Menininkė Jorė Meilutė geriau nei daugelis kitų žino, kokia svarbi psichikos sveikata. Panikos atakas jau kurį laiką patirianti jaunoji dailininkė nusiraminimą randa piešdama, skrupulingai analizuodama žmogaus kūną, kurį vadina šventykla, ir kurdama itin realistiškus žmonių portretus.
Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos auklėtinė Jorė Meilutė prieš metus Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete tradicinėje profesoriaus A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje laimėjo antrąją vietą.
Konkurse dalyvavo per šimtą geriausiai pieštukus valdančių moksleivių iš visos Lietuvos.
Per daugiau nei tris valandas intensyvaus piešimo dalyviai turėjo atlikti tą pačią užduotį – sukurti tris panašaus dydžio, bet skirtingų charakterių bei tekstūrų objektus.
Tarp galutinių darbų buvo galima išvysti ne tik tradicines geometrines figūras, bet ir fantastines būtybes ir net kaukoles.
Jorės nuomone, menininko tikslas – būti pripažintam, pastebėtam, pasiekti kitus savo kūryba. Tad jai olimpiadoje pelnytas įvertinimas yra didelis pasiekimas.
„Prizinė vieta džiugina ir labai didina pasitikėjimą savimi, skatina toliau stengtis ir kurti, parodo, kad progresuoju“,– sako Jorė.
Laužanti standartus
Piešimas J. Meilutei – ir meditacija, ir darbas, ir poilsis.
„Piešimas, o ir apskritai menas, yra labai didelė mano gyvenimo dalis. Piešdama galiu pasakyti tai, ką kartais sunku ištarti žodžiais“, – kalba menininkė.
Labiausiai jai patinka realizmas. Panevėžietės darbai – unikalūs žmonių portretai arba figūriniai piešiniai.
„Mane be galo žavi žmogaus kūnas ir visi jo niuansai. Dėl to vis gilinu anatomijos žinias apie kaulų, raumenų struktūrą bei išdėstymą. Žmogaus kūnas yra šventykla, sauganti daug emocijų ir potyrių. Išmanant jo sandarą, galima emocijas puikiai perteikti popieriuje“, – sako dailininkė.
Jautriausios temos J. Meilutei visada bus tos, kurios asmeniškai aktualios.
Baigiamajam dailės darbui ji pasirinko psichikos sveikatos ir sutrikimų temą.
„Gaila, kad tai vis dar laikoma tabu tema, o aš noriu laužyti senus standartus. Man pačiai buvo diagnozuotas panikos sutrikimas, gyvenu patirdama besikartojančias panikos atakas ir nerimą, todėl norėjau iškelti šią temą į paviršių, apie ją kalbėti“, – pasakoja Jorė.
Anot J. Meilutės, depresija ir kiti sutrikimai yra ne tik be galo sekinančios ir rimtos ligos.
„Tai ligos, nusinešančios be galo daug gyvybių ir paliečiančios daugybę jaunų žmonių, todėl apie tai neturi būti gėda kalbėti, neturi būti baisu ieškoti pagalbos“, – įsitikinusi mergina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Mokosi gyventi kitaip
Pasak J. Meilutės, panikos priepuolis yra vienas baisiausių jos patirtų jausmų.
To nelinkėtų net didžiausiam priešui. Nors tai trumpas, bet labai intensyvus nerimo epizodas.
„Pirmą kartą jį patyrusi nuoširdžiai galvojau, kad mirsiu. Mintyse pradėjau atsisveikinti su artimaisiais. Tai buvo labai traumuojantis įvykis“, – atvirai pasakoja mergina.
Panikos atakos, anot Jorės, nutinka, kai kūnas įjungia „kovok arba bėk“ būseną.
„Tuomet negali įkvėpti oro, dūsti, daužosi širdis, svaigsta galva, dreba kūnas, tirpsta galūnės. Apima begalinė baimė, atrodo, prarandi visą savo kūno ir minčių kontrolę. Dėl to labai baisu, net jei ir nori sau padėti, tai padaryti sunku“, – pasakoja J. Meilutė.
Anot jos, patekus į tokią būseną, svarbiausia taisyklė – prisiminti, kad ji nėra mirtina, ir susikoncentruoti į kvėpavimą, stengtis nukreipti mintis.
„Su tokiomis atakomis esu susidūrusi užtektinai kartų, bet vis tiek ne visada sugebu sau padėti. Tai vienas baisiausių potyrių, nes tiesiog negali žinoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis panikos ataka ištiks“, – sako Jorė.
Mato kitą pusę
Jorė nuo mažų dienų buvo tarsi susisaisčiusi su menu. Dar pirmoje klasėje pradėjo lankyti dailės būrelį.
