Kaip šiandien atrodo Henriko Senkevičiaus garsiajame romane „Tvanas“ aprašytos Panevėžio regiono vietos ir objektai, pasakoja miesto Kraštotyros muziejaus virtuali nuotraukų paroda.
Pavaikščioti laiko paženklintais „Tvano“ keliais muziejininkus paskatino atskleistas įdomus faktas.
Lenkijoje, H. Senkevičiaus rūmuose-muziejuje Oblegoreke netoli Kelcų saugomos trys dešimtys nuotraukų, kuriose užfiksuoti maždaug 1900 metų Panevėžio apylinkių vaizdai.
Rašytojui minint kūrybos 25-metį jas atsiuntė Liaudos dvarininkai kaip padėką už literatūroje išgarsintą jų kraštą.
Dovaną rašytojui sudarė 30 fotografijų rinkinys bei 6 lapai su dovanos iniciatorių parašais, sudėti į prabangią skrynelę.
Skrynelėje, Lenkijos muziejuje vadinamoje tiesiog lietuviškąja skrynele, buvusiose fotografijose užfiksuoti dvarai, bažnyčios, parkai, taip pat primenami svarbiausi romano įvykiai.
Nuotraukos su Vadaktų, Liubičiaus, Mitriūnų, Valmontavičių, Upytės apylinkių dvarais, Pociūnėlių ir Krekenavos bažnyčiomis, Kėdainių, Biržų, Klovainių fotografijos H. Senkevičiui turėjo kelti nemažai su kūrinio rašymu susijusių sentimentų, žadinti rašytojo smalsumą.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų mažosios bazilikos didžiojo altoriaus stebuklingasis paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi“. Aliejus, medis (pušies plokštė), 172×111 cm. 2016–2021 m. atlikti paveikslo tyrimai rodo, kad jis nutapytas Lietuvoje XVII a. pagal senus garbinamus Dievo Motinos ikonų prototipus iš Romos ir Čenstakavos šventovių. XVII a. antroje pusėje papuoštas Vilniaus auksakalių gildijos pagamintais sidabro apdarais. G. KARTANO nuotr.
Panevėžio fotografo darbas
Išlikęs spaudas kiekvienos fotografijos kampe nesunkiai leidžia identifikuoti jų autorių Mečislovą Pugačevskį – žinomą to meto fotografą, nuo 1891 m. Panevėžyje turėjusį fotoateljė.
Prabangi dėžutė, į kurią buvo įdėta dovana, dengta oda, jos viršuje žalvaryje lenkų kalba išgraviruota dedikacija „Autorowi „Potopu“ („Tvano“ autoriui“), centre pavaizduotas istorinis LDK herbas Vytis ir nuo jo besidriekiantys spinduliai su užrašais: „Poniewież“, „Upita“, „Krakinów“, „Kiejdany“, „Lubicz“, „Mitruny“, „Pacunele“, „Wodokty“, „Birże“, taip pat nurodytos datos: „1875/XXV/1900“, žyminčios rašytojo kūrybai reikšmingus metus.
Dėžutėje šalia senųjų fotografijų buvo ir 6 akvarele iliustruoti lapai su šios dovanos iniciatorių autografais. Sprendžiant iš parašų – per 100 Panevėžio krašto, Žemaitijos ir Kauno bajorų, dvasininkų bei inteligentų, išreiškusių dėkingumą rašytojui H. Senkevičiui už Liaudos ir jos apylinkių vardo išgarsinimą pasaulio skaitytojų įvertinimo sulaukusiame romane.
Pirmajame lape – aiškus Krekenavos parapijos klebono Pranciškaus Žukausko autografas. Iš net kelių senajame nuotraukų rinkinyje esančių Krekenavos bažnyčios vaizdų galime daryti prielaidą, kad ši vieta buvo svarbi organizuojant dovaną.
Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčia. Koplyčia minima nuo XVII a. pabaigos. 1773 m. jos perstatymą fundavo pirmasis šių žemių valdytojas Kuršo kunigaikštis, Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės pulkininkas Peteris fon Bironas. XIX a. antroje pusėje bažnyčią prižiūrėjo dvaro savininkai Kopanskiai. 1902–1905 m. čia kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabartinį vaizdą įgavo 1910 m. Bažnyčia turi neogotikos (bokštuose) ir liaudies architektūros bruožų. G. KARTANO nuotr.
