Taip teigia šiuo metu Šiluvoje tarnaujanti vienuolė sesuo Regina Teresiūtė, nuo vaikystės dėl tikėjimo patyrusi ir persekiojimų, ir bauginimų. Taip tęsėsi, iki pat Lietuva atgavo laisvę.
Eisenos tikėjimui ir vienybei liudyti
Dar būdama visai mergaičiukė R. Teresiūtė traukdavo į Šiluvos atlaidus. Eidavo, aišku, ne viena, su šimtais kitų panašaus amžiaus piligrimų.
Atlaidai Šiluvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje prasideda likus porai dienų iki rugsėjo 8-ąją švenčiamo Dievo Motinos gimtadienio ir tęsiasi visą oktavą – aštuonias dienas. Tad jauni žmonės kaip įžangą šiems atlaidams buvo numatę paskutinį vasaros savaitgalį prieš prasidedant mokslo metams.
Daugiausia studentai, moksleiviai, bet ne tik; gausybė žemaičių, bet taip pat vilniečiai, kauniečiai, tikintieji iš kitų Lietuvos kampelių praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje iš Tytuvėnų Kelmės rajone ėmėsi žingsniuoti į Šiluvą, esančią už aštuonių kilometrų.
Taip religinės procesijos, tradiciškai skirtos vienybei tikėjime išreikšti, tapo pasipriešinimo sovietiniams draudimams ir laisvės siekio simboliu.
„Piligrimystė į Šiluvą atsirado ne sovietmečiu – jos būta ir prieš šimtus metų, – primena R. Teresiūtė. – Visiems mums žinomas „Katekizmo“ autorius, tuomet Ragainės pastorius Martynas Mažvydas yra skundęsis, kad jo parapijiečiai šimtus kilometrų eina į stebuklais garsėjančią Šiluvą, lanko kitas Lietuvos bažnyčias. Laiške išsakytas jo skundas yra išlikęs.“
Ir tikinčiųjų kelionės į kitas šventas vietas taip pat nebuvo paskutinių sovietinės santvarkos metų reiškinys. R. Teresiūtė sako menanti dar 1972-aisiais įvykusią jaunimo eiseną, kai buvo nešamas kryžius į Kryžių kalną.
O viena tų, kurie pirmieji sovietmečiu ėmė organizuoti masines eisenas į Šiluvos atlaidus, pasak sesers Reginos, buvo vienuolė Gema Stanelytė.
Į jas įsitraukusi ir R. Teresiūtė.
Nors buvo tik paauglė, puikiai suvokė, kad eisenos bei švenčiami atlaidai – daugiau nei tikėjimo išraiška. Tai buvo ginklas prieš okupaciją.
„Ginklas todėl, kad eisenos turėjo tikslą. Žygiuodama minia, kurioje – apie pusę tūkstančio žmonių, melsdavosi už tautos ir tikėjimo laisvę, už sovietų įkalintus disidentus, net už blaivybę, – pasakoja R. Teresiūtė. – Nes kaip caras, kurio valdžioje Lietuva kadaise buvo, norėjo mūsų šalį nugirdyti, to paties siekė ir komunizmo statytojai. Nugirdyta – tai nemąstanti, režimui klusni, nesipriešinanti, todėl patogi vergų tauta.“
Sovietmečiu piligrimystėje į Šiluvos atlaidus dalyvaudavo šimtai, vėliau – ir daugiau nei tūkstantis žmonių. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Jautė uždėtą jungą
R. Teresiūtės teigimu, daugumą tų, kurie keliaudavo iš Tytuvėnų į Šiluvą, vienijo sovietmečiu įkurtas Eucharistijos bičiulių sąjūdis.
Priklausyti šiai katalikiško jaunimo organizacijai reiškė įsipareigojimą studijuoti Šventąjį Raštą, adoruoti – tai yra garbinti Švenčiausiąjį, taip pat kasdien padaryti po gerą darbą.
Bet dar Eucharistijos bičiuliai, būdami ištikimi šūkiui „Dievui, artimui, Tėvynei“, melsdavosi už tautos laisvę.
Paklausta, iš kur ji, dar paauglės amžiaus mergaitė, turėjo tiek sąmoningumo, R. Teresiūtė paaiškino augusi tikinčioje šeimoje. Per tikėjimą ir pati patyrusi, kad vien tai, jog iš žmonių bandoma išplėšti jų tikėjimą, patvirtina jau uždėtą jungą, nelaisvę.
