Įsukamas grandiozinis S. Eidrigevičiaus menų centro projektas sumaišys ramiai tekantį visų miesto kultūros įstaigų gyvenimą.
Paskleista žinia apie Panevėžio savivaldybės paskelbtą tarptautinį konkursą Nacionalinės premijos laureato Stasio Eidrigevičiaus menų centro techniniam projektui parengti, teigiama, sukėlė netikėtą reakciją. Savivaldybė tvirtina sulaukusi jau daugiau nei 130 juo susidomėjusių architektų. Dešimties milijonų eurų vertės, daugiau nei 4000 kv. m moderniosios architektūros pastatas pačiame miesto centre būtų antrasis tokio masto projektas Aukštaitijos sostinėje per pastaruosius penkiasdešimt metų, po to, kai Laisvės a. 1967-aisiais iškilo Panevėžį visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje išgarsinęs maestro Juozo Miltinio vadovaujamas dramos teatras.
Įsukamas grandiozinis projektas sumaišys ir ramiai tekantį visų miesto kultūros įstaigų gyvenimą – joms rengiamas didžiojo persikraustymo planas.
Žadins iš letargo
Jau ilgą laiką štilį išgyvenantis Panevėžys deda didelius lūkesčius, jog jį iš letargo pažadins ne tik „Rail Balticos“ geležinkelio vėžė, bet ir į vieno konkretaus meno žanro rėmus netelpanti pasaulinio garso menininko S. Eidrigevičiaus kūryba.
Panevėžio rajone gimusio, pastaruosius kelis dešimtmečius Varšuvoje apsistojusio menininko vardo menų centro techninio projekto konkursui pateiktus darbus vertins septynių narių komisija. Iš jų du – Savivaldybės atstovai, administracijos direktorius Rimantas Pauža ir vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė, kiti – Lietuvos ir užsienio architektai: Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys Audrius Ambrasas, architektas urbanistas Lukas Rekevičius, kultūrinius ir edukacinius projektus Olandijoje ir Belgijoje vykdantis architektas Johanas de Vachteris, garsus lenkų architektas Stanislavas Denko, du recenzentai – architektas Audrys Karalius ir Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jamponskienė bei pats S. Eidrigevičius.
„Surinkti tarptautinę komisiją buvo labai nesudėtinga. Panevėžiui duris į pasaulį atidaro S. Eidrigevičiaus, tiekos tarptautinių konkursų laimėtojo, menininko, tam tikro žanro menų pradininko pavardė“, – sako D. Gasiūnienė.
Techninio projekto konkurso nugalėtojas turėtų paaiškėti gegužę, o gruodį Savivaldybė jau norėtų teikti paraišką gauti ES paramai – 5 mln. eurų pirmajam menų centro statybų etapui.
Planuojama, kad Respublikos g. jau 2019-aisiais turėtų prasidėti „Garso“ kino centro pastato rekonstrukcija. Pirmajame etape numatyta čia įrengti parodų erdves nuolatinei ir laikinosioms kolekcijoms – iš viso apie 2300 kv. m. Dalis jų lankytojams būtų prieinamos nemokamai.
„Garso“ direktorė Genė Pučinskienė neprieštarautų perkraustymui į mažesnes patalpas. Jos būtų visada užpildytos, o kino centrui garantuoti anšlagai.
Vaizdas keisis iš esmės
Antrajam etapui Savivaldybė tikisi 2020 m. sulaukti 5 mln. eurų iš Valstybės investicijų programos (VIP). Už juos numatoma pastatyti dar 1500 kvadratinių metrų – menų centre įrengti kūrybines zonas, dirbtuves, interaktyvių parodų erdves, universalias sales, administracijos biurus.
Visas pastatas užimtų apie 4500 kv. m ir tai yra triskart daugiau nei šioje vietoje dabar veikiantis „Garso“ kino centras. Šio dydis siekia apie 1500 kv. m.
Modernaus menų centro, kardinaliai pakeisiančio Kranto ir Respublikos gatvių vaizdą, statybas planuojama užbaigti 2021–2022 metais.
