Iškilo klausimas: kokiu gi atlanku pradėti naująjį – 2021 metų – sezoną? Na, tokia tema, kurios niekada dar nebuvo. Gerokai pasirausus atmintyje, pasikalbinus koleges, komandos žmones, pavyko šūktelėti eureka! Prieš metus G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka savo tinklalapyje skaitytojams uždavė klausimą: kokios 5 knygos paliko pėdsaką Jūsų gyvenime?
Atsakymus rašė Lietuvoje žinomi žmonės. Buvo įdomu. Tada iškilo dar vienas prisiminimas. Vidurvasario vakaras paežery, prie laužo. Smagūs ir įvairūs draugų pokalbiai. Kažkas be jokio didesnio sureikšminimo paklausė, ar turi kas nors savo knygą, kuri būtų visam gyvenimui svarbi. Sunku įsivaizduoti, kokį įkarštį sukėlė dalijimasis patirtimis. Jis išaugo iki žaidimo-ne žaidimo: kokios penkios knygos gyvenime padarė esminius perversmus? Kokius?
Patirtimis dalijosi, atrodo, jau suaugę, rimti žmonės, bet… įsitraukėme žiauriai. Įvardijome gal apie tris dešimtis knygų, neįskaitant visiems bendrų… Iš kažkur atsirado azartas. Juk tikrai – negi pačiam ar pačiai nepasidaro įdomu: o kokios gi knygos padarė įtaką mano asmenybės brendimui? Potėpis, dūris, pamoka, provokacija?.. Kas mane viliojo – estetika, pramoga, pažinimas?.. O gal man tinkanti gyvenimo ideologija?
Šįmet gimė idėja sulaukti projekto mokytojų-ambasadorių, misijos „pastebėk kuriantį“ dalyvių, literatūrinių gyvenimo patirčių. Todėl uždavėme vieną klausimą: kokios penkios knygos jūsų gyvenime padarė esminius perversmus? Kokius? Tik PENKIOS…
Atsakė mokytojos ir viena iš projekto autorių. Tikimės, bus įdomu. Tuo labiau kad kiekvienas turime savo penketuką. Juk – taip? Be to, ne viską ir esame skaitę…
Aušra Vaitkienė, „Žemynos“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
„Nemanau, kad knygos mano gyvenime padarė esminius perversmus. Įsitikinusi, kad tie perversmai labiau priklausė nuo mane supusių žmonių, tačiau, be abejo, perskaitytos knygos darė įtaką mano asmenybės brendimui.“
1. Nuo mažens traukia pasakų pasaulis. Manau, pasakos padėjo suformuoti vertybines nuostatas, atskleidė pasaulio įvairovę ir grožį.
2. A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ padėjo suprasti žmonių tarpusavio santykius. Žmogiškumą, žmogaus ryšį su kitu žmogumi laikau viena didžiausių vertybių.
3. E. Hemingvėjaus „Senis ir jūra“ paskatino susimąstyti apie apie žmogaus ištvermę, valią, apie stiprios valios žmogaus nenugalimumą.
4. Atmintin įsirėžė Dž. Bairono misterijos „Kainas“ pagrindinio veikėjo maištingumas, tiesos ieškojimas, jo dramatiška būtis. Pats gyvenimas ne kartą įrodė, koks didelis atotrūkis tarp idealo ir tiesos.
5. F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ atskleidė švarios sąžinės vertę, įtikino, kad švari sąžinė – vienas iš laimingo gyvenimo garantų.
Birutė Valkiūnienė, V. Žemkalnio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
1. Marko Tulijaus Cicerono ,,Keturios kalbos prieš Katiliną“ (,,In L. Catilinam orationes quatuor“), studijų metais originalo kalba skaitytos, impozantiškajam profesoriui H. Zabuliui vadovaujant analizuotos, stebino fenomenaliu kalbos sklandumu, įtaigumu, skambesiu. Oratorystės etaloną sukūrė tas autorius, kuris jaunystėje kentėjo nuo kalbos riktų. Vadinasi, įgūdžiai gali būti suformuojami ir ištobulinami.