Buvusios didybės menki pėdsakai
Liauda – istorinė teritorija šalia Liaudės upės – Nevėžio dešiniojo intako, apimanti vietoves dabartiniuose Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonuose.
Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojai vasarą leidosi ieškoti prieš daugiau nei 120 metų darytose fotografijose, dovanotose rašytojui, įamžintų objektų. Užduotis pasirodė ne iš lengvųjų – senieji dvarai ir kitos vietovės, minimos XVII a. kovų su švedais mūsų krašte aprašymuose, sunykę, kai kurių objektų išvaizda pasikeitusi, o kitų ir visai nelikę.
Daugelio fotografo M. Pugačevskio užfiksuotų objektų romano keliais ėję muziejininkai jau neberado.
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių kuratorės, projekto vadovės Rasos Stružienės, ieškodama romane minimų statinių muziejaus komanda dažnai aptikdavo tik menkų buvusią didybę menančių pėdsakų: sunykusios dvarvietės parko senų medžių, pamatų akmenų ar tik plyną lauką. Toks likimas ištiko Liubičiaus, Vadaktų, Valmontavičių dvarus.
Vadaktėlių dvaro sodyba. Palei Nevėžį įsikūrusį dvarą XVIII a. pab. už karinius nuopelnus gavo Kuršo kunigaikštis, Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės pulkininkas Peteris fon Bironas. XIX a. paveldėjimo būdu dvaras atitekęs Kopanskiams, vėliau jį įsigijo Antanas Zaviša. Paskutinieji prieš nacionalizaciją dvarą valdė Bžozovskiai. „Liaudos“ klubo pirmininkas Stanislovas Bžozovskis 1940 m. buvo suimtas ir ištremtas. Pastatas, tapęs daugiabučiu, labai apleistas. G. KARTANO nuotr.
Mitriūnuose ir Vadaktėliuose pasitiko nykstantys dvarų pastatai.
Su niokojančia laiko galia bando kovoti kai kurių aplink Upytę buvusių dvarų gaivintojai. Pačioje Upytėje Bistramams priklausiusio dvaro rekonstruotame svirno pastate dabar įsikūręs Upytės tradicinių amatų centras, jo reikmėms priklauso ir pusė pagrindinio gyvenamojo namo pastato, kitoje pusėje – žmonių butai.
Upytės II, Augustavos, Deblono (Vinkšnėnų), Marimpolio dvarų pastatai pamažu praranda buvusią išvaizdą, juose dar gyvenama.
Memenčių dvarvietės svirnas naudojamas vietos gyventojų ūkinėms reikmėms.
Levaniškyje nebelikę nieko, ką romane aprašęs H. Senkevičius.
Buvusio Upytės I dvaro sodybos svirnas. Dabar šioje teritorijoje įsikūręs Upytės tradicinių amatų centras. Dvaras nuo XVIII pab.–XIX a. pr. priklausė Bistramų giminei. Paskutinį savininką Karolį Bistramą 1919 m. dvare nužudė bolševikai. G. KARTANO nuotr.
Bažnyčių laikas neįveikė
Kitokia bažnyčių padėtis – Krekenavoje, Vadaktuose, Pociūnėliuose jos per šimtą metų beveik nepakito, Vadaktėliuose – perstatyta 1910 metais, o prieš 120 metų dvarininkų užsakymu fotografuota Upytės bažnyčia atrodo lygiai taip pat, kaip ir dabar.
Pasak R. Stružienės, unikalūs XIX a. pab. – XX a. pr. vaizdai, kuriuose įamžinti autentiški Liaudos dvarai ir jų aplinka, Kėdainių, Biržų ir Klovainių bažnyčios, turi itin svarią išliekamąją vertę. Išlikusios senos fotografijos svarbios ir menine, ir istorine prasme. Daugelio įamžintų objektų iš dalies jau nebėra arba jie smarkiai paženklinti laiko, tad užfiksuoti vaizdai yra svarbus ir vertingas šaltinis literatūros ir istorijos mylėtojams bei tyrinėtojams.
Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčia. Iki 1595 m. Upytėje buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Jos statyba siejama su Sicinskių gimine. Pirmoji katalikų bažnyčia veikė nuo 1742 m. Dabartinė liaudies architektūros formų bažnyčia su neobaroko elementais pastatyta 1878 m. G. KARTANO nuotr.
Paupiai, nukaišioti bajorkiemiais
H. Senkevičius romane „Tvanas“ pasakoja apie laikus, kai į Abiejų Tautų Respubliką iš vienos pusės plūdo rusai, o iš kitos – švedai.
Rašytojas giminiavosi su Bistramais – Bistrampolio dvaro savininkais. Rašydamas garsųjį romaną, H. Senkevičius gyveno šiame dvare Panevėžio pašonėje ir važinėjo po apylinkes rinkdamas informaciją.
Pagrindiniai šio romano veikėjai yra iš Liaudos krašto.
Romanas pradedamas Panevėžio krašte buvusių Liaudos bajorkaimių ir vienkiemių bei jų gyventojų aprašymu: „…visi Liaudos paupiai buvo kaišyte nukaišyti vadinamomis „akalyčiomis“, arba paprastai kalbant, bajorkiemiais“.
Bilevičių giminė, kurios galva buvo Herkulis – vėliavos pulkininkas, Upytės pakamarys, laikęs save Mindaugo atžala – romane įkurdinama Vadaktuose.
Mitriūnų dvaro griuvėsiai. Vietovė žinoma nuo XVI a. XVIII a. pab.–XIX a. pr. dvarą valdė Koriznos. XIX a. vid. dvarą įsigijo ir 1855 m. jį perstatė Napoleonas Juozapas Savickis. Paskutinis šios giminės dvaro savininkas Vaclovas Savickis 1941 m. ištremtas į Sibirą. Sovietmečiu sunykęs dvaras sugriautas apie 1992 m. G. KARTANO nuotr.
Andrius Kmitas su iš karų grįžusia, už grobimus bijančia susidurti su teisėsauga bajorėlių kompanija apsistoja Liubičiuje. Pociūnėliuose – Goštautai, garsėjantys giminės merginų grožiu, kad net visos Krekenavos, Upytės ir Panevėžio apylinkių mergaitės pociūnėlytėmis vadintos.
Butrimai – augaločiausi vyrai visoje Liaudoje, pagarsėję ne kalbumu, bet tvirta ranka – Valmontavičiuose. Domaševičių, garsių medžioklių giminė – Drąseikiuose ir Mazguose.
Romane veikia ir kitos iškilios giminės.
Taip romane „Tvanas“ apibūdinami Liaudos dvarų gyventojai: „Tai buvo karingi bajorai, nepaprastai pamėgę ricierių amatą, bet užtat apie Seimelių kalbą ir darbą – mažai nusimanė. Jie težinojo, kad Jonas Kazimieras – karalius, gyvena Varšuvoje, Radvila – etmonas, Glebavičius – seniūnas Žemaičiuose, o ponas Bilevičius – Vadaktuose. Galingiems Biržų oligarchams (Radviloms – red.) ponas Bilevičius buvo daugiau bičiulis, negu valdinys.“
Augustavos buvusio dvaro pastatas. Iki XIX a., kaip ir daugybė aplink Upytės miestelį buvusių dvarų, vadintas Upytės dvaru. Nuo XIX a. pr. priklausė Straševičiams. Šiame dvare gimė mokytojas, gamtininkas entomologas Valerijonas Straševičius. G. KARTANO nuotr.
Jaudinanti meilės istorija
„Tvano“ siužeto centre – Vadaktų dvarininkaitės Aleksandros Bilevičiūtės ir Oršos vėliavininko, kuriam testamentu užrašomas Liubičiaus dvaras, Andriaus Kmito meilės istorija.
Senelio, galingos Bilevičių giminės patriarcho, garbingo Liaudos bajoro Herkulio Bilevičiaus valia jo vaikaitė Aleksandra turinti ištekėti už Andriaus arba rinktis vienuolyną.
Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, bajoriško kraujo ugningo charakterio Andrius Kmitas duoda priesaiką švedų pusėn perėjusiems Radviloms ir atsidūręs svetimame krašte yra priverstas kariauti prieš savus.
