Taikos ir ramybės laikotarpis – šv. Kalėdos – švenčiamos jau daugelį amžių, tačiau kiekvienas laikmetis turi šiek tiek kitokias jų tradicijas. Tik tarpukariu Lietuvoje įsigalėjo šventinių medelių puošyba, specialių švenčių vaikams organizavimas.
Kalėdinė eglutė mūsų šalyje pirmą kartą paminėta 1853 metais, tačiau išpopuliarinta tik kaizerinės okupacijos metais vokiečių valdininkų ir karių. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad iš pradžių netgi virė diskusijos, ar verta puošti eglutes.
„Vieni įtikinėjo, kad Kalėdų eglutė nieko bendro neturi nei su Kristaus gimimu, nei su krikščionių gimimo šventės apeigomis. Palestinoje, kur gimė Kristus, eglės neauga, o auga kedrai, iš kurių statyta Jeruzalės bažnyčia“, – sako D. Pilkauskas.
Nepaisant įvairių nuomonių, eglutės ir mūsų šalyje tapo pagrindiniu švenčių atributu. 1925 metais priimtas švenčių įstatymas, pagal kurį šventinėmis dienomis pripažintos abi Kalėdų dienos ir Naujieji metai. Kūčios tuo laiku buvo nešventinė diena, tačiau per ją valstybės ir savivaldybių įstaigose nedirbta. Kiek žinoma, kitose darbovietėse Kūčių dieną Lietuvoje buvo dirbama iki pietų.
„Tas pats buvo patvirtinta ir 1934 metais skelbiant dėl švenčių Lietuvoje. Kūčių diena nepaskelbta švente, bet valstybės ir savivaldybių įstaigose buvo ne darbo diena“, – sako muziejininkas.
Nepriklausomos Lietuvos metais, 1918–1940-aisiais, formavosi lietuviškos Kalėdų tradicijos. Bažnyčia ir tuometė spauda pabrėžė, kad šis laikotarpis yra atjautos, pagalbos, dalijimosi metas, kad Kūčių vakarą negalima palikti žmogaus vieno, kad prie šventinio stalo turi atsirasti vietos ir neturtingam.
Išplito per mokyklas
Kalėdų eglutės pradėtos daugiau puošti nepriklausomybės metais – ypač trečiajame dešimtmetyje. Pirmiausia jos atsirado mokyklose. Švietimo ministerija buvo pateikusi mokykloms rekomendacijas puošti kalėdines eglutes. Šis paprotys labiau išplito įvedus privalomą pradinį mokslą. Panevėžyje jis privalomas tapo 1928 metais.
Pasak D. Pilkausko, iš mokyklų kalėdinių eglučių tradicija iš pradžių nukeliavo į miestiečių namus, o vėliau ir į kaimo trobas. Iš Vokietijos perimta ne tik ši tradicija, bet ir eglutės žaislai. Tai buvo įvairios stiklinės figūros: angelai, seneliai, kareiviai, varpeliai, burbulai. Šventinius medelius dabindavo ir spalvotais, blizgančiais popieriukais, obuoliais, saldainiais.
„Paprotys puošti eglutes buvo kritikuojamas, vadinamas germanišku, bet jis vis labiau paplito“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje išplito Lietuvoje nauja tradicija keistis kalėdinėmis dovanomis. Inteligentai siūlydavo šia proga dovanoti knygas.
Vėliau įvairios pramonės įmonės savo darbuotojų vaikams pradėjo organizuoti Kalėdų eglučių šventes. Mokyklose vykdavo vaikų vaidinimai, o svarbiausiu akcentu tapo dovanų dalijimas. Lėšos joms buvo surenkamos per labdarą. Kalėdinė vaikų šventė dažnai buvo užbaigiama himno giedojimu.
Kalėdinės eglutės tapo populiarios ir kariniuose daliniuose, tarp jų – ir Pajuostyje stovėjusiame 4 pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulke, Skaistakalnyje dislokuotame artilerijos pulke.
