamba nuo krykštavimo, šypsenų ir teigiamų emocijų“, – sako globėja.
Panevėžyje trūksta globėjų, kurie nebijotų į šeimą priimti vyresnius vaikus. Asociatyvi „Sekundės“ nuotr.
Šiuo metu Panevėžyje 104 globėjų šeimose auga 134 vaikai. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena 25 vaikai. Mieste trūksta apie 10 globėjų ir 5 budinčių globotojų, 5 nuolatinių globotojų, kurie nebijotų imti globoti vyresnius vaikus.
Gegužės pabaigos duomenimis, Lietuvoje 3 392 globėjų šeimose gyveno 5 024 vaikai, netekę tėvų globos. Tačiau 1 181 vaikas augo globos institucijose. Kasdien Lietuvoje 6 vaikams reikalingi budintys globotojai ar globėjai.
