Panevėžietis Lukas Simanavičius dar tik po mėnesio švęs pilnametystę. Tačiau veiklos ir idėjų šio jaunuolio gyvenime tiek, kad ir retas senjoras tokia patirtimi pasigirtų.
Nuo trylikos gyvenantis savarankiškai, prižiūrintis močiutę, po pamokų į darbą kavinėje skubantis „Minties“ gimnazijos mokinių prezidentas svajoja apie aktorystę arba policiją. O šią vasarą paskyrė autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams pažinti.
Į Šventojoje jau septintą kartą surengtą stovyklą rugpjūčio 17-ąją rinkosi Lietuvos šeimos, auginančios autistus vaikus. Prie pasiruošimo jai prisidėjo ir organizacija „Panevėžio lietaus vaikai“. Panevėžiečiai vykdė projektą „Laimingi tėvai – laimingi vaikai“.
Ir iš tiesų daugiau nei šimtas šeimų tapo nors trumpam laimingesnės, kai joms pagalbos ranką ištiesė stovyklos savanoriai.
Vienas jų – septyniolikmetis panevėžietis Lukas.
Nuo trylikos gyvenantis savarankiškai, prižiūrintis močiutę, po pamokų į darbą kavinėje skubantis „Minties“ gimnazijos mokinių prezidentas svajoja apie aktorystę arba policiją. Asmeninio archyvo nuotr.
Neįkainojama patirtis
„Autizmas mano gyvenime iki šiol siedavosi tik su patyčiomis. Pats 9-oje klasėje susipažinau su tokį sutrikimą turinčiu bendraklasiu. Apie jį galėdavau pasakyti tik tiek, kad nuolat kartojo tuos pačius žodžius ir veiksmus. Šį vaikiną vėl sutikau stovykloje Šventojoje. Jis puikiai prisiminė mano vardą, pavardę ir gyvenamosios vietos adresą“, – pasakoja L. Simanavičius.
Po savanorystės su „lietaus vaikais“ gimnazistas suprato, kad autistų ne tik gera atmintis – jie turi ir daug kitų privalumų.
„Labai norėjau suprasti, ką jie galvoja, kaip jiems atrodo aplinka, pasaulis. Stovykloje mano požiūris į autizmo sutrikimą labai pasikeitė. Žinau, kad šie žmonės yra tokie kaip mes, tik turi tam tikrų skirtumų, kartais jų net nepastebėsi, bet kai kuriuos sutrikimus kompensuota ypatingais talentais. Autistai nuostabiai piešia, dainuoja“, – sako iš pajūrio grįžęs panevėžietis.
Lukas su šiek tiek kitokiais bičiuliais keturias valandas per dieną dalyvaudavo įvairiuose užsiėmimuose: vedė vaikus į jiems labai patikusį staigmenų pilną tamsos kambarį, mokė lipdyti iš molio ir talkino kitose veiklose.
Kitąmet L. Simanavičius vėl žada susitikti su tokiais vaikais jų tradicinėje stovykloje.
Išbandymai nuo paauglystės
„Gyvenime būna ir gero, ir blogo. Tai, kas bloga, reikia paversti pamoka, nauda sau, o gėrį atiduoti kitiems“, – tokiu požiūriu vadovaujasi septyniolikmetis.
Ir tikrai jo kasdienybė – šiek tiek kitokia nei eilinio paauglio. Pats Lukas pripažįsta per anksti subrendęs pagal savo metus. O tam įtakos turėjo prieš penkerius metus kardinaliai pasikeitusios gyvenimo sąlygos. Iš mamos viskuo aprūpinto vaiko Lukas staiga buvo priverstas tapti savarankišku žmogumi.
„Augau su dviem seserimis ir broliu, esu jauniausias. Tėvas mus, vaikus, paliko anksčiau, o man būnant trylikos į Šiaurės Airiją emigravo mama. Broliai buvo suaugę, aš likau vienas namuose su promočiute“, – pasakoja L. Simanavičius.
Paaugliui teko ne tik pasirūpinti savimi, bet ir senyva moterimi. Tačiau iš tokio likimo jis tragedijos nedaro: pasidarai sau ir močiutei valgyti, sutvarkai namus, ir viskas.