„Labai dėkoju pradinių klasių dailės mokytojams ir visiems kitiems pedagogams, kurių turėjau tikrai daug. Jie mane skatino, palaikė ir pastebėjo. Iš jų gavau ne tik daug žinių apie meną, bet ir gyvenimo pamokų“, – sako J. Meilutė.
Jorė baigė dailės mokyklą Utenoje, o tuomet geriausiais pažymiais įstojo į Vytauto Mikalausko menų gimnaziją.
Dabar ji jau abiturientė.
J. Meilutė svarsto, kad kūrėjui suktis meno aplinkoje visada labai naudinga. Ten daugiau motyvacijos, įkvėpimo, juntama sveika konkurencija, o šalia – profesionalai pedagogai, galintys patarti ir padėti.
„Gimnazijoje įgavau daug patirties, čia gimė daugybė idėjų ir naujų pažinčių. Bet mokyklose apskritai yra ir kita medalio pusė. Prioritetas ne visada yra palaikyti puikius jaunus menininkus, o išlaikyti mokyklos statusą egzaminų rezultatais“, – svarsto pašnekovė.
Jorės nuomone, natūralu, kad galbūt kažkada mokinys bus pasaulyje žinomas menininkas, bet ne toks puikus fizikas ar matematikas. Kiekvienas, anot jos, ras savo vietą po saule.
„Menininkas turi priešintis, kelti klausimus, prieštarauti, mąstyti kitaip nei visi. Tik tada jis bus unikalus ir individualus. Gaila, kad bet koks pasipriešinimas ar nusistovėjusių normų kvestionavimas neretai būna tildomas. Menininku būti sunku“, – mano jaunoji dailininkė.
Nespausti savęs
Mene, anot J. Meilutės, svarbu viskas, net menkiausios detalės.
Jos nuomone, netgi turėdamas nerealią idėją be techninių ir teorinių žinių jos neįgyvendinsi. Bet galvoje nešiojant tik vadovėlines žinias ir aklai išmokus piešimo technikų bei stilių, nieko nesukursi be kūrybiškumo.
Įkvėpimas, pasak J. Meilutės, ateina kartu su idėja.
„Turint gerą mintį, norisi imtis ją kuo greičiau įgyvendinti. Ne kartą buvo ir taip, kad vidury įprastų dienos darbų šauna idėja ir viską metu. Ne kartą dėl to buvau ir į pamokas pavėlavusi, ir į darbą“, – juokiasi mergina.
O geriausias rezultatas, anot jos, išeina tada, kai savęs neverti, nespaudi, bet dirbi iš širdies.
„Kai darai kažką ne dėl to, kad reikia, o dėl to, jog nori. Kai tave tai veža“, – sako Jorė.
Menininkės nuomone, viskas, ką matome ir patiriame gyvenime, tam tikru būdu tiesiogiai ar netiesiogiai turi įtakos menui ir jį formuoja.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Aplinka, vaikystė, mokykla, darbas, filmai ir kiti menininkai formuoja tiek nuomonę, tiek kūrybą. O aš – ne išimtis“, – šypteli pašnekovė.
Kita stotelė – akademija
J. Meilutė juokauja šeimoje esanti balta varna, tiesiog pamišusi dėl meno. Jos artimieji pasukę verslo, teisės keliu.
„Man tas prigimtinis talentas nebuvo duotas, neturėjau išlavintos dailininko rankos. Turėjau tik labai didelį norą ir užsidegimą, į kurį įdėjau daug sunkaus darbo ir pastangų“, – pasakoja Jorė.
Laisvalaikiu J. Meilutė kuria paveikslus pagal užsakymus. Taip bando laiką išnaudoti kuo produktyviau.
„Esu susikoncentravusi į kūrybą, kitiems pomėgiams neturiu laiko. Bet kad ir kiek darbų bebūtų, svarbu prisiminti, kad reikia skirti laiko sau, mylėti, džiaugtis, gyventi, kurti“, – nusiteikusi Jorė.
Nors menininkę lydi įvairios nuotaikos, ji įsitikinusi, kad be blogo nebus ir gero.
„Būna ir labai sunkių dienų, kai atrodo, kad stoviu viena prieš visą pasaulį. O būna tokių, kai, regis, nėra nė vieno slegiančio rūpesčio. Svarbu išlaikyti sveiką kontrastą“, – mano pašnekovė.
Šiuo metu vienas didžiausių abiturientės tikslų – pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Dailės akademiją.
Nuo vasaros Jorė pildo darbų aplanką ir ruošiasi šiam svarbiam įvykiui.
„Turiu ir daugiau planų. Šiuo metu vystau vieną savo verslo idėją ir planuoju ją kuo greičiau įgyvendinti“, – šypsosi vietoje nenustygstanti J. Meilutė.