„Tarptautinį konkursą skelbiame tikėdamiesi sulaukti išraiškingos, inovatyvios, labai modernios ir ypač šiuolaikiškos, progresyvios architektūros pasiūlymų. Svarbu ne tik patį pastatą pritaikyti plačios srities menams, bet atpalaiduoti miestą nuo susikaustymo, kad statinys jau vien savo buvimu trauktų lankytojus“, – teigė D. Gasiūnienė.
Nauja vizitinė kortelė
Dalis menų centro bus paskirta S. Eidrigevičiaus darbų kolekcijai eksponuoti. Čia taip pat vyktų netradicinės parodos, meninės akcijos, rengiami seminarai, paskaitos, demonstruojami kino filmai, rodomi spektakliai.
Panevėžio mero Ryčio Račkausko teigimu, naujasis menų centras gali tapti miesto kultūrinio gyvenimo smagračiu ir naująja Panevėžio vizitine kortele.
„Vis šnekame, kaip pritraukti į Panevėžį daugiau turistų, bet neturime juos galinčio sudominti objekto. S. Eidrigevičiaus menų centras būtų jau nebe vietinio, o tarptautinio lygmens traukos centras“, – mano meras.
Didesnis už gyvenimą
Grandiozinio projekto viziją dėliojanti Savivaldybė turėtų atsakyti į bene svarbiausią klausimą, kas laukia paties „Garso“ kino centro.
„Kinas didesnis už gyvenimą“ – devizas ant seniausio Lietuvoje Panevėžio kino centro fasado šių dienų kontekste skamba nostalgiškai ir netgi kiek ironiškai. Žiūrovų sausakimšos salės – retenybė Panevėžio kino mekoje.
Nors praėjusiais metais „Garse“ apsilankė 10 tūkst. žiūrovų daugiau, nei 2016-aisiais, dažnai filmai čia rodomi gana prabangiai: kelioms dešimtims žiūrovų didžiulėje kelių šimtų vietų salėje.
Pernai „Garso“ kino teatre parodyta 2474 kino seansų. Juos žiūrėjo 50 700 kino gerbėjų – vidutiniškai į seansą susirenka 20,5 žiūrovo, nors didžiojoje kino centro salėje 666-ios, mažojoje – 85 vietos. Abiejose parodoma vienodai filmų per metus.
Visagalė komercija
Nors „Garso“ kino centro vizitine kortele laikomas nekomercinis kinas, visgi daugiausia žiūrovų pritraukia plačiai išreklamuotų komercinių lietuviškų filmų premjeros, į kurias atvyksta ir kūrybinės grupės. Neseniai į susitikimą su išgarsinto „Pelėdų kalno“ kūrėjais susirinko keli šimtai panevėžiečių. Tai buvo filmo sėkmės pikas Panevėžyje. Dabar vidutiniškai į jo seansą ateina 55,5 žiūrovo.
Pernai didžiausio pasisekimo sulaukusį Donato Ulvydo ir Jono Banio filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“ seanse vidutiniškai žiūrėjo 82,5 kino mėgėjo, Tado Vidmanto komediją „Trys milijonai“ – 69,5, trečioje populiariausiųjų vietoje atsidūrusi dar viena komedija „Poilsiautojai. Pavydo žaidynės“ surinko vidutiniškai 51,5 žiūrovo per seansą.
Kino teatrui išlaikyti pernai iš Savivaldybės biudžeto skirta 158 tūkst. eurų. Dar maždaug tiek pat užsidirbo pati įstaiga, turinti 14,5 etato.
Laukia didysis kraustymasis
Panevėžio valdžia leidžia suprasti, kad „Garsas“ esamose didžiulėse patalpose skaičiuoja paskutinius metus. Pasak mero R. Račkausko, esant dabartiniams žiūrovų srautams, neracionalu kino centrą išlaikyti tokio dydžio pastate.
Savivaldybės kabinetuose brandinamas Panevėžio kultūros įstaigų perkraustymo planas. „Mene“ teatro patalpose numatyta įkurdinti kino mylėtojus.