Kaip ir šiais laikais, žmonės nebuvo abejingi ekologijai. Ir tarpukariu buvo besipiktinančiųjų kertamomis žaliomis eglutėmis, o vėliau imtasi organizuoti medelių sodinimo šventes.
„Panevėžio balso“ numeris, išleistas prieš 1925-ųjų šv.Kalėdas.
Kalėdos ir „Naktis pragare“
1925 metais antroji Kalėdų diena Panevėžiui buvo ypatinga. Tądien Respublikos gatvėje atidarytas kino teatras „Pasaulis“. Ta proga buvo rodomas specialiai Kalėdoms skirtas filmas „Naktis pragare“, kuriame rodyti devyni kančių ratai.
Kartais Kalėdos sutapdavo su žydų Chanukos – žydų išsivadavimo iš vergijos ir karinės pergalės – švente. D. Pilkausko teigimu, kai kas šią šventę vadindavo žydų Kalėdomis.
„Tą dieną buvo uždegamos žvakės, vakarais einama į svečius, kepami blynai ir valgomi žąsų spirgučiai. Ketvirtajame dešimtmetyje ta šventė įgavo ir kiek kitokias formas. Jaunimas rengdavo balius ir įvairius pasilinksminimus“, – apie anuomet Panevėžyje gausios žydų bendruomenės šventę pasakojo D. Pilkauskas.
Neužmiršo labdaros ir… fokstroto
Pasaulyje įsisukus ekonominei krizei, Lietuvoje irgi raginta sumažinti išlaidas kalėdinėms dovanoms ir linksmybėms, verčiau paremti neturtinguosius. Pavyzdžiui, 1924 metais aukoti kaliniams ir kartu su mamomis kalinėmis kalėjimuose gyvenantiems vaikams prašė Kalinių globos draugija.
Pamažu vietoje šventinio pasisėdėjimo atsirado tradicija Kalėdų proga aukoti. 1925 metais „Panevėžio balse“ rašyta, kad vietoje šventinių vizitų miesto burmistras Tadas Chodakauskas Panevėžio kalinių globos draugijai paaukojo 10 litų, tą patį darė ir kitais metais. 1927 metais vietoje šventinių vizitų pinigų kaliniams skyrė ir žymus visuomenės veikėjas Jonas Moigis, teisininkas Zigmas Rusteika skyrė našlaičių prieglaudai. Tačiau netrūko ir linksmybių.
„Senelis „Aidas“ ir jaunutė „Daina“ antrą Kalėdų dieną savo salėj linksminasi. Programoje: „Jaunikis“ Čechovo I veiksmo komedija. Koncertinė dalis ir „šokim, trypkim, linksmi būkim“ ir taip toliau. Pradžia pusę aštuonių vakaro“, – toks žaismingas dviejų miesto draugijų skelbimas pasirodė 1927 metais.
Panašių skelbimų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, 1930 metais Panevėžio miesto pavasarininkai skelbė apie antrąją Kalėdų dieną turėjusį vykti pasilinksminimą, į kurį įėjimas buvo su kvietimais. „Programoje žaislai, šokiai, monologai, eilės ir kt. Miesto jaunimas linksminsis pavasarinkiškai be „džimi“, „fokstrotų“ ir kitų prašmatnių smagybių“, – rašyta tuomet.
Galima rasti ir užuominų, kaip panevėžiečiai sutikdavo Naujuosius. Pavyzdžiui, 1931 metais buvo surengtas „Dainos“ draugijos „šeiminiškas vakaras kino „Sirenos“ salėje su „Pilzenų“, „džimi“, „bublički“, fokstrotais… iki 4 valandos“.
Tačiau vyravo ir paprotys Naujuosius pasitikti bažnyčioje. Į katedrą susirinkę panevėžiečiai 1931-uosius sutiko „prie įstatyto švenčiausiojo Sakramento, giedant kunigams ir Katedros chorui padėkos himną „Te Deum“.
Viliojo nuolaidomis ir dovanomis
Įkyrios kalėdinės reklamos buvo apstu ir tarpukariu. Prekybininkai visais laikais įvairiai viliojo klientus.
