Jei ne gaisras, prieš penkiolika metų nusiaubęs unikalią Nevėžninkų koplyčią, Panevėžio rajonas galėjo turėti išskirtinės vertės paveldo pastatą. Neprižiūrėtoje Naujamiesčio seniūnijoje stūksančioje istorinėje koplytėlėje tąkart liepsnos įsisiautėjo prašalaičiams joje užkūrus laužą.
Deja, šiose valstybės saugomose šventovės liekanose laužai kūrenami ir dabar.
Vaizdingoje vietoje vimdantis dvokas
Lankiusieji Nevėžninkų koplyčią praėjusiais metais ar dar anksčiau šiandien prie jos atvykę pamatytų visai kitą vaizdą.
Viduje bei išorėje stūksoję įvairiausių atliekų kalnai iškuopti. Mėtosi vos viena kita naujai numesta šiukšlė.
Tačiau ir prieš koplyčios durų angą, ir pačiame be stogo likusiame pastate matyti neseniai kūrentų laužų liekanos.
Galima pastebėti ir ant pušies pakabintos vaizdo kameros, stebinčios koplyčios aplinką, akis.
Ilgesnį laiką nebuvę koplyčioje šalia jos išvys ir vandens prisipildžiusį smėlio karjerą.
Pernai iškastas karjeras šiuo metu neeksploatuojamas, maudytis jame draudžiama. Beje, bristi į jo vandenį greičiausiai nelabai ir norėtųsi. Bent jau vakar aplankius Nevėžninkus iš jų norėjosi sprukti kuo greičiau. Mat nuo šalia įrengtų įmonės „Aukštaitijos vandenys“ valymo įrenginių trenkusį dvoką ne kiekvienas būtų atlaikęs.
Kad koplyčia lankoma, liudija ant vidinių jos sienų atsirandantys vis nauji įrašai.
Koplyčia – kaip priedas
Valstybės saugoma Nevėžninkų koplyčia dabar – privačiose rankose.
Daugiau nei prieš metus įsigiję bemaž 26 hektarų teritoriją, kurioje stovi šis begriūvantis kultūros paveldas, verslininkai jo pašonėje įrengė karjerą.
Vienas dabartinių kultūros paveldo savininkų – futbolo klubo „Ekranas“ vadovas Tomas Malinauskas yra teigęs, jog pirkdami žemę koplyčią įsigijo tik kaip priedą, tikėdamiesi taip išvengti kaimynų.
Iš esamo smėlio karjero verslininkai planuoja iškasti apie 200 000 kub. m šios iškasenos.
Pasak T. Malinausko, karjeras dar neeksploatuojamas dėl nebaigiamų tvarkyti biurokratinių reikalų. Verslininkas viliasi, jog Nevėžninkų smėlis bus ypač reikalingas tiesiant greitojo traukinio „Rail Baltica“ vėžę.
Iš atliekų kalnų išlaisvintos Nevėžninkų koplyčios aplinka dabar stebima vaizdo kameromis.
Dešimtys tonų šlamšto
T. Malinauskas pasakoja, jog įsigijus Nevėžninkų koplyčią pirmiausia teko pasiraitoti rankoves ir pulti ją tvarkyti.
Paveldo statusą turinti koplyčia į naujojo savininko rankas perėjo ne tik labai apleista. Buvęs šventorius paverstas sąvartynu, į kurį vežta viskas, kas lieka išardžius automobilius ir išsirinkus metalines jų dalis. Nevėžninkų koplytėlė skendėjo sumestų padangų bei išardytų automobilių sėdynių jūroje.
Iš valstybės saugomo kultūros paveldo objekto naujieji šeimininkai tuomet išvežė per 40 tonų „turto“.
„Daugiausia tai buvo plastmasės atliekos, likusios ardant lengvuosius automobilius“, – pamena T. Malinauskas.
Anot jo, koplyčios aplinką bei vidų net tris dienas kuopė „Ekrano“ futbolininkai.
Dabar atvykęs prie koplyčios liekanų čia verčiamų atliekų verslininkas sako neberandantis, kita vertus, aplinka stebima vaizdo kameromis, tad tikėtina, kad tai irgi drausmina pažeidėjus.
Anksčiau svarstęs, kad koplyčioje, padedant valstybei, galbūt gavus ir projektinių lėšų, būtų galima įrengti kavinę ar sugalvoti kitą lankytojus galinčią traukti jos paskirtį, dabar T. Malinauskas pripažįsta, jog greitai to nebus padaryta.
Pasak jo, pirmiausia turėtų prasidėti paties smėlio karjero eksploatavimas.
