Prieš beveik dvejus metus žymaus prancūzų kompozitoriaus Jano Tirseno konkurse „MyEUSA“ laurus nuskynęs pianistas Šarūnas Meškys į Aukštaitijos sostinę atvažiavo ne tuščiomis – atvežė muzikinių linkėjimų iš Monmartro. Nuščiuvusių žiūrovų širdis užbūręs Š. Meškys sako, jog sklandaus natų ir žiūrovo pokalbio paslaptis – drąsus šuolis į muzikines, šviesaus minoro kupinas bangas.
Prie Šarūno Meškio vardo galima pridėti net kelias profesijas. Tu ir garso režisierius, ir pianistas, taip pat žurnalistas. Kuris amplua visgi arčiausia širdies?
Šiandien buvau ir garso režisierius, ir pianistas. Kartais tas garso režisūros mokslas padeda. Mano žmona Modesta sako: „Žiūriu aš į tą pultą, krūvą padėtų laidų ir galvoju, jog gerai, kad tu susigaudai juose“. Tenka pačiam save sužiūrėti. Kartais tai padeda išsisukti iš įvairių padėčių.
Vis dėlto garso režisūra nėra mano duona. Tai labiau skirta bendram muzikiniam išprusimui, girdėjimui dar nuo tada, kai mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Muzika – naktinė mano gyvenimo dalis. Visada sakau, jog dieną rašau, o naktį – groju. Tyliai įsijungiu savo klavinovą ir groju.
Norėjau klausti, kaip dažnai lankaisi Panevėžyje ir koks tavo kuriamas santykis su šiuo miestu, bet dar koncerto pradžioje prisipažinai, jog lankaisi čia pirmą kartą. Ar tai, ką gavai, pateisino paties lūkesčius?
Pirmą kartą atvažiuoju pats, o ne kas nors mane atveža. Kažkada, kai dar mokiausi mokykloje, esu Panevėžyje lankęsis, kažkur grojęs. Pamenu aktų salę, galbūt muzikos mokyklos. Jau nepasakysiu tiksliai, nes buvau gal penktoje klasėje.
Buvo tam tikra rizika atvažiuoti ir bandyti. Vilniuje gali kažko tikėtis, prognozuoti, kokia bus publika. Teko sostinėje koncertuoti du kartus ir buvo visiškas „sold-out“ (visi bilietai buvo parduoti – red. past.). Tad galima būtų sakyti, jog Vilnių man pavyksta suprasti labiau nei kitus miestus.
Yra vadinamasis atlikėjo ir publikos santykis. Aš visuomet sakau, kad net jeigu ateitų ir vienas žiūrovas – aš jam gročiau. Be galo gerbiu kiekvieną atėjusį – koncerto neatšauksiu, nemėgstu. Galbūt kartais ir šmėkšteli mintis, jog gal vertėtų atšaukti. Tačiau koncertų atšaukimas – labai komerciška, kai viskas matuojama apsimoka-neapsimoka. Aš negroju dėl pinigų, tad ir mano požiūris šiuo klausimu yra kitoks.
Š. Meškys muzikoje randa tikrą ramybės uostą – jame net ir liūdesio turinčios natos įgauna šviesių atspalvių. Š. Mažeikos nuotr.
Koncerto metu atrodo, jog su publika tau nesunkiai sekasi užmegzti ryšį. Mėgsti su ja bendrauti, tai darai drąsiai. Ar tave iš tiesų aplenkia jaudulys, ar tiesiog sugebi jį profesionaliai užmaskuoti?
Visą laiką šiek tiek bijai. Būna, jog begrojant sujaudina kažkoks impulsas, apima tam tikras jauduliukas.
Kai buvau studentas, daugiau jaudinausi, nes galbūt buvo didesnė atsakomybė. Kuo toliau, tuo labiau supranti, jog ateini ir groji taip, lyg grotum sau. Džiaugiesi pats ir duodi kitiems paklausyti tos muzikos.
Nežinau, dėl ko vertėtų smarkiai jaudintis. Bijoti suklysti? Jeigu žmonės nori klausytis tų, kurie niekada nesuklysta, jie gali pasileisti įrašus. Tikriausiai į koncertą ir ateina pasiklausyti gyvo žmogaus, gyvo organizmo ir grojimo, bendravimo su publika per muziką, o ne fonogramos.
Šiandien labai džiaugiausi šiuo pasirodymu. Keletą kartų spėjau pagalvoti, kad publika taip manęs klausosi ir salėje tokia tyla, jog atrodo, kad ji yra tuščia.
Ar dažnai pasitaiko ne tokia tyli publika?
Dažniausiai šita muzika priverčia labai nusiraminti. Tikiu, jog kai kuriais atvejais žmonės jos net nebesiklauso, o klauso savęs, būna su savimi ir staiga atsibunda: „O, palaukite, aš juk koncerto klausausi.“
Nežinau, ar taip yra, bet tikiu, kad taip gali būti. Tokia muzika leidžia pamedituoti, nukeliauti kažkur toliau, o ne tik klausytis.