2. Ovidijaus ,,Metamorfozės“. Begalinio grožio kito antikos genijaus hegzametru sueiliuotos (,,Metamorphoses“), vėlgi skaitytos lotyniškai. Šiltai prisimenu profesorės Eugenijos Ulčinaitės spindinčią meilę ir dėmesingumą žodžiui, formai, tekstui. Ar gali būti ,,skanesnių“ paskaitų už tas, kai prie senovinių knygų mažoje inteligentiškoje Klasikinės filologijos katedroje (VU) palinksta pati vedėja ir keturios studentės?
3. Marko Aurelijaus ,,Sau pačiam“ ir ,,Laiškai Liucilijui“ – tai taurių idėjų ir lengvos raiškos filosofiniai raštai. Be abejo, ir jie, kaip stabilios naktinio stalelio knygos, į mano gyvenimą (ne vienam dešimtmečiui) atėjo per klasikinės filologijos studijas. Reikia pasikalbėti su savimi. Bent retkarčiais. Kai tik rodo TV kino filmą ,,Gladiatorius“, kaskart pažiūriu pirmąsias keliolika minučių: senasis išmintingasis imperatorius – juk tas pats Markas Aurelijus.
4. ,,Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui“. Ji apie poliglotą, mokslininką, žodynininką, dėstytoją, unikalią asmenybę. Ši knyga apie tai, jog tolerancija ir pagarba, tylusis patriotizmas yra pačios stipriausios jungtys.
5. Kristijono Donelaičio ,,Metai“. Didi knyga. Lygiai išmintinga ir lygiai skambi. Vis dar naujai atsiverianti ir vis dar nustebinanti.
Dalia Liorančienė, ,,Žemynos“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
1. Jaroslavo Hašeko ,,Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai I pasauliniame kare“. Knyga – pozityvumo užtaisas. Kandi ir aštri J. Hašeko satyra ir ironija neatskiriamos nuo išlaisvinančio juoko. Toks juokas padeda gyventi. Šveikas – savotiškas amžinas „trečias brolis“, kvailelis, iš visų bėdų išlendantis sausas. Jo genialios gyvenimo filosofijos esmė: ,,Nesijaudinkite dėl nieko, tegu bus, kas turi būti, o kol kas – išlenkime alaus bokalą“. Po įtemptos darbo dienos- pati geriausia knyga.
2. Džeromo K. Džeromo ,,Trise valtyje, neskaitant šuns“. Tai iš kojų verčiantis britiškas humoras. Apysakoje humoristiniai pasakojimai, kurių yra tiek daug, kad, atrodo, skaitai kelias knygas vienu metu, pateikti satyriškai. O tai priverčia ne kartą garsiai nusijuokti. Užtenka vien prisiminti istorijas apie pelėsinį sūrį, bendravimo su nepažįstamais žmonėmis patarimus ar atvirus prisipažinimus apie tinginiavimą darbe. Knyga suteikė optimizmo.
3. Betės Mahmudi ,,Tik su dukra“. Romanas taip suintrigavo, kad negalėjau nuo jo atsiplėšti. Visų pirma, savo tikroviškumu: motina ir dukra tapo tironiško vyro ir tironiškos musulmonų kultūros kalinėmis. Slapčia susipažinusi su ją užjaučiančiais žmonėmis, Betė ruošiasi bėgti. Deja, visi jai siūlomi planai reikalauja palikti dukrelę Irane. Galų gale viskas baigiasi laimingai. Man patinka istorijos su laiminga pabaiga. Tą knygą padovanojau savo mamai.
4. Džono Irvingo ,,Sidro namų taisyklės“. Vienas iš geriausių Džono Irvingo romanų, gal net pats geriausias. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, našlaičiai, melas – tai tik keletas šio drąsaus ir jausmingo, komiškų detalių kupino kūrinio temų. Knyga sukrėtė žiauria realybe, sunku patikėti, kad gyvenime būna ir taip.
5. Kristinos Sabaliauskaitės ,,Petro imperatorė“. Knygoje justi tikras gyvenimas. Jei rašoma apie meilę, tai rašoma apie realią, o ne saldžią ar perdėm išaukštintą. Jei rašoma apie skausmą, tai jis toks suprantamas, išjaustas, patirtas. Istoriniai faktai, įvykiai, karai tik dar labiau sustiprina tą gyvenimo realybės jausmą. Įdomu skaityti realistines knygas. Knygos – geriausias laisvalaikio praleidimo būdas.