Patyčios, slegianti vaikų namų aplinka, smurtas šeimoje, vaikystė, aplaistyta alkoholiu – tokios neeilinės patirtys kaip reikiant užgrūdino Sniegę Lavrentjevą, jau trejus metus save vadinančią panevėžiete. Dabar ji – stipri ir žinanti, ko nori. Sprukusi toliau nuo namų, Sniegė išbandė savanorystę, labiau pažino save ir savo stipriąsias puses, o šiandien sėkmingai darbuojasi su intelekto negalią turinčiais jaunuoliais.
Šiandieniniame pasaulyje, kuriame nuolat skubame, stengiamės suspėti visur ir visko turėti daugiau, retai sutiksi žmogų, kuris gyvenimą priimtų tarsi dovaną ir išnaudotų kiekvieną jo akimirką. Panevėžietė Sniegė Lavrentjeva kaip tik tokia.
Pilna energijos ir pozityvumo ji renkasi skirti savo laiką bei jėgas kitiems. Apie tokius kaip Sniegė sakoma: gyvenimą semia pilna sauja.
„Esu Sniegė, 19-os metų mergina, kilusi iš labai mažo kaimelio Radviliškio rajone. Gimiau ir nedidelę dalį gyvenimo gyvenau Vilniuje, kiek vėliau su mama atsikraustėme į Radviliškio rajoną.
16-os nusprendžiau, jog mažame kaimelyje man ne vieta, tad atkeliavau į Panevėžį“, – taip apie save kalba S. Lavrentjeva.
Atvykusi į Aukštaitijos sostinę, Sniegė apsigyveno bendrabutyje ir pradėjo krimsti socialinio darbuotojo padėjėjos mokslus. Tuo pačiu metu baigė vienuoliktą ir dvyliktą klases.
„Tai buvo pirmas didelis žingsnis savarankiško gyvenimo link“, – sako Sniegė.
Išties S. Lavrentjevos istorija nėra eilinė. Bet, anot pašnekovės, ko gero, toji istorija ir yra priežastis kokia ji yra dabar.
Visai mažytė Sniegė neteko tėčio. Liko tik ji ir mama. Neilgai trukus prie šeimos prisijungė naujas mamos vyras – dviejų Sniegės sesučių tėtis.
„Graži buvo tik pradžia, vėliau sekė alkoholis, smurtas, laikinas gyvenimas vaikų namuose ir patyčios mokykloje“, – atvirai pasakoja S. Lavrentjeva.
Po kiek laiko Sniegės sesučių tėčio ir mamos keliai išsiskyrė, bet alkoholis šeimą lydėjo ir tebelydi iki šiol.
„Tai buvo priežastis, kodėl norėjau kuo greičiau pabėgti kuo toliau nuo tų namų“, – svarsto Sniegė.
Savanorystės mokykla
Savanorystė tapo pirmuoju žingsniu į S. Lavrentjevos asmeninį augimą.
Pabėgusi į Panevėžį, Sniegė čia tarsi atgijo ir atrado save. Pradėjo aktyviai savanoriauti įvairiose bendruomenėse – visur, kur tik reikėjo pagalbos rankų.
„Jaučiau, kad turiu daug jėgų ir noro daryti gera. Labai stipriai norėjau realizuoti save, nes manyje viskas virė. Tikriausiai nebuvo nieko, prie ko nebūčiau norėjusi prisidėti, tad dabar turiu tikrai daug patirties“, – šypsosi S. Lavrentjeva.
Sniegė savanoriaudama darė kone viską: plovė grindis, nešiojo daiktus, šventėse buvo užkulisių žmogus, stengdavosi praskaidrinti dieną negalią turintiems žmonėms bei senjorams.
„Savanorystė mane labai daug ko išmokė, o svarbiausia – būti savimi“, – šypsosi S. Lavrentjeva.
Kava, kvepianti solidarumu
Šiuo metu S. Lavrentjeva darbuojasi socialinėse dirbtuvėse su intelekto negalią turinčiais Panevėžio jaunuolių dienos centro lankytojais. Laisvės aikštėje – miesto širdyje – kartu įkūrė jaukią kavos ir bendrystės erdvę, kavinukę „Solidari kava“.
Čia protinę negalią turintys jaunuoliai mokosi gaminti ir patiekti kavą, palaikyti švarą darbo aplinkoje, bendrauti su klientais.
„Organizuojame kavos edukacijas, rengiame gyvos muzikos vakarus, ruošiamės įvairioms šventėms“, – vardija S. Lavrentjeva.
Prieš keletą metų Sniegė Jaunuolių dienos centre savanoriavo, tiesa, tąkart – tik kelias dienas.
Tad sužinojusi, kad centras ieško darbuotojų, jau turėdama tokio darbo patirties, nusprendė pabandyti savo laimę. Ir jai pavyko.
„Jaučiausi ir jaučiuosi drąsiai, nes pasitikiu savimi ir savo jėgomis. Nebijau suklysti, žinau, kad klaidos – tai pamokos. Savanoriaujant man teko susidurti su negalią turinčiais žmonėmis, tad darbas su jais Jaunuolių dienos centre man nebuvo neįprastas ar naujas“, – sako Sniegė.