Primins nupjauti žolę
Naujamiesčio seniūnijos seniūnas Jonas Sankaitis sako esąs patenkintas ir tuo, kad Nevėžninkų koplyčia iškuopta. Tačiau seniūnas nusiteikęs priminti dabartiniams koplyčios savininkams šienauti jos aplinką.
„Kol koplyčios aplinką teko prižiūrėti seniūnijai, ją šienaudavome. Dabar tai nebedaroma“, – dėmesį atkreipė seniūnas.
Pasak J. Sankaičio, Nevėžninkų koplyčia visada būdavo žmonių traukos objektas.
Tokia ji yra ir dabar.
Pasak seniūnijos vadovo, koplyčią lanko vykstantieji prie netoliese esančio Papušių piliakalnio. Kadangi šios koplyčios liekanos stūkso netoli Nevėžio upės, ja plaukiantys baidarininkai irgi užsuka apžiūrėti to, kas likę iš unikalaus statinio.
Retos architektūros statinys
Kultūros paveldo specialistų surinkta šios koplyčios dosjė pasakoja, kad statė ją netoliese buvusį dvarą valdę bajorai Eidrigevičiai.
Koplyčia iškilo kairiajame Nevėžio upės krante prieš tai supylus smėlio pylimą. Šis buvo reikalingas tam, kad šventovės neužlietų pavasariais ištvindavęs Nevėžis.
Gana nemaža akmenų mūro koplyčia, kurioje galėjo tilpti iki 300 žmonių, pastatyta 1859 metais. Ji atliko mauzoliejinės koplyčios funkciją, nes šalia buvusiame rūsyje, kurio išlikę tik fragmentai, buvo laidojami dvarininkų Eidrigrevičių palaikai.
Lygiai prieš dvi dešimtis metų koplyčią ir jos aplinką tyrinėję specialistai šį istorizmo laikotarpio statinį įvertino kaip išties retos architektūros.
Tuomet koplyčią dar dengė raudonos skardos stogas, buvo išlikusios ištapytos jos lubos. Tų metų nuotraukose matyti ant lubų pieštas Šventąją Dvasią simbolizuojančio balandžio vaizdas.
Surinkti istoriniai duomenys byloja, kad koplyčia turėjusi altorių, virš kurio būta Aušros vartų Marijos atvaizdo. Visgi prieš 20 metų šito altoriaus jau nebebuvo.
Teigiama, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos į Vakarų Europą pasitraukusi paskutinė Nevėžninkų dvaro bei jam priklausiusios koplyčios savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė liturginius koplyčios reikmenis, paveikslus bei kitą atributiką atidavė tuo metu Panevėžyje veikusiai Marijonų vienuolijai.
Liko traukos objektu
Unikalioje iš akmenų sumūrytoje koplyčioje sovietmečiu būta elektrinės bei trąšų sandėlio. Pastarąjį rengiant gerokai praplatintos koplyčios durys.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rengiant dokumentus, reikalingus koplyčią pripažinti kultūros paveldo objektu, nustatyta, kad gerokai nukentėjęs jos vidus, bet išorės būklė įvertinta kaip patenkinama.
Istorijos tyrinėtojai nustatė, kad Nevėžninkų koplyčiai pakenkė tai, kad prieš pusę amžiaus – 1974-aisiais netoli jos buvo pastatyti miesto vandens valymo įrenginiai.
Pastariesiems plečiantis netgi sumanyta koplyčią griauti. Laimė, to padaryti nespėta.
Netrukus po to, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, siekta Nevėžninkų koplyčią atstatyti, netgi buvo parengtas jos rekonstrukcijos projektas.
Bet pastatas taip ir liko nerekonstruotas, o tapusį niekieno pamėgo įvairūs prašalaičiai.
Apie tai, kad koplyčia teršiama, joje girtaujama, kalbėta nemažai. Būta atgarsių ir apie koplyčioje vykdavusias kažin kokias magijos apeigas.
Galop 2009-aisiais Nevėžninkų koplyčioje kilo gaisras. Per jį supleškėjo šventovės stogas, nebeliko ir ištapytų lubų.
Iš buvusios garbės beliko užrašas
Didingą koplyčios praeitį dabar primena dar ir matomas lenkiškas užrašas jos fasade – Chwala Bogu Naywyzszemu, kas reikštų Garbė Dievui aukštybėse.
Bet dar labiau į akis krenta šventovės viduje ant sienų išpurkšti šių dienų ne visai švankūs piešiniai ir užrašai. Pagal jų ryškumą, atrodytų, taip įsiamžinta visai neseniai.
O kad Nevėžninkų koplyčia vis tiek lankoma ir kad ji tikrai yra traukos objektas, byloja ir internete esantys vaizdai su pasakojimais apie joje praleistas naktis.