Anot mero, dėl grandiozinių ir brangiai atsieinančių patalpų pats kino centras atsidūrė savotiškoje dviprasmiškoje situacijoje – priverstas balansuoti tarp komercinio ir nekomercinio kino.
„Garse“ rodoma daug komercinio kino, kas iškreipia rinką ir dėl ko gauname priekaištų iš pramoginio kino verslo atstovų. Tokia situacija nėra teisinga. Kino teatrui reikalingos kitos erdvės“, – teigė R. Račkauskas.
Savivaldybės kabinetuose brandinamas Panevėžio kultūros įstaigų perkraustymo planas. Kino centrą planuojama perkelti į teatro „Menas“ patalpas Vasario 16-osios gatvėje, „Meno“ aktorius įkurdinti esamose Muzikinio teatro patalpose Nepriklausomybės a., o pastarąjį iškelti į Bendruomenių rūmus.
„Šitoje dėlionėje buvo didžiausias klausimas, ką daryti su laisvu didžiuliu „Garso“ pastatu kino centrą iškėlus į mažesnį. Atsiradus menų centro vizijai problema išsisprendė“, – sako meras.
Garantuotų anšlagus
„Garso“ kino centro direktorė Genė Pučinskienė neprieštarautų perkraustymui į kitas, mažesnes, patalpas, jei šios būtų pritaikytos kino veiklai. G. Pučinskienės nuomone, prisitaikant prie laikmečio, pakaktų 200–300 ir 80–100 vietų kino salių bei bent 30 vietų klasės edukacinei veiklai.
„Mažesnėje erdvėje visada lengviau dirbti. Ji būtų visada užpildyta, o kino centrui garantuoti anšlagai. Kol kas nežinome, kas mūsų laukia jau po metų, kai prasidės pastato rekonstrukcija, bet savo veiklą esame suplanavę mažiausiai trejiems metams į priekį“, – teigė G. Pučinskienė.
Anot jos, kino centrui svarbiausia išsaugoti juridinį savarankiškumą. Jam tapus kitos kultūros įstaigos dalimi, Panevėžys iškristų iš Europos nekomercinio kino asocijuotų struktūrų.
„Garsas“ priklauso Europos kino teatrų tinklui „Europa Cinemas“. Būdamas jo nariu, per metus iš asociacijos sulaukia maždaug 15 tūkst. eurų paramos, dalyvauja seminaruose, mokymuose, nekomercinio kino festivaliuose.
Kadaise Panevėžyje veikė keturi kino teatrai. Ilgainiui iš jų buvo palikti du – „Garsas“ Respublikos gatvėje ir „Versmė“ Nepriklausomybės aikštėje. Į pastarąjį prieš keletą dešimtmečių įkėlus Muzikinį teatrą, dvi kultūros įstaigos po vienu stogu neilgai išsiteko, o dabar mažai kas beatmena, kad tose patalpose kadaise buvo rodomas dar ir kinas. G. Pučinskienės nuomone, tokia pati ateitis lauktų ir „Garso“, jei šis liktų esamose patalpose, būsimo menų centro įnamiu.
Ratas apsisuko
Panevėžio „Garsas“ – vienas seniausių kino teatrų Lietuvos kino industrijos istorijoje. Jo pradžia siekia dar 1928-uosius, kai Nina Fridmanienė Respublikos g., savo namuose, prašmatniame raudonų plytų pastate, puoštame skulptoriaus Juozo Zikaro darbais, atidarė kino teatrą „Sirena“.
Per daugelį dešimtmečių ne kartą keitėsi kino teatro savininkai ir jo pavadinimas: „Sirena“, „Spindulys“, „Forum“ „Garsu“ jis pradėtas vadinti 1939-aisiais, kai pirmasis Lietuvoje ėmė rodyti įgarsintus kino filmus.
Senasis „Garso“ pastatas naudotas iki 1964 metų. Toje pačioje vietoje esantis dabartinis iškilo 1968-aisiais. Dabar, praėjus penkiems dešimtmečiams, istorijos ratas vėl apsisuko: jau po metų sovietinis gargaras turėtų sulaukti jį neatpažįstamai pakeisiančių statybininkų.