O kas gi tas raktas į ypatingų jaunuolių pasaulį?
„Jokios paslapties čia nėra. Ten, kur yra širdis, raktų ieškoti nereikia. Į kiekvieną jaunuolį pirmiausia žiūriu kaip į draugą – lygiavertį asmenį. Taip ir gimsta nuoširdus ryšys“, – šypsosi S. Lavrentjeva.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Kai iškrito sniegas
Tą ypatingą ryšį su žmonėmis S. Lavrentjevai pavyko kurti nuo mažų dienų. Ji buvo labai drąsus ir iškalbingas vaikas. Niekada nenustygo vietoje – liepsnojo kaip degtukas.
„Turėjau labai didelę širdį ir daug meilės, kuria dalindavausi su kitais“, – šypsosi Sniegė.
Neeilinis vardas – neeilinei asmenybei. Taip galėtume apibūdinti ir Sniegės vardo istoriją.
Tądien, kai ji gimė – lapkričio 24 dieną – iškrito pirmasis sniegas.
„Man jau buvo sugalvotas vardas, tačiau ir taip, ir kitaip dėliojęs tėtis nusprendė, kad aš vis dėlto būsiu Sniegė – ypatinga mergaitė su ypatingu vardu“, – šypsosi pašnekovė.
Viskas viename
Nors labai daug laiko skiria darbui Jaunuolių dienos centre, Sniegė dar turi ir tris šokančius meškinus. Vilkėdama milžiniškų meškinų kostiumais mergina vyksta į šventes sveikinti žmonių gimtadienių ar kitų švenčių proga.
Taip pat žingsnis po žingsnio eina link to, kad Panevėžio atviras jaunimo centras turėtų savo tinklalaidę. Tikisi, jog dar iki Naujųjų metų ji išvys dienos šviesą.
„Esu ir vaikų švenčių organizatorė, bendradarbiaudama su vaikų artimaisiais kuriu įsimintiniausias ir gražiausias emocijas. Dabar gyvenu puikia nuotaika, artėja Kūčios, Kalėdos, tad tam jau ruošiuosi“, – šypsosi S. Lavrentjeva.
Laisvalaikiu ji skaito knygas, gamina, skiria laiko ilgiems pasivaikščiojimams ar artimiesiems, važiuoja į Panevėžio atviro jaunimo centro organizuojamas stovyklas Žaliojoje girioje.
Pažino save ir kitus
Savanorės rogėse daug kartų sėdėjusi Sniegė sako, kad savanorystė jai daugiau nei neatlygintinas darbas. Tai – jausmas, galimybės, patirtys, pamokos, pažintys, kartais visiškas išėjimas iš komforto zonos ir supratimas, kad gali daugiau, nei kada galvojo.
„Visada sakiau ir sakysiu, kad savanorystė yra vertybė. Ir ši vertybė mano gyvenime užima garbingą vietą“, – sako panevėžietė.
S. Lavrentjeva džiaugiasi, kad savanorystė leido jai atrasti labai daug nuostabių žmonių, kuriuos šiandien gali vadinti draugais.
„Įgavau labai daug įvairių patirčių, ne kartą palikau savo komforto zoną už nugaros ir ėjau pirmyn.
Savanorystė man atvėrė kelią į galimybes: būti išgirstai, jaustis naudingai, išbandyti save begalybėje sričių, kad suprasčiau, kur toliau save matau“, – teigia Sniegė.
Anot jos, dažniausiai jaunas žmogus net nenutuokia, kurioje srityje geriausiai jaustųsi.
„Savanorystės sričių begalė, belieka išsirinkti patinkamą ir save išbandyti. Tai padės ne tik apsispręsti, ar ši kryptis domina, bet ir suteiks patirties ateičiai. Savęs ieškančiam jaunuoliui savanorystė atvers galimybę labiau pažinti save, savo norus bei stiprybes“, – pati ne kartą įsitikino S. Lavrentjeva.
Kad nebūtų per vėlu
Kartais savanoriaujant nutinka dalykų, kurie tiesiog keičia požiūrį į gyvenimą ar žmogų.
Kai S. Lavrentjeva savanoriavo senelių namuose, kartą užsikalbėjo su garbaus amžiaus dama.
Žodis po žodžio ir ši atvėrė savanorei visą savo gyvenimo istoriją.
Ji – buvusi muzikos mokytoja, labai mylėjusi darbą ir vaikus. Atidavusi visas sukauptas žinias ir patirtis jauniems ir veržliems žmonėms.
„Sunku buvo patikėti jos istorija, nes niekada šios moters nemačiau besišypsančios. Bet tada man pasakė, jog sunki ir ligota senatvė iš jos atėmė visą džiaugsmą. Tądien atėjo suvokimas, kad mes čia labai laikini. Kasdien sukame galvas, ką apie mus pagalvos kiti, kaip į mus žiūrės, bet kam rūpi?
Nuo tos dienos darau viską, kad nebūtų per vėlu“, – optimizmu trykšta Sniegė.