Bet prieš penkerius metus, pasak vaikino, taip lengva neatrodė. Visa buitis, savo paties poreikiai slėgė tada dar paauglio pečius, be to, traukė gatvės gyvenimas.
„Nenuklydau į prastą kelią, būdavo sunkių akimirkų, kai norėdavosi nuleisti rankas. Promočiutės nebėra, bet dabar prižiūriu močiutę, su ja pasikalbu, nurimstu ir toliau laikausi“, – atvirai kalba jaunuolis.
Šią vasarą Lukas paskyrė autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams pažinti. Asmeninio archyvo nuotr.
Ir mokosi, ir dirba
Nors L. Simanavičius dar tik gimnazistas, jis jau užsidirba pinigų savo reikmėms ir beveik pats save išsilaiko. Airijoje, anot jo, stebuklų nėra ir ten dirbanti mama nepajėgi siųsti maišais pinigų. Tad retkarčiais septyniolikmetis eina į šventes, renginius dirbti animatoriumi, o po pamokų skuba į vieną miesto kavinę, kur aptarnauja klientus.
„Praėjusią žiemą buvau pas mamą Šiaurės Airijoje, man ten nepatiko. Esu tikras, kad pasistengus galima pragyventi ir Lietuvoje. Gal čia milijonų ir nesusikrausi, bet ir iš bado nemirsi“, – įsitikinęs dirbantis moksleivis.
Luko mama iš emigracijos planuoja grįžti į Lietuvą. O nuo šio rudens ir sūnus žada nebedirbti, nes visą dėmesį reikia skirti mokslams. Juk prieš akis paskutinė gimnazijos klasė ir abitūros egzaminai.
Mokosi Lukas, kaip pats sako, neblogai. Bet aplinkiniai apie jį labiausia žino dėl popamokinės veiklos. L. Simanavičius antrus metus eina „Minties“ gimnazijos mokinių prezidento pareigas, jo akiratyje – šios mokyklos renginiai bei šventės.
„Viskas prasidėjo, kai tik pradėjau mokytis šitoje gimnazijoje. Mus surinko į specialią, eksperimentui suburtą, berniukų klasę. Pasiūliau klasės draugams per Kovo 8-ąją pasveikinti visas gimnazijos moteris. Prisipirkome tiek tulpių, kad akciją pratęsėme gatvėje. Po šios šventės man tenka visus gimnazijos renginius organizuoti, juos stengiuosi sugalvoti kuo įdomesnius ir netradicinius“, – šypsosi jaunuolis ir priduria, kad nereikia jo laikyti dėmesio trokštančia asmenybe.
Lukas sakosi tiesiog mėgstantis daryti kitiems gera, o geriausia padėka jam – nuoširdi šypsena.
Eksperimentinės klasės neliko – berniukai sulaukė bendraklasių. O Lukas prisipažįsta nesantis iš ramiųjų. Bet kai reikia, elgiasi labai atsakingai ir santūriai – jam patikėtos ir klasės seniūno pareigos.
Svajonėse – aktorystė
Charizmatišką asmenybę gimnazistas atskleidžia teatro būrelyje. L. Simanavičius jau trečius metus svajoja apie aktorystę ir baigęs gimnaziją žada studijuoti šį meną.
„Nežinau, kodėl taip pamilau teatrą, seniau jo net nemėgau. Šiais mokslo metais gal reikės rimčiau patobulinti aktorinius gebėjimus, labai noriu ateityje vaidinti“, – planuoja jaunuolis.
Nors močiutė anūko planams nepritaria ir į aktoriaus profesiją žiūri kreivai, Luko svajonė – kada nors atsidurti kino filmavimo aikštelėje. O aktorė, kuriai, gimnazisto nuomone, nėra lygių – Ineta Stasiulytė, visapusiškai ir greitai sugebanti pasinerti į naują vaidmenį.
Regis, ir pats Lukas toks pat universalus.
Nuo pavasario, kai mokinius namuose įkalino karantinas dėl koronaviruso, jis rado naują užsiėmimą – fotografuoti. Fotografijų parodos gal ir neorganizuos, bet gimnazistas pakartoja, kad būti be veiklos negali.
„Aš net grįžęs namo negaliu ramiai pasėdėti – jei nėra ką veikti, imu dviratį ir lekiu per miestą“, – šypsosi panevėžietis.