Draugai ir mylimoji Aleksandra jį laiko išdaviku. Rizikuodamas gyvybe Kmitas nueina ilgą kelią, didvyriškai siekdamas susigrąžinti garbę, tėvynę ir meilę.
Tolesniuose romano puslapiuose veiksmas keliasi į Lenkiją. Aprašoma Jasna Guros vienuolyno apsuptis, susidūrimai ir kovos su švedų kariuomene.
Romano pabaigoje po ilgų, varginančių bei didvyriškų kovų Kmitas grįžta į Vadaktus.
Upytės piliakalnis, kitaip dar vadinamas Čičinsko kalnu. Piliakalnio centre yra 6 m gylio įduba. Pasak legendų, šioje vietoje prasmego nedorojo pono Čičinsko dvaras. Vladislovas Sicinskis – Upytės pavieto dvarininkas, bajoras, 1652 m., pasinaudojęs liberum veto teise, išardęs Varšuvos seimą. Dėl despotiško elgesio jis tapo legendų ir literatūrinių kūrinių neigiamu herojumi. G. KARTANO nuotr.
Nesvetimas kraštas
Kokios aplinkybės galėjo nulemti rašytojo H. Senkevičiaus susidomėjimą mūsų kraštu?
Istoriko Petro Juknevičiaus teigimu, rašytoją į mūsų kraštus galėjusi atvesti pažintis ir giminystės ryšiai su Vladislovu Bistramu (paskutiniuoju Bistrampolio dvaro paveldėtoju).
Manoma, kad apie 1885 m. H. Senkevičius viešėjo Bistrampolio dvare, kur ir susipažino su Liaudos krašto dvarais, juose lankėsi, bendravo su vietiniais.
Per ilgus amžius persipynusi lietuvių ir lenkų istorija, Liaudos regiono unikalumas, lenkakalbė bendruomenė, iki pat XX a. I pusės išlaikiusi bajoriškas vertybes, legendomis virtusios istorijos ir asmenybių portretai turėjo žadinti kūrėjo vaizduotę.
Mitriūnų dvaro griuvėsiai. G. KARTANO nuotr.
Nobelio literatūros premijos laureatas
Romane H. Senkevičius mini tikrus vietovių pavadinimus, pavardes. Su fantazijos doze kuria pagrindinių herojų portretus, suteikdamas jiems realiai gyvenusių prototipų charakterius, meistriškai įterpdamas legendomis apipintų bajoriško gyvenimo istorijų. Rašytoja ir vertėja Alvida Antonina Bajor, tyrinėjusi „Tvano“ herojų pėdsakus mūsų krašte ir šiuos tyrimus aprašiusi atskiroje knygoje, teigia, kad rašytojas galėjęs naudotis Vadaktėlių dvaro archyvu. Šio dvaro savininko Kopanskio dukra, studijavusi Varšuvoje, galėjo perduoti H. Senkevičiui įvairios medžiagos.
Trilogija „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodyjevskis“ bei kiti istoriniai romanai išgarsino H. Senkevičiaus vardą plačiajame pasaulyje.
1905 m. rašytojui už jo prozą įteikta Nobelio literatūros premija.
Tarpukariu išversti H. Senkevičiaus „Tvano“ I–III tomai, saugomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fonde.
Medžių alėja, nuo kelio Krekenava–Pociūnėliai vedanti buvusio Liubičiaus dvaro sodybos link. Liubičius priklausė Mitriūnų dvaro valdai. XIX a. vid. dvaro savininkas Napoleonas Juozas Savickis Liubičių užrašė dukrai Elenai, ištekėjusiai už Liudviko Napoleono Sobolevskio. Ši giminė išlaikė dvarą iki 1940 m. nacionalizacijos. Dvarvietėje likę seni parko medžiai, pamatų akmenys. G. KARTANO nuotr.
Pirmas žingsnis
Muziejininkų kelionė „Tvane“ aprašytais keliais Panevėžio regione ir iš jos parengta virtuali nuotraukų paroda – tik pirmasis didelio, dvejų metų darbo etapas.
Šįmet Panevėžio kraštotyros muziejus planuoja atverti duris į „Tvane“ aprašytą praeitį – iš H. Senkevičiaus muziejaus Lenkijoje pasiskolinti ir Panevėžyje surengti H. Senkevičiui dvarininkų dovanotų istorinių nuotraukų parodą.