„Jei nori gauti gerą svorį ir geras prekes, tai eik į kolonialių prekių parduotuvę „Milda“ Respublikos g. 61. Čia viskas pardavinėjama tvirtomis pigiausiomis kainomis ir maloniai patarnaujama. Nuolatiniams pirkėjams Kalėdoms bus išdalinta nuo įpirkimo gražios dovanos“, – skelbta 1924 metais.
Apie prieššventinį išpardavimą skelbė ir kitos parduotuvės.
„Skubėkite. Tiktai Kalėdų šventėms pigiai parsiduoda: džiovinti grybai, baravykai, karališkos silkės, tikras medus, aguonos ir viskas, kas tikrai yra reikalinga krautuvėje P. Rutkausko Vasario 16 g. 14“, – viliota 1925 metais.
Bendrovė „Audėja“ skelbė besilaikanti tradicijų ir prieš Kalėdas manufaktūros prekėms suteikė 10–20 procentų nuolaidą. Karazijų vaisvynių dirbtuvės kvietė Kalėdų šventėms įsigyti vietinį vyną „Anykščių portveiną“.
„Rakauskaitės knygyne Panevėžyje gautas didžiausias transportas šventėms dovanų. Įvairių gėlių, dėžučių, karbelių, albumų, rėmelių, skambučių, blizgučių. Kainos pigiausios. Pasirinkimas didžiausias“, – rašyta 1930 metais.
O „Birutės“ bendrovė tarpukariu viliojo užsukti į saldainių ir šokolado fabriko skyrių Vasario 16-osios gatvėje, kur laukė didelis pasirinkimas „šokoladinių kalėdinių senelių, moderniškiausių bombonerkų, skaniausių, sveikiausių saldainių, gražiausių eglučių papuošalų“.
Siūlyta neatsilikti nuo pasaulio naujienų bei Lietuvos Philips akcinės bendrovės parduotuvėje Panevėžyje už 465 litus įsigyti radijo imtuvą.
„Tai nuostabus trumpų bangų imtuvas, nes jisai švariai be jokio trukdymo priima ne tik Europos, bet ir viso pasaulio radio siųstuvus. Geriausia Kalėdų dovana“, – raginta prieškariu.
Padėkų srautas
Ne vienas prekybininkas miesto laikraščio puslapiuose Kalėdų proga dėkojo klientams arba žmonės sveikino savo pažįstamus.
„Kalėdų švenčių proga širdingai sveikinu savo Gerb. Klijentus ir kartu reiškiu gilią padėką už uolų rėmimą manosios prekybos, ypatingai dabartiniu mano studijų užsieny laiku. Tegul šis pilnas pasitikėjimas ir uolumas bendrai gerovei bus ir 1932 metais, kurių čia Jums geriausių ir laimingiausių linkiu. J. Barisas Technikos kontora Respublikos g. 32“, – rašyta Panevėžio spaudoje.
Vienos parduotuvės savininkas šitaip sveikino savo klientus su naujaisiais metais ir linkėjo gerų metų: „Širdingai dėkoju tiems, kurie išreiškėte man padėką už geras prekes per „Panevėžio balsą“ ir toliau prašau neužmiršti mano krautuvės.“
Daktaras Antanas Didžiulis su žmona laikraščio puslapiuose sveikino pažįstamus.
„Negalėdami dėlei susidėjusių aplinkybių šiais metais asmeniškai pasveikinti, sveikiname visus pažystamus ir linkime linksmų ir laimingų Naujųjų metų“, – rašyta 1926 metais.
Po metų kareivių vardu dėkojo ir 4 pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko vadas. Padėka buvo skirta už Kūčių dovanas kareiviams, tą vakarą saugojusiems „valstybės turtą ir piliečių ramumą“. Taip pat dėkota privatiems asmenims už lėšas eglutei įrengti, saldainiams, šokoladui ir kitoms eglutės puošmenoms įsigyti, o vienai prekybininkei – už padarytą ženklią nuolaidą visa tai perkant.
