Šviesos greičiu lekiančios rogės, lapkričio Varpeliai ir kiti dalykai, kurių galbūt nežinojote apie didžiausią žiemos šventę.
Kalėdos – ne vien susitikimai su artimaisiais ir šventinės vaišės. Tai kasmetis sekimas tradicijomis, apie kurias ne viską ir numanome, ir be galo įdomi ilga istorija.
Rojaus medžio simbolis
Paprotys puošti žaliuojančius augalus gyvuoja nuo pat antikos laikų.
Viduramžiais gruodžio 24-ąją, pagal katalikiškas tradicijas laikytą Adomo ir Ievos diena, būdavo įprasta apkabinėti simbolinį Rojaus medį obuoliais ir figūrėlėmis, simbolizuojančiomis pirmąjį vyrą, pirmąją moterį ir žaltį gundytoją. Obuoliai buvo uždraustasis vaisius, pats ritualas turėdavo priminti žmonėms apie pirmapradę nuodėmę ir tai, kad Kristus mirė už mūsų kaltes.
Tik XV–XVI amžiuose eglės bei kiti spygliuočiai imti puošti būtent Kalėdoms.
Ši mada pasklido iš šiaurinės ir Rytų Europos, bet jos autoriais laikomi vokiečiai.
Ten pat gimė ir Kalėdų vainiko tradicija: apgenėjus šventinę eglę, užuot išmetę likusias šakeles, žmonės ėmė jas pinti į vainikus, greitai įgijusius religinę reikšmę. Apvali vainiko forma ir faktas, jog jai sukurti panaudoti visžaliai augalai, simbolizuoja amžiną gyvenimo ratą ir sielos nemirtingumą.
Kaip nekrikščioniška!
Buvo metas, kai protestantai siekė „apvalyti“ krikščionybę paliekant tik tai, kas užrašyta Biblijoje. Tad 1550 metais Jono Kalvino iniciatyva Ženevoje buvo uždraustos kalėdinės iškilmės. Juk Šventajame Rašte Jėzaus gimimo data neminima, taip pat neparašyta, jog šį įvykį reikia švęsti.
Lygiai taip pat 1560-aisiais buvo pasielgę Škotijos presbiterijonai, 1644 metais – Anglijos parlamentas, 1659 metais – Amerikos naujakuriai Masačusetse. Kolonistai net buvo įvedę bausmę už tokią nepagarbą Dievui ir visiems tikintiesiems: drįsę švęsti Kalėdas pagal įstatymą turėdavo susimokėti 5 šilingų baudą.
Maloni išmonė
Dovanėlių kabinimo ant Kalėdų eglės tradicija, manoma, galėjo kilti iš druidų, tikėjusių, jog visas gėris ateina iš medžių. Tačiau kalėdines dovanas „sugalvojo“ Martinas Liuteris. Kitaip sakant, jis sumaniai pasinaudojo Kalėdomis kaip priemone savo idėjoms skleisti. Reformacijos tėvas mąstė taip: jeigu vaikų sąmonėje religinę šventę susiesime su dovanų teikiamu džiaugsmu, jie su malonumu švęs ją visą gyvenimą ir dar perduos šią tradiciją savo vaikams.
Na, o prieškalėdinė pirkimo manija gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose Antrojo pasaulinio karo metais. Kai užsienyje besikaunančių karių giminaičiai skatinti kuo anksčiau išsiųsti jiems Kalėdų dovanas, kad tos adresatus pasiektų laiku.
Vietoj aukso – mandarinai
Už mandarinų per Kalėdas tradiciją turėtume būti dėkingi XII amžiaus prancūzėms vienuolėms, kurios ant varguolių namų durų kabindavo kojines su riešutais bei vaisiais – tarp jų ir mandarinais.
Taip jos darė įkvėptos legendos apie Kalėdų Senelio pirmtaką šv. Mikalojų, kuris neva vienam skurdžiui, auginusiam tris dukras, per trobos kaminą įmetė gryno aukso rutuliukų. Paprastai auksą simbolizuodavo kokie nors saldumynai ar kiti skanėstai, nes mandarinai, kaip ir kiti citrusai, buvo egzotiška retenybė.
Pačių kalėdinių kojinių kabinimo paprotys atsirado iš olandų tradicijos palikti batuose ėdesio šv. Mikalojaus asiliukui: dėkingas šventasis pamainydavo jį į dovanas.
Nuo brangiųjų metalų iki plastiko
Blizgučiai atsirado 1610 metais Vokietijoje. Tada juos verpdavo iš tikro sidabro, paskui kiekvieną suplodavo į juostelę. Tai buvo bene prabangiausia puošmena.
Jau moderniais laikais blizgučius yra tekę net uždrausti – dėl to, kad juose buvo nuodingo švino. Dabar gi blizgios girliandos ir „lietutis“ – tik žėrintis plastikas.
Kito neatsiejamo Kalėdų atributo – elektrinių lempučių girliandų – tėvu laikomas amerikietis Edvardas H. Džonsonas, išradėjo Tomo Edisono verslo partneris.
1882 metų gruodžio 22-ąją jo namuose Manhatane elgė sužibo aštuoniasdešimčia raudonų, baltų ir mėlynų švieselių. Graikinio riešuto dydžio lemputės buvo pagamintos pagal specialų užsakymą ir sujungtos rankomis.
Tradicija, išeinanti į nebūtį
1843-ieji laikomi tais metais, kai gimė tradicija siųsti vienas kitam kalėdinius sveikinimus ant atvirukų.
