Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia gali didžiuotis įspūdingu nauju altoriumi. Iš graikinio marmuro ir paauksuotų medžio drožinių pagamintas jis šiandien iškilmingas pašventintas vyskupo Lino Vodopjanovo.
Tokių šventų bažnyčios vietų pašventinimas nėra dažnai matomas reiškinys. Mat konsekruoti galima tik su pastatu sujungtą altorių. Jei jį įmanoma pernešti iš vieno vietos į kitą vietą, tokio šventinti pagal doktriną neleistina.
Pastarųjų altorių šiandieni Lietuvoje dar labai daug, nes II Vatikano 1962 -1965 m. susirinkimu buvo įteisintas kunigų atsigręžimas į tikinčiuosius Sumos metu. Iki tol jie Mišias laikydavo nusisukę į altorių. Su atsigręžimu, atsirado Mišių stalas ir altoriai tapo stumdomi.
Taigi, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapija dabar turi tikrą altorių ir jis šiandien smilkalais, patepimu bei maldomis pririštas prie bažnyčios.
Išskirtinės apeigos ir patys naujai sušvitę maldos namai nepaliko abejingų. Panevėžiečiai negailėjo gerų žodžių bažnyčios šeimininkams už didelį darbą. Iki atvežant naująjį altorių balto marmuro plytelėmis buvo išklotos vidaus grindys, perdažytos sienos. Vėliau pastatytas ir pats baltai auksinis altorius.
„Viskas taip pasikeitę. Buvau senokai čia, bet bažnyčia atrodė kitaip. Dabar taip šviesu, didinga, nauja – puikus jausmas čia būnant apima“, – džiaugėsi panevėžietė Genovaitė.
Moteris atvyko pažiūrėti išgirtos altoriaus konsekracijos. Tokių apeigų ji tvirtino dar nėra mačiusi, todėl buvo įdomu, kaip viskas vyksta.
Reikia atsinaujinti
Balta viduje tapusi visų vadinama Raudonoji bažnyčia sužavėjo ir Martyną su drauge. Mergina tvirtino, kad dažnai Dievo namuose nesilanko, bet tokia proga norėjosi pamatyti atsinaujinusią šventovę. Šią vietą panevėžietė prisipažino pamilusi dar nuo vaikystė, bet vėliau jos draugystę su bažnyčia pertraukė studijos, asmeninis gyvenimas.
„Svarbiausia, kad bažnyčia nestovėtų graži ir tuščia. Tai turėtų būti ne tik vyresnių, bet ir jaunų žmonių traukos centras savaitgaliais. Galbūt reikėtų atsinaujinti ne tik grindis, sienas, bet ir būdą tikintiesiems susigrąžinti“, – savo nuomone dalijosi jauna moteris.
Tačiau pažiūrėti naujo altoriaus žmonių netrūko. Juk paskutinį kartą čia tokia relikvija pastatyta prieš tris dešimtmečius.
Iš pačios Graikijos
Šiandien vyskupo kosekruotam altoriui pagaminti prireikė dviejų mėnesių. O medžiagas bažnyčia siuntėsi net iš Graikijos. Mat Lietuvoje nėra kas pardavinėtų tikrą baltąjį marmurą be jokių priemaišų. Tad teko iš pat Balkanų vežtis 5–6 tonas sveriantį suskaldytą šios prabangios medžiagos luitą.
Altoriaus projektą bažnyčiai kurti padėjo architektas Alvydas Šeibokas, buvęs panevėžietis, dabar gyvenantis Vilniuje.
Didžiulis altorius yra visas marmurinis. Priekinę jo dalį puošia medinis, rankomis drožinėtas, auksu dengtas bareljefas. Jame matysis rojaus paukščiai, javų varpų apvadai. Prie naujo altoriaus kartu bus pastatyta nauja ambola (vieta, kur kalba kunigas), krikštykla. Akmenines altoriaus detales bažnyčia užsakė Lenkijoje, kur akmendirbiai turi daugiau tokios statybos patirties. Lietuvoje ne tik altoriai, bet ir patys pastatai itin retai perstatomi.
Altoriaus gamyba ir medžiagos bažnyčiai kainavo apie 35 tūkst. eurų. Šie pinigai, pasak R. Zdanio, surinkti iš parapijiečių.
Prieš altoriaus konsekracijos iškilmes šventinę nuotaiką tikintiesiems kūrė Panevėžio muzikinio teatro simfoninis orkestras, choras „Adoremus, Panevėžio muzikinio teatro solistė Laima Česlauskaitė ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Tomas Pavilionis. Po Šv. Mišių visų laukė kermošius šventoriuje, vaišės, grojo muzikantai.