Kelmėje, kur tuomet gyveno, ją, lankiusią bažnyčią ir nesutikusią jungtis prie jokių komunistinių vaikų nei jaunimo organizacijų, spaudė ne tik mokytojai, bet ir mokyklos vadovai. Bet gąsdinimai, kad per bažnyčią ji pati sau užveria ateitį, ragino merginą dar labiau priešintis – dar uoliau melstis.
Kasdienis dalyvavimas mišiose, R. Teresiūtės teigimu, jai nebuvęs jokia pareiga. Po bažnyčios skliautais jai visada būdavę labai gera.
Matydamas merginos pasišventimą, jai, turinčiai polinkį į muziką, Kelmės klebonas patikėjo vargonus ir ėmėsi mokyti groti – dėl tikėjimo kelias studijuoti muziką Reginai buvo užkirstas.
Jau vėliau R. Teresiūtė ne vienoje Lietuvos bažnyčioje vargonavo, tarnavo parapijose. Pasirinkusi gyvenimo kelią vienuolystėje, išvis atsisakė dirbti sovietinei sistemai – dirbo Bažnyčiai.
Vienuolė sesuo Regina Teresiūtė. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Blogis visuomet slapstosi
Komunizman žengusios visuomenės vadai labai gerai suprato, kad išguiti tikėjimą iš vyresniųjų lengva nebus, tad ypač stengėsi nuo tikėjimo atgrasyti jaunimą. Pasak R. Teresiūtės, net vaikams būdavo aiškinama, kokie atsilikę, nesupratingi, nešiuolaikiški ir kvaili yra tikintieji, jie būdavo niekinami ir koneveikiami, iš jų šaipomasi.
Bet tie, kas matė ir suvokė pačių taip tvirtinančių komunizmo statytojų kvailumą, o neretai – ir jų dviveidystę, stengėsi dar tvirčiau liudyti savo tikėjimą.
1978 metais, kaip prisimena sesuo R. Teresiūtė, į Šiluvą iš Tytuvėnų vykusioje atlaidų įžangos procesijoje jau keliavo daugiau nei tūkstantis žmonių.
„Keliauti niekada nebuvo paprasta. Važiuodavo pro šalį mašinos, o jose – sekliai. Jie fotografuodavo, filmuodavo mus ir vėliau, nustatę tapatybę, kviesdavosi, tardydavo, ieškodavo organizatorių“, – pasakoja.
Kodėl sovietinė valdžia, saugumas nesirinko iš pažiūros lengvesnio kelio – išvis uždrausti tokius žygius su Dievo vardu lūpose ir maldomis už laisvę, kai turėjo galimybę milicininkų, pagaliau net ginkluotų karių grandinėmis užtverti kelius į Kryžių kalną ar Šiluvą?
Vienuolė įsitikinusi: tuomet būtų kilusi nepalyginamai didesnė priešprieša. Ko sovietinis režimas labiausiai ir baiminosi.
„Neabejoju, kad jei ne visi, tai dauguma režimui tarnavusiųjų suprato, kad jie eina prieš tiesą, sėja blogį. O blogis visuomet slapstosi, jis neveikia viešai. Kaip melagis bijo būti išviešintas, vagis irgi bijo dienos šviesos, taip ir tie, kas mus persekiojo, tai darė slapčia“, – sako R. Teresiūtė.
Tuo labiau kad anuomet jau buvo leidžiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, taigi visus, ką ji pasiekdavo – Lietuvoje ar užsienyje, pasiekdavo ir žinios apie tikinčiųjų bei Bažnyčios persekiojimą. Tai kompromitavo kaip laisviausią besiskelbusią sovietinę sistemą. Ir represijos galiausiai atsigręžė prieš pačius jų taikytojus, kai paskatino jaunimą dar didesniam sąmoningumui ir priešinimuisi nelaisvei.
Tikinčiųjų eisena iš Tytuvėnų į Šiluvą. Priekyje eina kuningas Kastytis Krikščiukaitis. 1979-ųjų rugpjūčio 26 diena. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Už tikėjimą – areštai
1979-aisiais, mena R. Teresiūtė, į Šiluvą iš Tytuvėnų organizuotai keliavo net pusantro tūkstančio žmonių. Tačiau tuomet prasidėjo ir tikinčiųjų areštai.
Tarp areštuotųjų atsidūrė ir viena pagrindinių Šiluvos eisenų organizatorių vienuolė Gema Stanelytė.