Pasaulyje jau siaučiant karui pati redakcija linkėjo 1939 taikos ir ramybės metų, taip pat „Taikos karaliaus užgimimo šventės“.
„Teisinga ir garbinga taika tenuramina įsisiūbavusią žmoniją 1940 metais“, – linkėta dar po metų.
Sumėtė į sniegą
Tarpukario laikraščio puslapiuose galima perskaityti ir kaip miestelėnai šventė. 1926 metais skelbta, kad Kalėdų šventės mieste praėjo labai ramiai. Nebuvo sulaikyta nei triukšmadarių, nei girtų.
Po poros metų šventės taip pat praėjo be didesnio triukšmo. Kaip rašyta, „kiek daugiau „įsitraukta“ privačiuose namuose. Tvarkos „dabotojams“ neteko daug „klapatytis“. Ramios buvo ir 1938 metų Kalėdos. Tąkart į daboklę uždaryti tik du per daug „įkaitę“ asmenys. O štai 1931 metų Kalėdos kai kam nebuvo itin linksmos.
„Kai kurie vežikai, matyt, įsismaginę, taip smarkiai vežiojo piliečius, kad ne vienam teko atsidurti ant balto sniego. Teko matyti tokių pasivertimų, ypač skersgatviuose. Stebėtina, kad ir tvarkdariai nesudraudę tokių „šumytojų“, – piktintasi tuomet.
Ir vėlesnės Kalėdos taip pat neapsiėjo be gyventojų pasipiktinimo. Tuomet rašyta, kad pirmą Kalėdų dieną „teplioriaus Sargaučio kieme rusai pjovė sienojus lentoms“. Tai sukėlė katalikų pasipiktinimą, nes tądien dirbti tik patys būtiniausi darbai, net maistas valgytas paruoštas iš anksto, o į svečius taip pat nevaikščiota. O per 1933-iųjų Kalėdas mieste netrūko girtų.
„Kiekvienoje gatvėje, kiekvienam žingsny girtų matėsi iki sočiai. Nestebėtina, kad Kūčių dieną Laisvės aikštėje prie valstybinės parduotuvės iš „očerio“ stovėjo tiek žmonių, jog beveik judėjimas buvo sustabdytas. Matyt krizis ir valstybinės papiginimas „pamačijo“, – svarstyta tuomet.
„Tėvelis pagaląsdavo ir prisirinkdavo metalo dulkių. Metalinį virbą apklijuodavo tomis dulkėmis, uždegdavo ir kol nudegdavo, žaižaruodavo švieselės. Jos buvo nepavojingos, neužsidegdavo pakabinus ant eglutės“, – prisiminimai iš vaikystės Kalėdų išliko L. Knizikevičienei. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Savo rankomis
Panevėžietė kraštotyrininkė, medikė Liudvika Knizikevičienė pamena, kad vokiečių okupacijos metais tėvelis pats padarydavo parafinines žvakutes eglutei.
Pasak L. Knizikevičienės, joms įstatyti iš skardos pagamindavo specialų stovelį, o apačioje pritvirtindavo gnybtukus, kad būtų galima pritvirtinti ant eglės šakos. Iš popieriaus iškarpydavo angeliukus. Ant šventinio medelio kabindavo ir obuoliukus, saldainius.
„Nebuvo žaisliukų. Atsimenu, vokiečių laikais mano dėdė, jauniausias tėvelio brolis, atnešė tris žibančius burbuliukus, panašius į šiuolaikinius. Vienas buvo mažytis su vainikėliu aplinkui. Labai gražus dalykas, vėliau kabindavome viršuje“, – pasakoja žinoma panevėžietė.
Pasak L. Knizikevičienės, eglutės viršūnę tėvelis buvo išpjaustęs iš faneros ir apklijavęs žibančiais popierėliais. Girliandas patys darydavo iš įvairaus spalvoto popieriaus lakštų – iškarpydavo ir suklijuodavo žiedelius. Patys gamindavo ir bengališkas ugneles. L. Knizikevičienė pamena vaikystėje turėjusi pačiūžas, tvirtinamas prie batų. Tokias pačiūžas reikėdavo pagaląsti.
