Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos jaunąjį kūrėją Tomą Dževečką globoja mokytoja Regina Grubinskienė. Skaitytojams šis literatas bus malonus siurprizas. Jis bando – ir gana sėkmingai – rašyti noveles.
Tomas Dževečka (11 kl.)
„Gyvenu Pasvalio rajone, mažame kaimelyje. Laisvalaikį leidžiu kurdamas trumpametražius filmukus, rašydamas noveles, eilėraščius. Tik šiais metais nusprendžiau savo kūryba pasidalinti su kitais, sulaukti jų nuomonės. Labai vertinu atvirumą. Nebijau konstruktyvios kritikos. Tai yra pagrindinė priežastis tobulėti….“
Naivumas
Aleksandros akys pildosi ašarų. Užtrenkia tualeto duris ir išbėga iš mokyklos. Bėgdama vis kaltina save ir tik save. Skamba jos telefonas, tačiau ji nereaguoja. Pribėga prie tilto. Giliai įkvepia, pasiekusi tilto vidurį. Karčios ašaros vis rieda ir rieda.
– Aleksandra?! – pasigirsta balsas už nugaros.
Mergina atsisuka. Ten Evelina.
– Grįžk atgal! – sušunka ji.
Aleksandra nusisuka. Pasižiūri į dangaus melsvumą ir nušoka.
Evelina pradeda rėkti. Ji žino, kad draugė nemoka plaukti. Tuojau pat surenka greitosios pagalbos numerį.
Aleksandra atsibunda ligoninėje. Pirmiausia pamato draugę, sėdinčią šalia ant kėdės, pusiau snaudžiančią.
– Eve? – sušnabžda ji.
Draugė staiga atsikelia ir skuba apkabinti merginos.
– Aš atsiprašau tavęs… Nežinojau, kaip kitaip elgtis… – ašaras braukdama taria Evelina. – Tu man esi brangiausia…
– Tas vaikinas… – lemena Aleksandra. – Jis šlykštus… Jį reikia sodinti į kalėjimą.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Mokytojai pastebėjo vis keistesnį Aleksandros elgesį. Atsikalbinėja. Arba tyli, kai yra klausiama. Nuolat viena.
– Aleksandra, prašau pasilikti po pamokos, – kartą tarė auklėtoja.
Nuskambėjo skambutis, visi išskubėjo, išskyrus Aleksandrą ir Eveliną.
– Mes kalbėjomės su Evelina apie tavo pasikeitusį elgesį. Gal kažkas atsitiko šeimoje? – paklausė auklėtoja.
Merginos pasižiūrėjo viena į kitą. Geriausia Aleksandros draugė Evelina nuleido galvą…
– Ne, man viskas gerai, – tyliai atsakė Aleksandra.
– Kodėl tu meluoji?! – suriko Evelina. – Juk aiškiai matosi, kad tau kažkas atsitiko!
Aleksandra žiūrėjo į Eveliną kaip į didžiausią priešę.
– Gal viskas… dėl to vaikino, su kuriuo susitikai? – paklausė auklėtoja.
Aleksandra paraudonavo iš pykčio:
– Iš kur jūs apie jį žinote? Evelina, nekišk nosies į ne savo reikalus! Bėk prižiūrėti savo geriantį tėvą…
Aleksandra išskubėjo pro klasės duris. Nulėkė į merginų tualetą. Dūmais užpildyta patalpa buvo pilna merginų.
– Pažiūrėkite, atėjo internetinė panelė… – pašaipiai tarė viena iš jų.
– Ką? – nesuprato Aleksandra.
Merginos nusijuokė.
– Nieko tokio… Nekaltybę prarasti penkiolikos nėra blogai… – dar pasišaipė.
Po skaudžios tėvo mirties Aleksandrai buvo sunku atsitiesti. Mokykloje prasti popieriai… Nuolatiniai pykčiai su motina… Internete susipažino su aštuoniolikmečiu Viliumi, su kuriuo rado bendrų pomėgių. Ji neturėjo draugų realiame gyvenime. Nepritapdavo. Bendraamžiai šaipydavosi iš jos išvaizdos. Ir štai ji surado tą, kurio ieškojo labai ilgai! Nesibaigiantys pokalbiai padėjo Aleksandrai išmokti žiūrėti į pasaulį pozityviai.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Mergina vis labiau prisirišo prie to vaikino. Jis pasiūlė susitikti. Aleksandra neslėpė džiaugsmo, sutiko net negalvodama. Jautė, kad jis yra tas vienintelis, ji įsimylėjo Vilių!
Apie šį susitikimą papasakojo savo vienintelei draugei Evelinai. Ji skeptiškai sureagavo, tačiau džiaugėsi, jog Aleksandra laiminga.
Atėjo ta diena, kurios mergina laukė labai ilgai. Abu nusprendė susitikti už miesto. Vilius sakė atvažiuosiąs su aukso spalvos mašina.
Mergina atėjo į sutartą vietą. Jokios mašinos dar nematė. Kas minutę žiūrėjo į telefoną tikėdamasi, jog jis parašys, kad jau laukia. Iš tiesų po dešimties minučių gavo žinutę, kad jis jau atvyko! Aleksandra pamatė atvažiuojančią mašiną. Kai sustojo, tuoj pat įlipo ir…
– Labas, Aleksandra. Malonu pagaliau tave pamatyti!
Aleksandra nusisuko. Pravirko.
– Kas nutiko, mieloji? Kodėl tu verki? Juk taip norėjai mane pamatyti!
– Kiek tau metų? – paklausė mergina.
– Na, man dvidešimt devyneri, bet aš tas pats Vilius, su kuriuo tu bendravai jau kelis mėnesius… Nepamiršk to, ką sakei…
Ji pasižiūrėjo į vaikiną. Jis šypsojosi.