Prieš 1981 metų atlaidus valdžia bandė išspręsti tikinčiųjų nepaklusnumo problemą paskelbusi Šiluvos apylinkėse kiaulių marą. Visi keliai į miestelį uždaryti ir saugomi.
„Pamenu, šiluviškiai anuomet tvirtino, kad nė viena kiaulė ar paršelis nei sirgo, nei gaišo, – šypsosi R. Teresiūtė. – Tas kiaulių maras buvo išgalvotas tam, kad žmonės nesirinktų į atlaidus.“
Nepaisant to, būrelis jaunų žmonių, tarp kurių buvo ir sesuo Regina, ryžosi pasiekti Šiluvą. Sykį sustabdyta, ji sakė ėjusi antrąsyk, bet vėl įkliuvusi ir už tvarkos pažeidimą gavusi „parų“ – buvo uždaryta į milicijos areštinę.
„Neabejoju, kad jei ne visi, tai dauguma režimui tarnavusiųjų suprato, kad jie eina prieš tiesą, sėja blogį.“
Sesuo R. Teresiūtė
Areštuota per gyvenimą R. Teresiūtė buvusi daug kartų – belangėje skaičiuoja praleidusi iš viso 70 parų. Visada – už nepaklusimą sovietinei sistemai. O už tai, kad areštinėse melsdavusi bei giedodavusi, užsitarnavusi ilgai grojančios plokštelės vardą.
Ne tik viešnagės milicijoje – net smurtas sesers nesustabdė. Kai milicija ėmėsi vaikyti garsiojo 1987-ųjų mitingo Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvius, susirinkusius Molotovo–Ribentropo pakto metinių dieną viešai išsakyti, kad Lietuva yra pavergta, R. Teresiūtė bandė užstoti uniformuotųjų puolamą nebejauną moterį. Ir sako taip gavo per veidą, kad net dantis išlėkė.
Eisena į Kryžių kalną, 1979-ieji. Jos priešakyje – kunigas Algirdas Mocius, aštuonis metus kalėjęs Sibire. Kryžių ant savo pečių jis basas nešė aštuonis kilometrus – iki pat Kryžių kalno. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Turėtume daugiau dėkoti
Po „kiaulių maro“ Šiluvos apylinkėse organizuotos eisenos į atlaidus atslūgo. Tačiau piligrimystės tai nesustabdė. Kad ir pavieniui, tikintieji ir toliau keliaudavo Šiluvon – keliais eidavo aplink baziliką melsdami Lietuvai laisvės.
„Matydavai tuomet Šiluvos apylinkėse neįtikėtinai daug lengvųjų automobilių. Atrodydavo, kad visoj sovietijos nustekentoj Lietuvoj jų tiek nėra, kiek suvažiuodavo į Šiluvą“, – prisimena R. Teresiūtė.
Be to, 1981-aisiais užsivėręs kelias eisenoms į Šiluvos atlaidus lėmė tai, kad kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną Šiluvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje pradėti švęsti vadinamieji mažieji atlaidai.
Negana to, atsirado vadinamasis keliaujantis Rožinis, kuomet tą patį rožantėlį dalindavosi įvairių vietovių žmonės. Tarkim, kelmiškiai, vienas kitam perduodami, kalbėdavo jį mėnesį, tuomet atveždavo į Šiluvą, ten rožinį perimdavo šiauliečiai, kurie po mėnesio vėl jį atveždavo Šiluvon, o iš ten pasiimdavo kitų vietovių žmonės.
Dar vienuolė mena protesto ženklan su bičiuliais visoje Lietuvoje statydavusi kryžius. Jie nebuvo tokie meniški, kaip dabar jos dievdirbio brolio Adolfo Teresiaus drožiami. Tiesiog „nuleisdavo“ pušelę, iš jos sukaldavo kryžių ir iškeldavo, kad kur matomoj vietoje stovėtų. Kaip sesuo sako, „baugindamas komunistėlius“.
Dabar, kai jau daugiau nei tirs dešimtmečius esame laisvi, į Šiluvą, kur, kaip tikima, 1608 metais įvyko pats pirmasis Bažnyčios patvirtintas Dievo Motinos pasirodymas – apsireiškimas, per atlaidus suplūsta tūkstantinės tikinčiųjų minios.
Atlaidų aštuondienį meldžiamasi didžiulėje Mergelės Marijos Gimimo baziliką su Apsireiškimo koplyčia jungiančioje Šventojo Jono Pauliaus aikštėje. Tuomet seserį Reginą labai dažnai galima išvysti renkančią aukas šv. Mišioms.
