Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje XX atidaryta panevėžietės tapytojos Faustos Diržytės (Duona) paroda „Žmogus“.
Autorė pirmajai savo personalinei parodai pristatyti pasirinko neįprastą būdą. Tradicinį prisistatymą, išvardijant biografijos faktus, F. Diržytė pakeitė eilėmis.
„Kam pliurpt, kai kiti daug pliurpia, / Kam rašyt, kai kiti daug rašo, / O akis turi Tu – tai gali pasidairyt po mano sielą“, – į žiūrovą kreipiasi menininkė.
F. Diržytė sako ir pati neskaitanti ilgų testų.
„Man nėra svarbu žmogaus biografija. Svarbiausia, ką matai dabartinėje akimirkoje. Biografija – jau praeitis“, – įsitikinusi menininkė.
Į pirmąją savo parodą F. Diržytė sudėjo tapybos darbus, kurtus nuo 2016-ųjų. Juose dominuoja žmogaus kūno sakralumo tema.
„Tema labai ne vasariška, bet norėjau su ja žengti žingsnį“, – aiškina F. Diržytė.
Paveiksluose pavaizduota menininkės močiutė, ramybe spinduliuojantis diedukas. Kūrėja į žmogaus išėjimą sako žvelgianti „per baltą prizmę“.
„Man nėra svarbu žmogaus biografija. Svarbiausia, ką matai dabartinėje akimirkoje. Biografija – jau praeitis.“
F. Diržytė
„Man gražus žmogaus gyvenimas, senatvė, artėjimas prie mirties ir išėjimas. Kūnas išeina, o siela lieka nesenstanti. Man labai gražu, kai seno žmogaus kūnas tarsi perduodamas rūpintis kitam“, – pasakoja F. Diržytė.
Baigusi architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje menininkė kurti sugrįžo į gimtąjį Panevėžį. Buvusioje „Ekrano“ gamykloje prieš keletą metų savo rankomis įrengė tikrą meno oazę – kūrybinę studiją „Druska“, kurioje atranda viską: įkvėpimą, tylą ir pačią save. Prieš keletą mėnesių į studiją prisiliesti prie tapybos paslapčių ir pajusti jų suteikiamą pilnatvę F. Diržytė pakvietė ir suaugusiuosius, netgi jeigu jie, kaip juokiasi kūrėja, teptuką pastarąjį kartą laikė 1980-aisiais.
F. Diržytė prisipažįsta labai mylinti Panevėžį: „Didieji miestai man niekaip „neprilipo“ nei studijuojant, nei dirbant.“ Anot jos, didžiuosiuose 