– Aleksandra, aš tave įsimylėjau!
Savo rankomis nuvalė verkiančios merginos skruostus. Ji taip pat nusišypsojo…
– Kur norėtum nuvykti? – paklausė Vilius. – Minėjai, jog mėgsti ledus. Ar čia yra kokia ledainė?
Ir jiedu išvažiavo. Bet mašinoje buvo nejauki tyla.
– Turbūt amžius – tik skaičius… – ištarė mergina.
Vilius neatsakė nieko.
Netrukus Aleksandra pastebėjo, jog jie važiuoja į kažkokią dykynę… Vilius sustabdė mašiną ir atsisegė saugos diržą. Staiga griebė merginą už pečių, nustūmė ją ant galinės sėdynės…
– Ką tu darai?! – ėmė rėkti ji. – Paleisk mane!..
Miško glūdumoje
Miške ramu. Girdisi tik genių stuksenimas, kažkur – gervių klyksmai. Čia nėra jokio miesto triukšmo. Bet… viskas susidrumsčia: vienas šūvis paskui kitą! Laukiniai gyvūnai išsigąsta. Paukščiai slepiasi medžiuose, skrenda tolyn. Pilkasis genys girdi atbildančius žmones.
– Nėra čia nieko! – sušunka vienas iš jų.
Tai medžiotojai. Didžiausias košmaras miško gyvūnams. Vis girdisi ir girdisi šūviai, skrieja kulkos. Aidas per visą mišką…
Atrodo, praeina amžinybė. Pagaliau šūvių nebesigirdi. Žvėrys išlenda iš savo slėptuvių. Parskrenda gervės. Uždususios, vos gaudo kvapą.
– Jie vėl mus gaudė… – guodžiasi.
Ir pradeda pasakoti, kaip viena po kitos krito draugės. Atbėga šernai – jie taip pat skundžiasi praradę bendražygius. Gyvūnai svarsto, kada tai baigsis. Gal ne rytoj, gal ne poryt, bet turi baigtis…
Atėjo vakaras. Prie miškelio vėl sustojo didelė mašina. Tai pamačiusi gervė iš karto paleido perspėjamąjį klyksmą. Visi tuojau pat griebėsi savisaugos veiksmų. Lyg per karą… Slėpėsi, girdėdami šūvius ir žūstančių bičiulių agoniškus balsus…
Nė vienas miško žvėris nebeturi ramybės.
– Metas kažką daryti! – sušuko iš griovio lipantis briedis.
Lėtai pradėjo rodytis ir kiti išsigandę gyvūnai.
– Jau trečia diena taip… Kasdien išsiveža vis daugiau ir daugiau mūsiškių… – apgailestavo genys.
– O jeigu mes…
Parskrido klykdama gervė:
– Sekiau juos ir žinau, kur jie gyvena!
Susibūrė žvėrys pasitarti…
Vėlai naktį prie medžiotojų būstinės pasigirdo kaukšėjimas. Ragais tik triokšt į langą! Ir pabėgo. Tuoj pro duris išlėkė vienas medžiotojas. Pamatęs bėgantį žvėrį, griebė šautuvą. Bet nebuvo toks žvalus, kad būtų taiklus.
Parbėgo briedis gyvas ir sveikas. Didžiuodamasis savo žygiu, visus užtikrino, kad tie žiaurūs plėšrūnai jų žemėse daugiau nebesirodys.
Netrukus genį pažadino šūviai. Iškišęs snapą iš drevės, išvydo, kaip kulkomis talžomas ant žemės gulintis briedis…
– O, koks laimikis! – šaukė vienas iš medžiotojų.
Įmetė į priekabą ir nuvažiavo.
– Jis buvo toks drąsus ir toks užtikrintas… – liūdėjo gervės.
Išsigandę gyvūnai nebežinojo, ką ir bedaryti…
– Reikia veikti visiems kartu! – nusprendė iš po lapų išlindusi voverė.
Vidury baltos dienos gyvūnų banda patraukė į medžiotojų namelio pusę. Tas būstas senas, medinis, atrodė, kad nuo stuktelėjimo ims ir sugrius. Voverės, užlipusios turėklais, pradėjo graužti sienas. Kiti tiesiog visur dergė…
– Ei, kelkitės! – viduje pasigirdo balsas.
Vienas briedis ragais trankė vos bestovintį būstą. Skunkas įlipo pro langą. Viduje užbarikaduoti žmonės pradėjo nerimauti, balsai vis garsėjo.
– Neberandu raktų! Kur jie? – šaukė kažkas iš įkalintųjų.
Jie pabandė išlaužti duris. Iš karto nepavyko, bet po kelių bandymų pabėgti pagaliau jie išvydo dienos šviesą. Iš namelio ėmė bėgti medžiotojai, kai kurie nespėję net kelnių užsimauti… Vienam sužnaibytos kojos, kitam akys raudonos… Visi trys puolė į automobilį.
– Neužsiveda! – sušuko panikuodamas vairuotojas.
Priešais mašiną išdygo elnias. Kanopomis ėmė ją daužyti. Pasirodė kitas ir visu savo svoriu trenkėsi į mašiną. Ta net šoktelėjo iš vietos. Viduje medžiotojai rėkė, persmelkti baimės… Staiga paukščių būrys trenkėsi į mašinos langus, jie dužo, ir sparnuočiai, sulėkę į vidų, ėmė kapoti, kiek tik galėjo…
Kitą dieną per TV žinias žmonės išvydo reportažą apie mašinoje rastus trijų vyrų lavonus.
Nuo to laiko žvėrys gyvena laisvai.
Bet gal tik tame miške?..