Sutrikus sveikatai, kiekviena minutė tampa aukso vertės. Paprastai pirmieji į pagalbą atskuba greitosios medikai, tačiau kai tenka nevaikštantį ar sąmonę praradusį pacientą skubiai vežti į ligoninę, kyla klausimas, kas turėtų jį nešti iki automobilio.
Gelbėtojams reikia pagalbos
Prieš mėnesį tėtį palaidojusi panevėžietė nepamirš, kaip greitosios medikai nė penkiasdešimties kilogramų nesvėrusio, insulto ištikto ligonio negalėjo neštuvais nunešti iki automobilio. Artimiesiems buvo patarta lėkti prašyti kaimynų pagalbos.
Panevėžio greitosios pagalbos stoties direktorė teigė, kad tvarka, kai prašoma artimųjų ar kaimynų padėti nunešti ligonį į automobilį, galioja jau ne vienerius metus, mat net ir stipriausi skubiosios pagalbos specialistai bei paramedikai nepajėgūs pakelti ligonio – tam reikalingos bent keturios poros rankų.
Vienmarškinė pas kaimynus
Kaip pasakojo vardo nenorėjusi viešinti panevėžietė, jos 90-ies sulaukusį tėtį namuose ištiko insultas. Mama nedelsdama iškvietė greitosios pagalbos medikus.
„Atvažiavo du stambūs vyrai kaip ąžuolai ir klausia, kas išneš žmogų, mat jiems nepriklauso. Mano mamytei jau 85-eri, ji to tikrai nepadarys, o aš pati gyvenu Vilniuje. Mama net pravirko, kad jeigu galėtų, savo žmogų ant rankų nuneštų net pas Dievulį“, – kalbėdama graudinosi moteris.
Tėtį palaidojusi buvusi panevėžietė baiminasi dėl mamos sveikatos. Jai jau ne kartą teko kviesti greitąją. Kaskart prašoma rasti artimųjų ar kaimynų, kad padėtų ligonį nunešti iki mašinos. Tačiau, pasak moters, name, kur gyvena mama, jaunų žmonių beveik nėra – vien jos bendraamžės, kurios pačios vos vaikšto.
„Paskutinį kartą greitąją mamai kvietėme vasarą. Kadangi neatsirado, kas galėtų nunešti iki automobilio, jai buvo liepta kaip nors nueiti pačiai. Ir visai nesvarbu, kad mama kratoma aukšto kraujospūdžio ir širdies virpėjimo, jos būklė buvo tokia, kad net laiptinėje turėklų nematė“, – kalbėjo senjorės dukra.
„Normatyvai numatyti ne šiaip sau – keliant per didelį svorį gresia pažeisti stuburą. Gal todėl stuburo išvaržos laikomos greitosios pagalbos medikų profesine liga.“
R. Ramoškienė
Tokia situacija, anot jos, negali būti pateisinama – kiekviena sugaišta minutė ieškant pagalbos gali būti gyvybiškai svarbi. Prieš dvejus metus panevėžietė palaidojusi ir krikšto tėtį. Tąkart jo žmona, ieškodama, kas padės išnešti vyrą, vidury nakties vienmarškinė beldėsi į visų kaimynų duris.
„O jūs pabandykite vidury nakties prisikviesti pagalbos. Kadangi visi laiptinės kaimynai irgi garbingo amžiaus, teta antrą valandą nakties bėgo į gretimą namą. Tačiau įeiti dabar nėra taip paprasta – visur kodinės spynos. Pasakojo, kad tuomet stovėjo po langais ir iš nevilties klykė, bandydama prisišaukti pagalbą. Ar šitaip turi būti?“ – retoriškai klausė moteris.
Skaudžių patirčių turinti pašnekovė stebisi, kad pacientų nunešimas iki greitosios automobilio – vis dar jų pačių reikalas. Nemažai senyvo amžiaus žmonių slaugomi namuose, jiems gana dažnai prireikia medikų pagalbos – reikia ne tik padėti jiems pasiekti greitosios automobilį, bet ir parlydėti į namus išleidus iš ligoninės.
Visgi, panevėžietės nuomone, labiausiai stokojama atjautos, noro padėti.