Pirmuosius komercinės paskirties Kalėdų atvirukus užsakė valstybės tarnautojas iš Londono seras Henris Koulas, vienas būsimos pašto tarnybos kūrėjų. Jis norėjo paskatinti paprastus žmones juos siųsti. Todėl iš pradžių atvirukai kainavo tik po šilingą.
Iš lėto, tačiau tradicija prigijo ir gyvuoja štai jau 180 metų, nors su kiekvienomis Kalėdomis atvirukų artimiesiems siunčiame vis mažiau ir mažiau.
Užtat jų vertė pastebimai išaugo. O vienas toks Henrio Koulo laikų paveikslėlis, vaizduojantis šeimą, per Kalėdas geriančią vyną, buvo parduotas aukcione už 8 tūkst. 469 svarus sterlingų.
Nekalėdiniai varpeliai
Kas gi nežino dainos „Jingle Bells“, neatsiejamos šiuolaikinių vakarietiškų Kalėdų melodijos. Nors šis linksmas kūrinėlis nieko bendra su žiemos švente neturi.
Amerikietis kompozitorius Džeimsas Lordas Pierpontas sukūrė jį apie 1857-uosius metus – Padėkos dienai, minimai paskutinį lapkričio ketvirtadienį, skirtoms mišioms. Pirmąkart dainą atliko vaikai, sekmadieninės mokyklos mokinukai. Tada ji vadinosi pagal kitą teksto eilutę – „The One Horse Open Sleigh“, arba „Vieno arklio traukiamos atviros rogės“.
Kitas įdomus faktas iš turiningos tokio mažo kūrinėlio istorijos: 1965 metais „Jingle Bells“ tapo ne tik pirmąja kalėdine, bet išvis pirmąja daina, nuskambėjusia kosmose. Erdvėlaivio „Gemini 6A“ įgula taip nusprendė iškrėsti pokštą valdymo centrui Žemėje.
Transporto teko palaukti
Istorinis Kalėdų Senio prototipas, kaip minėta, buvo IV amžiuje gyvenęs Miros vyskupas Mikalojus, vėliau paskelbtas šventuoju ir dabar katalikų bei stačiatikių gerbiamas kaip šv. Mikalojus Stebukladarys.
Jo atminimo dieną, katalikų minimą gruodžio 6-ąją, buvo įprasta dalyti dovanas.
Na, o dabartinis Kalėdų Senio – linksmuolio baltabarzdžio, skriejančio nakties dangumi šiaurės elnių kinkiniu, – įvaizdis atsirado tik 1823 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagal tais metais išleistą Klemento K. Mūro eilėraštį „Šv. Mikalojaus apsilankymas“, geriau žinomą pavadinimu „Kartą naktį prieš Kalėdas“.
Ekstremalas turborogėse
Fizikų skaičiavimais, kad suspėtų apsisukti Kūčių naktį, Kalėdų Senis turi keliauti po pasaulį 2 895 km per sekundę greičiu. Lig šiol greičiausiai judantis žmogaus pagamintas daiktas yra kosminis zondas „Voyager 1“ – jis skrieja maždaug 170 km per sekundę greičiu.
Kitas svarbus klausimas, kurį lukšteno labai rimti mokslininkai, – kaip Kalėdų Senis sutalpina visas dovanas vienoje transporto priemonėje.
Atsakymą turbūt tik jis vienas ir žino, tačiau yra apskaičiuota, jog pakrautos rogės turėtų sverti 1 232 300 tonų ir jas patraukti sugebėtų tik 3 000 000 šiaurės elnių – tikrai ne aštuoni. Bet čia tik tuo atveju, jeigu kiekviena dovana svertų apie 600 gramų.
Jeigu dovanos svoris būtų, tarkime, dvigubai didesnis – 1,2 kilogramo, bendras žaislų svoris išaugtų iki 840 000 tonų. Tokiai masei patempti prireiktų dar daugiau elnių. Jei tiksliau, 5 600 000.
Darant prielaidą, kad vienas šiaurės elnias sveria vidutiniškai 272 kg, o stebuklingos rogės yra visiškai besvorės, visa Kalėdų Senio procesija sveria 2 363 200 tonų ramybės būsenos.
Judančio kūno masė padidėja nejudančio stebėtojo akyse, taigi skriejančios 10 703 437,5 km/ val. greičiu (tai sudaro 0,97 procento šviesos greičio) rogės su visais priedais svertų 2 363 310,33 tonos. Palyginimui, lėktuvas „Boeing 747“ su visais keleiviais, jų bagažu ir degalais ore sveria tik 237,5 tonos.
Staigmena!
Popkultūroje įprasta Kalėdų Senelio ištikimuosius pagalbininkus elnius laikyti patinais – kiekvienas jų net turi vardą.
Tačiau mokslo požiūriu tas tiesiog neįmanoma.
Priežastis elementari: per Kalėdas tik elnių patelės tebeturi ragus (iš 40 visokiausių elnių rūšių pasaulyje tik šiaurės elnių patelės raguotos). Patinai iki gruodžio vidurio jau būna juos numetę – pasibaigus poravimosi sezonui, ragai tampa nebereikalingi.
Vis dėlto yra viena galimybė kalėdinei pasakai likti tiesa: specialistai sako, jei šiaurės elniai būtų kastruoti, jie liautųsi metę ragus.
Bet turbūt daug smagiau manyti, jog Kalėdų Seneliui Šiaurės ašigalį pasiekti ir visą pasaulį per Kalėdas apskrieti padeda moteriškas kolektyvas.