„…kūrėja tikrąja to žodžio prasme. Visada įdomu tiek bendrauti su tokį jautrų vidinį pasaulį turinčiu jaunu žmogumi, tiek pasinerti į jos kūrybos gelmes. Galiu jas įvardyti taip, nes Karolina kaskart vis kitaip atveria kūrybinio pasaulio galimybes, ir tai džiugina“, – apie kūrėją iš „Minties“ gimnazijos rašo jos mokytoja.
Karolina MOTIEJŪNAITĖ (11 kl.)
Baltosios eilės juodai
Šešėlis nėra vien blogio įsikūnijimas šalia tavęs. Tai gali būti ir danguje skrendančio paukščio atvaizdas,
vejantis tave.
Šešėlis, krentantis medžio kampu, žudantis smulkesnius…
Paties medžio jis nežeidžia. O kodėl mano būdas, išraiška vieša, žaloja mane?
Atrodo, nesąžininga…
„Pažadėjau tau laisvę“
(tai skamba mano galvoje) – pažado aš netesėjau.
Nuoširdu?
Taip, aš pažado netesėjau, neįstengiau tavęs paleisti į laisvę – pati bijojau būti laisva.
Mane apkabino per stipriai baimės, jos nesiruošia paleist.
Meluočiau „aš taip noriu jas paleisti“.
Užmiršau, jog kažkada mokėjau kvėpuoti pati, dabar be tavęs negaliu to daryt.
Mane laiko už rankutės visokios pabaisos – niekada jos nesislėpė už lovos, spintoje, jos nebesislepia net mano viduj, net širdyje, net galvoje…
Anksčiau laužydavo kaulus, nebuvo dienos be skausmo mintyse: buvau ištremta, kalėjau narve, kalbėjau su daktarais – „tau viskas gerai!“ Ir kaskart ima toks isteriškas juokas, kai negali nustoti savęs naikinti –
vienintelė klaida esi pats sau.
Naktis
Ir penkiolika minučių rašyti atrodo amžinybė, o nenustojamai mąstyti visą naktį baigiasi kaip akimirka.
Sekundė po sekundės, saulei kylant pro šerkšnu aptrauktą pavasarinį langą.
Tu taip ir nenuėjai miegoti vieną, kitą naktį. Ir tai pasidarė nebesvarbu.
Kai nieko svarbesnio neliko už tylą, degančią tylą tavo burnoje, – tai žodžiai, auksiniai rojaus obuoliukai, bet manieji kaip apyniai rūgštūs.
Tik juos tinkamai pajautus, taip skanu vartyti liežuviu, kol surandi kąsnį, stringantį gerklėje nebe pirmą kartą. Tai kartojasi, net stebina: kaip gražu gali būti kito skausmas, išvilktas nuogai ir leidžiamas sušaudyti. Tikimasi, jog kažkas pasikeis. Bet nušovus vieną eilė netrumpėja. Net nematai jos pabaigos.
Ar yra iš to išeitis?
Ar aš rasiu išėjimą?
Esu bunkeryje giliai giliai po žeme.