Šįkart „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė pasiūlė susipažinti su Julija, rašančia meilės lyriką. Skaitytoją suintriguos Gintarės iš Juozo Miltinio gimnazijos filosofinės poezijos bandymai. Šią kūrėją pastebėjo mokytoja Ramutė Matusevičiūtė.
Gintarė Petruokaitė (10 kl.)
„Kurdama pasaulį perdarau savaip. Keičiu jo spalvas, formas, galiu pažvelgti iš man vienai suprantamo taško. Dėl to kūryba man lyg atgaiva po ilgos dienos ir pabėgimas nuo nuobodulio…“
Piktieji
Puikybės dūmų apakinti,
Tūžmasties vyno apsvaiginti
Svirduliavo šešėliai per pasaulį
Ir žvalgėsi dar nesuteptų.
Jie gviešėsi tyrųjų sielų
Su žvaigždėmis akyse,
Su aušros spinduliais plaukuose,
Su švelnumo rasa širdyse.
Jie laukė – gal ateis paguoda
Iš aukso upių ir miškų sidabro…
Tačiau buvo per akli, kad pamatytų,
Jog šviesą temdo jų pačių šešėliai.
Žvaigždės
Tamsioje kaip rašalas padangėje
Žybsi žiburiai sidabro.
Kas tai? Deimantai? Žarijos?
Ar mirusiųjų akys, žvelgiančios iš viršaus?…
Jos nei rauda, nei pyksta.
Bejausmės lyg ledas.
Jos tik mato, bet nei girdi,
Nei užjaučia, nei ilgisi gyvenimo žemėje.
Liudininkės tamsos ir šviesos,
Stebėtojos gero ir blogo,
Jos ilsisi glėbyje dievų,
Dievai ilsisi jų amžinajam žvilgsnyje.
Įkvėpimas
Švelnūs instrumento klavišai,
Dailios, laibos rankos.
Nuodėmingai patraukli melodija
Sūpuoja lyg jūra laivą.
Tai himnas narsiems,
Odė besikaunantiems,
Baladė mylintiems
Ir rauda kenčiantiems.
Tai gyvos širdies aidas,
Neišpuoštas kvailio auksu,
Nepridengtas klouno kauke…
Akimirka, gimdanti amžinybę.
Julija Daugytė (8 kl.)
„Nuo vaikystės mėgstu meną. Jau šeštus metus lankau dailės mokyklą. Dievinu ir įnirtingai tapyti, ir smulkiai piešti detales. Neseniai pamėgau poeziją, man tai atpalaiduojantis minčių liejimas. Taip pat mėgstu aktyviai leisti laiką. Plaukimas, čiuožimas, slidinėjimas, buvimas gryname ore su draugais ir kitos veiklos yra neatsiejama gyvenimo dalis.“
Pokytis
Buvau sudeginta liepsnų,
Bet tik taip galėjau toliau laukti.
Žinau, jaučiu, kad esi arti.
Taip kaip ir aš, nepaisant nieko, išlieki šalia.
Kažko išmokau iš gyvenimo,
Kažko iš pragaro ugnies.
Gal ir iš to, kad paliko mylimi žmonės.
Užtat dabar galiu stovėti galvą iškėlusi aukštai.
Net pliaupiant lietui
Randu artimą sielą.
Ir ji taip garsiai klykia.
Tai primena praeitį.
Lyg lašas vandenyne,
Lyg sniegas tropikuose,
Meldžiuosi, kad pavyktų.
Bet tai kaip taifūnas Atakamoje.
Nenoriu švaistyti laiko.
Jei liko kelios valandos,
Noriu prisiglausti arčiau,
Nes Tu kaip nuosavas rojus.
Per vėlu verkti,
Per vėlu gailėtis.
Emocijos pasiekė nulį,
Ir toliau krenta žemyn…
Taip lemta
Likimų susikirtimai ne beprasmiai.
Kažkas tai numatė
Ir dabar nori
Atverti mums akis.
Nėra daugybės sutapimų
Su vienoda pabaiga,
Kai pasaulį padaliję perpus,
Susitinkam dienai nesibaigus.
Vienas, du
Ir mūsų širdys tampa vienu,
Meilę skleidžiančiu aparatu.
Bet vis dar priešinamės.
Dangus perskirtas pusiau,
O Tu žiūri į mano pusę.
Lietaus upės sruvena po kojomis
Ir nervingai sukasi mintys.
Prieini arčiau.
Apsimetinėji, kad vis vien.
Bet tyliai ištari:
„Tu atrodai nuostabiai!“
Pasirodo, nesi toks siaubingas.
Nors nesi panašus į nieką kitą,
Jaučiuosi, lyg pažinočiau Tave
Jau šimtmetį.
Didinga meilė
Ar meilė gali būti nemirtinga?
Ar tai gali būti tikra?
Nuo pirmos akimirkos, kai tave išvydau,
Pasąmonėje sukosi šis klausimas.
Sau nedrįsau to pripažinti.
Melavau daug kartų,
Bijojau išduoti savo jausmus.
Kaip galėjau atiduoti viską pirmajam pasitaikiusiajam.
Baimė atėmė mūsų laimę.
Nežinau, kas būtų buvę,
Bet dėl vieno esu tikra.
Paaukosiu viską dėl amžinybės katu su Tavimi.
Amžius kentėjau,
Nebuvau patyrusi tikrųjų jausmų.
Ir vieną dieną pamačiau spindulėlį,
O dabar maudausi šilumos jūroje.
Viena akimirka verta
Kiekvienos agonijos, pilnos dienos.
Kad ir kaip sunku,
Niekas neprivers manęs gailėtis.
Šaltis
Tik nereikia ašarų,
Šitame pasaulyje
Viskam savas laikas.
Bet kas bus, kai jis ateis?
Tik nepriglausk
Mano ledinės širdies
Prie savos,
Kai ji taip liepsnoja.
Susimaišei savo mintyse,
O kelią atgal surasti nelengva.
Ir į pasaulį dabar žiūri kitaip,
Tarsi nebūtum jo pažinojęs.
Tau atleidau seniai,
Apsieikim be sudaužytų širdžių.
Jos lyg stiklo šukės
Raižo iš vidaus.
Permirkau liūdesy.
Ir rožėse spyglių daugiau
Nei žiedų.
O žodžiai seniai baigėsi…
Taip nutinka,
Kad laimė ir pyktis
Nuomoja vieną butą,
Ir kaimynai jų nemėgsta.
Nusivylimas
Kodėl Tu nesuteikei meilės,
Kurią žadėjai dienai prasidėjus?
Žodžiai verčia pasijusti
Paliktai viduryje… niekur.
Atsikeliu ir vėl esu viena.
Marškiniai permirkę druskos tirpale.
Lauk mano skambučio,
Kai tik naktis nuleis užuolaidas.
Tereikėjo kelių žodžių
Ir visą pasaulį būčiau paklupdžiusi.
Bet dabar dėl Dievo meilės
Užtilk nors minutei.
Norėjau herojaus,
Kuris kovotų už mane.
Bet likusi stovėti kryžkelėje
Herojumi tapau pati sau.
Dar truputį ir galėsiu sudeginti viską iki pamatų.
Neliks net ženklo,
Kuris primintų išdavystę.
Lėtai priprasiu būti mylima iš naujo.