Žiema. Adventas. Artėjančios šventės. Viskas kartu ir neša tiek daug emocijų, kad net dūsti nuo jų. Visi apsiskaitę žmonės prisimena išmintį: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi.“ Kaip, kaip! Ta AKIMIRKA vadinasi LAUKIMAS.
Jis yra saldesnis už medų, šventes ir net atostogas. Laukdami viso, kas ateina gero, paskaitykime, kas šiandien atsklis iš tribūnos.
Sulaukėme įdomios kūrėjos iš Rožyno progimnazijos. Gustę pastebėjo mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
Gustė Kavaliauskaitė (7 kl.)
„Gustė – klasės siela. Ji jautri, nuoširdi, užjaučianti. Kartais siaučianti mokyklos koridoriais, kartais susikaupusi ruošiasi kontroliniams. Mergaitei patinka šokti, vaidinti bei pasirodyti žmonėms. Draugai yra vienas iš Gustės didžiausių prioritetų. Su jais mergaitė leidžia savo laisvalaikį. Draugų gyvenimo nuotykiai įkvepia kūrybai. Gustės rašiniai visada stebina netikėtais minčių posūkiais, giliomis įžvalgomis“, – mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
Ėriukas, kol užmigs…
(Akrostichas)
Gėlės jau seniai nužydėjo.
Upės tekėti nustojo.
Saulelė irgi nusileido.
Tik aš vis laukiu,
Ėriukas, kol užmigs…
Kai jis užmigs, aš išeisiu.
Aš išeisiu tolyn…
Vanagai, kur neskraido,
Avinėliai, kur nelaksto,
Laivai, kur neplauko
Ir kur raketos nekyla.
Ar bus ten lengviau?
Užknisantis uodo garsas
Sustos zvimbėjęs pagaliau?
Kad tik liktų ėriukas su manimi.
Ar paguostų mane bent viltimi…
Iki, tik iki, jei tiki…
Tik aš vis laukiu,
Ėriukas, kol užmigs…
Bumbt
Žinot, mes gyvenam lyg planetos. Visos skirtingos, kitaip besisukančios.
Kartais gyvename ramiai, sukamės, apžiūrinėdami kitas planetas… Kartais sukamės vieni, kartais susiburiam ir sukamės kartu…
Ir kartkartėmis visiškai netikėtai į mus atsitrenkia meteoritai. Na, kaip sakiau, visiškai nelaukti, netikėti. Atrodytų, toks mažas daiktas… Bumbt! Ir nukala mus nuo orbitos.
Vargais negalais grįžtame atgal… Tik pradedame suktis…
– Bumbt!
Dar vienas kosmoso pamišėlis pataikė tiesiai kakton… Vėl keliamės, vėl bandome sugrįžti į savo orbitą… Ir vėl…
– Bumbt! Vėl bum bum bum!
– Še tau į ranką, še tau į koją, še tau į pilvą, še, še, še!!!
– Būūūūūmbt!
– Pliumpt!
Ir kartais būna … nebeatsikeliam…
Paveikslai…
Paveikslai ant sienos…
Kabėjo ne vienas…
Jie gelbėjo
sielas
nuo aštrių ligos vielų.
Gelbėjo grožiu
be žodžių…
Turėjo jie,
kaip sakoma, savo aurą,
kaip mylinti daktarė Laura.
Bet ne visi
sugebėjo
pabėgti iš ponios
ligos slėnio.
Ir liko jie
lovoj gulėti…
Paveikslai
ant sienos kabėti.