Nebūdamas ne tik kalnų, akmenynų, bet ir kalvų kraštas, Panevėžio rajonas visgi turi ne vieną išskirtinį akmenį. Vadinamieji Panevėžio krašto puntukai savo dydžiu nors ir neprilygsta garsiajam Anykščių akcentui, tačiau keliautojus traukia ir unikaliomis formomis, ir savitomis istorijomis.
Atvėrė grožį ir didybę
Turbūt ne visi Panevėžio krašto žmonės yra lankę Velnio pėdą Ėriškiuose, Barklainių, Užkalnių ir Naujamiesčio akmenis ar bent apie juos girdėję.
Krekenavos regioninio parko direkcijos patarėjos Almos Kavaliauskienės teigimu, gamtos paveldo objektai akmenys, kaip ir išskirtinumą turintys medžiai, upių atodangos, šaltiniai, traukia ir grožiu, ir didybe, ir apie juos sklindančiais pasakojimais.
Nors vienas iš keturių unikalių Panevėžio krašto akmenų nepatenka į Krekenavos regioninio parko teritoriją, visgi jo darbuotojai ėmėsi šiuos gamtos paminklus kelti iš užmaršties.
„Šie akmenys jau buvo apaugę ne tik piktžolėmis, bet ir krūmynais. Teko pjauti žolę, kirsti krūmus, kad atsivertų akmenų grožis ir jų didybė“, – pasakoja A. Kavaliauskienė.
Dabar prie kiekvieno iš keturių akmenų pastatyta po ženklą, bylojantį, kad tai gamtos paveldo objektas.
Iš šio ketverto ir įdomiausią, ir mįslingiausią istoriją turi Velnio pėda vadinamas akmuo, stūksantis pačiuose Ėriškiuose.
Užrašyti pasakojimai byloja, kad anksčiau jo būta netoliese esančio Žvirblių kaimo laukuose. Tikėtina, kad pradėjus melioruoti tuos laukus, akmuo sutrukdė sklandžiam darbui, tad patys melioratoriai Velnio pėdą atgabeno į Ėriškius.
Velnias paliko įspaudus
„Apie tą akmenį pasakota, kad jame esančios duobutės. Tikėta, ten stovėjus patį velnią, o jo kanopų pėdsakai ir liko“, – sako A. Kavaliauskienė.
Nežinia, tyčia ar netyčia, gal atsitiktinai, o galbūt kovodami su liaudies prietarais, sovietmečio melioratoriai, į Ėriškius atgabenę šį akmenį, vietos parkelyje jį pastatė kita puse, nei stūksojo Žvirblių kaimo laukuose. Tad velnio kanopų įspaudai atsidūrė akmens apačioje, todėl jų nebematyti.
Ėriškių akmuo išties nemažas. Jo aukštis siekia 1,8 metro, ilgis – 3,82 metro, plotis – beveik trys metrai, o visa apimtis – kone 10 metrų.
Šį Velnio pėda pavadintą akmenį pats pirmas yra aprašęs muziejininkas, rašytojas, nepriklausomybės kovų dalyvis, vienas iš archeologinių tyrinėjimų Lietuvoje pradininkų ir populiarintojų Petras Tarasenka.
Jis užrašė pasakojimą, kad ant to akmens stovėjęs pats nelabasis ir saugojęs po akmeniu paslėptą lobį – pono pinigus.
Velnio stovėta taip, kad net likę kanopų įspaudai. Kad tikrai piktojo būta prie šio akmens ir lipta ant jo, P. Tarasenkai paliudijo žmonės, dargi tvirtinę, kad šalia to akmens naktimis vaidenasi. O vaidenasi juk visur, kur tik yra kada nors apsilankęs tamsybių kunigaikštis.
Pasak A. Kavaliauskienės, legendos ir padavimai iš tiesų siejami su tomis vietomis, kuriose kas nors atsitikdavę.
Tad gali būti, kad Žvirblių kaimo laukuose stovėjęs, dabar į Ėriškius perkeltas akmuo išties mena galbūt tragiškus, dramatiškus, o gal kitokius praeities įvykius. Tad ne tik jo išvaizda, bet ir akmenį gaubiantys pasakojimai kviečia atkeliauti iki Velnio pėdos akmens.
Traukia apžiūrėti
Kiti trys garsieji Panevėžio rajono akmenys legendų neturi. Bet išsiskiria savo didumu. Barklainių akmuo ne veltui vadinamas dar ir Didžiuoju. Prieš įrašant į saugomų gamtos paminklų objektų sąrašą nustatyta, kad jis kiek apskaldytas nežinia dėl kokių motyvų.
Ne taip toli nuo Barklainių Didžiojo stūkso pilko granito Užkalnių akmuo, jis apsamanojęs ir apkerpėjęs.
O už kilometro nuo Naujamiesčio, pakeliui į Upytę, yra didžiulis Naujamiesčio akmuo.
„Sutvarkėme teritorijas aplink šiuos akmenis, prie jų pastatėme ženklus. Tačiau tie, kurie keliaus apžiūrėti akmenų, turėtų žinoti, kad keliai iki šių gamtos paminklų, išskyrus Velnio pėdą, nenutiesti“, – paaiškino A. Kavaliauskienė.
Visi keturi akmenys – saugomi geologiniai gamtos paminklai. Pasak A. Kavaliauskienės, saugoti juos visų pirma tenka nuo žmonių ūkinės veiklos.
O įdomūs jie išskirtinumu, dydžiu, išvaizda.
„Nors tai ne puntukai, bet ir mūsų akmenų dydis toks, kad traukia juos apžiūrėti“, – tvirtino A. Kavaliauskienė.
Pats įdomiausias, valstybės saugomu gamtos paveldo paminklu paskelbtas netoli Krekenavos esantis akmuo Rapolas. Jo aukštis kiek daugiau nei pustrečio metro, ilgis – daugiau nei penki metrai, plotis – per keturis metrus.
Saugoma istorija
Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologas Dovilas Petrulis teigia, kad net ir akmenys skatina krašto, istorijos, gamtos pažinimą.
Anot jo, apie akmenis sukurtos legendos išties dažnai susijusios su kokiais nors prie jų atsitikusiais, iš lūpų į lūpas ėjusiais, pasakotais perpasakotais įvykiais.
Archeologas svarstė, kad Velnio pėdos vardą akmuo galėjo gauti dėl toje vietoje gyvenusių ar kitaip atsidūrusių kitatikių.
O Dievo Motinos pėdos ant akmenų „atsiranda“ po kokių nors malonių įvykių.
„Neslėpsiu, mane patį labiau žavi tie akmenys, kuriuos palietė žmogaus ranka ir jie tapo skulptūromis“, – prisipažįsta D. Petrulis.
Tačiau, anot archeologo, saugodami akmenis, saugome ir juos supančias legendas, ir pačią vietovę, ir istorinę atmintį.