„Tėvelis pagaląsdavo ir prisirinkdavo metalo dulkių. Metalinį virbą apklijuodavo tomis dulkėmis, uždegdavo ir kol nudegdavo, žaižaruodavo švieselės. Jos buvo nepavojingos, neužsidegdavo pakabinus ant eglutės. Pavojingos buvo parafino žvakės. Reikėdavo galvoti, kur tokią pritvirtinti, kad būtų saugu“, – prisiminimai iš vaikystės Kalėdų išliko L. Knizikevičienei.
Pačios gražiausios
O štai šventiniai patiekalai, pasak L. Knizikevičienės, buvo tokie pat, kaip dabar – šventės neapsieidavo be kalėdaičių, kūčiukų, spanguolių kisieliaus, riešutų.
Panevėžietė sako nepamenanti, kad tėvai būtų pasakoję, kaip šias šventes švęsdavo smetoniniais laikais savo jaunystėje. Pasak jos, mama augusi Žaliojoje girioje, tad spėjo, kad kalėdinė eglutė buvusi kukli, tačiau natūrali, puošta taip pat natūraliomis puošmenomis.
„Pokariu, valdant sovietams, tų žaisliukų pradėjo atsirasti, bet iš pradžių dar nedaug. Ir dar ilgai obuoliukus kabinome, saldainiukus“, – mena panevėžietė.
Sovietmečiu švęsti Kalėdas, Kūčias buvo draudžiama. Kalėdinės eglutės šventės vaikams persikėlė į Naujuosius metus. Nepaisant to, žmonės vis tiek slapta sėsdavosi Kūčių vakarienės ir Kalėdų rytą sveikindavo gimusį Jėzų.
„Ta tradicija visą laiką buvo gyva. Iš pradžių, dar pokariu, kai lankėme mokyklą, kas didesnį butą turėjo, pas tuos vaikai susirinkdavo – ir pašokdavo, padainuodavo“, – pasakoja L. Knizikevičienė.
Kolekcininko P. Kaminsko teigimu, prieš 80–120 metų Kalėdoms skirti atvirukai buvo spausdinami užsienyje, didžiosiose spaustuvėse, ant turėtų spaudos klišių pridedant tik lietuviškus sveikinimo tekstus.
Asmeninio archyvo nuotr.
Vertingas egzempliorius
Šventės neapsieidavo ir be dabar jau užmirštamos tradicijos siųsti sveikinimų atvirukus. Šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas pasakoja šią tradiciją Lietuvoje atsiradus XIX–XX amžių sandūroje. Pasak jo, kitoje atvirukų pusėje buvo gausu rašytinių linkėjimų, tarp jų ir netradicinių. Pavyzdžiui, linkėjimas jaunai panelei pagimdyti tobulą vaikelį, panašų į Kristų.
„Maždaug prieš 80–120 metų Kalėdoms skirti atvirukai buvo spausdinami užsienyje, didžiosiose spaustuvėse, ant turėtų spaudos klišių pridedant tik lietuviškus sveikinimo tekstus. Tų atvirukų kampuose matosi leidėjų logotipai, spaudos variantų, kartais ir tiražų duomenys, rodantys, kad Vakaruose jie buvo spausdinami ir pardavinėjami masiškai. Įvairovė buvo labai didelė“, – sako P. Kaminskas.
Deja, pasak jo, dėl žmonių neraštingumo ir menkos atvirukų paklausos jų su lietuviškais sveikinimais išlikę daug mažiau.
„Pačioje Lietuvoje išleistų atvirukų pasitaiko retai. Kiekvienas toks egzempliorius kolekcininkų vertinamas labiau negu spausdintas užsienyje, nors ir pagal kažkurio Lietuvos knygyno užsakymą“, – pasakoja P. Kaminskas.
Jo paties išleistoje knygoje iš dalies susisteminta beveik puspenkto šimto atvirukų, iš kurių 20 buvo išleisti Lietuvoje.