O apie ką tu pats galvoji, kol groji? Ar regi kokius vaizdinius, ar matai vien tik klavišus?
Kiekvieną kartą skirtingai, būna visaip. Jeigu kokioje nors situacijoje susijaudini ir patiri nedidelį stresiuką, suveikia visi receptoriai. Tenka remtis jutiminiais dalykais: patirtimi, vizualia bei raumenų atmintimi.
Geriausiai viskas pavyksta, kai pats keliauji su muzika tolyn – eini, galvoji, svajoji, kuri, svarbiausia – eksperimentuoji su garsu. Kai pradedi tai daryti, priklausomai nuo akustikos, instrumento, tokie eksperimentai nuneša ir patį.
Tačiau reikia visuomet išlaikyti šaltą protą, nes jeigu įsivažiuosi, gali kartais panirti kaip į sapną, ekstazę. Negali sau leisti per toli nueiti.
Ar Šarūnas Meškys turi kokių ritualų? Kai kurie pianistai, pavyzdžiui, į kiekvieną pasirodymą būtinai vežasi savo koncertinę kėdę.
Vieni jų vežasi kėdę dėl to, kad jiems taip yra patogiau, kiti atsiskraidina ir nuosavą pianiną. Dažnai tai susiję su finansais, organizaciniais ir kitais reikalais.
Dar kiti visą gyvenimą groja su vienu kostiumu. Teko prisiklausyti visko: kad ir tablečių prisiryja, koncerto dieną į dušą neina. Visokiausių maniakiškų sprendimų sugalvoja, bet jie neveikia. Tiksliau, veikia, jeigu pats labai tuo tiki. Jeigu tinka nesiprausti prieš koncertą duše, nes nuplausi laimę, ir tau sekasi – valio. Kiekvienas susigalvoja savo.
Aš labai stiprių ritualų neturiu, nes man pati muzika yra ritualas. Reikia groti tai, kas tau pačiam patinka, kas tave „veža“.
Kodėl pasirinkai į Panevėžį atvežti kompozitoriaus Jano Tirseno (Yann Tiersen) muziką?
Tai yra mano nedidelis koncertinis turas. Su šia programa tai vienur, tai kitur koncertuoju jau metus.
Bandau paeksperimentuoti, pasižiūrėti, kas ateina. Neturiu kažkokio specialaus užmojo, jog į Panevėžį būtinai atvešiu vieną arba kitą programą – tiesiog taip susiklostė, jog šiuo metu esu su šia muzika.
Šis kompozitorius yra vienas iš tavo favoritų?
Minimalizmas muzikoje yra iš tų žanrų ir sričių, ką aš mėgstu. Tam tikru gyvenimo momentu yra būtina groti sunkiąją akademinę, klasikinę muziką, kad turėtum didelį bagažą, pianizmą ir visa kita.
Vėliau tenka pasirinkti – scenos bei pramogų pasaulyje daryti tai, ką tu nori, nepataikauti publikai, antraip būsi pataikūnas. Pirmiausia turi džiaugtis pats.
Nebent tikslas yra tik pinigas – tuomet šis kelias ne tau.
Klausantis Jano Tirseno muzikos, atrodo, jog ji yra kupina minorinių natų. Net ir iš pažiūros mažorine gaida skambančios melodijos savyje slepia ir liūdesį. O kaip yra tavo paties gyvenime? Esi labiau minorinis ar mažorinis?
Minoras yra taip glaudžiai susijęs su mažoru, kad, bent jau man, jis yra šviesus. Jis nėra liūdnas, jis yra melancholiškas.
Muzikoje abu jie persipina, bet skleidžia šviesą, jaukumą. Tokį, kai tau yra šalta, bet kažkur vis tiek sugebi atrasti šilumą.
Kompozitoriaus muzika turi tokio šaltumo, nes jis pats gyvena nuošalioje, gan atšiaurioje saloje. Ji balzgana, iš dangaus nuolat purškia dulksna, aplink drėgna, rūkas, nėra medžių – gal vos vienas kitas.
Natūralu, jog ir muzika yra tokia, kokia yra. Visgi gyvendami saloje,žmonės sugeba rasti šviesos ir šilumos. Galbūt viltį duoda saloje esantys švyturiai.
Nežinau, kiek tai yra susiję su mano paties gyvenimu. Tai yra muzika, kurią groju, kuria tuo metu gyvenu. Man labai patinka groti dešimties kūrinių J. Tirseno kompoziciją „EUSA“. Jie yra apie gamtą, apie salą, vandenyną, uolas, tolius ir platumas, namus, paukščius.
Net ir aš pats su draugu miškuose įrašinėjau paukščių, miško garsus, vėliau važiavau į Nidą įrašinėti jūros garsų ir taip papildyti pačią muziką. Norėjosi, kad tokiu į muziką įsilietų ir gamta, kuri yra ne tik dalis mano darbo, bet ir man labai artima.