„Nesuprantu, kaip dirbant tokį darbą neturėti atjautos ir empatijos. Jeigu tas darbas nemielas, visada galima rinktis kitą“, – pabrėžė moteris.
Pasak R. Ramoškienės, išnešti ligonį neišvengiamai tenka prašyti artimųjų ar kaimynų pagalbos. Jeigu tokių nėra, kviečiama papildoma brigada, išimtiniais atvejais – ugniagesiai.
Skirtingos patirtys
Visgi ne visų patirtis susidūrus su greitosios medikais karti. Dėl širdies sveikatos bėdų turinti panevėžietė Aldona Šimkuvienė dėkoja likimui nesusidūrusi su situacija, kai paramedikams reikėtų iki greitosios automobilio ją nešti neštuvais.
„Visada teko eiti pačiai, kad ir kaip buvo blogai. Bet medikai niekada nepaleidžia vienos, visuomet paduoda ranką ar įsikimba į parankę, kad susvyravus nepargriūčiau, padeda įlipti į automobilį. Net palydi iki ligoninės priėmimo skyriaus. Apie Panevėžio greitosios medikus – tik patys geriausi mano žodžiai, esu jiems be galo dėkinga“, – kalbėjo neretai greitąją kviečianti A. Šimkuvienė.
Dviejų porų rankų per mažai
Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties direktorė Rūta Ramoškienė teigė, kad paprastai greitosios brigadą sudaro du žmonės – vairuotojas paramedikas ir būtinosios medicinos pagalbos specialistas. Stotis neturi tiek pajėgų, kad vienu metu galėtų brigadoje važinėti po keturis. Nepriklausomai nuo jų sudėjimo ar svorio, greitosios medikams vienu metu leidžiama kelti tik tam tikrą svorį – vyrams iki 20–25 kg, o moterims – iki 15 kg.
„Normatyvai numatyti ne šiaip sau – keliant per didelį svorį gresia pažeisti stuburą. Gal todėl stuburo išvaržos laikomos greitosios pagalbos medikų profesine liga. Dviese ligonio išnešti neįmanoma. Bet kokiu atveju reikia keturių porų rankų. Ši tvarka nėra nauja, taip buvo visada“, – aiškino R. Ramoškienė.
Negana to, priklausomai nuo situacijos, medikai su savimi nešasi ir nemažai sveriančią įrangą: vaistų dėžę, elektrokardiografą, reanimacijos krepšį, defibriliatorių, deguonies balioną. Todėl, pasak direktorės, prireikus išnešti ligonį neišvengiamai tenka prašyti artimųjų ar kaimynų pagalbos. Jeigu tokių nėra, kviečiama papildoma brigada. Išimtiniais atvejais, kai ligonis sveria daugiau kaip 110 kilogramų, kviečiami ugniagesiai gelbėtojai.
„Reikia suprasti, kai kai žmogaus kūnas suglebęs, jis sveria dar daugiau. Be to, išnešti ligonį iš ketvirto ar penkto aukšto minkštaisiais neštuvais, kai laiptinės siauros, išties sudėtinga. Pacientą reikia laikyti ne tik už galvos ir kojų, bet ir liemens, antraip jis bus velkamas per laiptus. Namiškiai turėtų būti suinteresuoti padėti artimajam“, – mano direktorė.
Padeda ir neprašyti
Panevėžio rajono greitosios pagalbos stotį valdančios Panevėžio rajono poliklinikos vadovė, vyriausioji gydytoja Neringa Šinkūnienė tvirtina, jog didesnių problemų dėl pacientų transportavimo nėra kilę.
„Rajone problema nėra tokia aštri, nes nėra didelių atstumų. Tikrai kur kas sunkiau neštuvais išnešti ligonį iš kokio ketvirto aukšto mieste nei iš individualaus namelio kaime“, – kalbėjo N. Šinkūnienė.
Be to, anot medikės, kaimuose paprastai ir žmonių santykiai kitokie.
„Mieste dažnai kaimynai vienas kito nepažįsta, nors gyvena toje pačioje laiptinėje ne vienerius metus, o kaime visai kitaip. Jeigu kam prireikia pagalbos, ateina net neprašyti“, – pažymi N. Šinkūnienė.