Nacionalinės premijos laureatė, tris knygas išleidusi rašytoja Danutė Kalinauskaitė viešėdama Panevėžyje pristatė naujausią savo darbą – knygą „Skersvėjų namai“.
Į susitikimą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atskubėję rašytojos talento gerbėjai gavo išskirtinę progą prisiliesti prie Nacionaline premija už mažųjų meninės kalbos formų turtingumą apdovanotos autorės darbų.
Išleidusi pirmąją knygą D. Kalinauskaitė neskubėjo prie antrosios – jai pribrendo praėjus bene trisdešimčiai metų.
„Tai – neskubanti autorė ir jos skubinti negalima“, – susitikime kalbėjo diskusijos kuratorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė.
Autorė juokiasi, jog klausimas, kur buvusi tiek metų, kodėl nerašiusi, lydi it koks prakeiksmas. Teisintis neketina, tik ją aplankančius kūrybinius impulsus pavadina tikra anomalija.
„Nesu sektinas pavyzdys, bet man pačiai, gyvenime ir mano kūrybinėje biografijoje, tai buvo labai normali tyla“, – šypsosi rašytoja.
Anot jos, nereikia savęs prievartauti, kai neturi ką pasakyti, o žūtbūt laikytis ant bangos, nors nebeišeina, taip pat nebūtina.
„Aš jau nešoku naktimis iš lovos, kai ką nors sugalvoju, kad iki ryto neužmirščiau. Jau taip nebedarau“, – širdį susirinkusiesiems atvėrė autorė.
Pauzė, kaip sako D. Kalinauskaitė, susiklostė labai natūraliai, dėl gyvenimiškų situacijų. Niekad nerašiusi iš sportinio azarto – tik tuomet, kai kas nors užmina ant nuoskaudos, kai aplanko netektys, kurios išjudina.
Paveldėjo kalbos grožį
D. Kalinauskaitės darbai pasižymi nepaprastai gražia kalba, retu žodžiu.
„Kalbos grožis, spalvos, sakinių muzikalumas, absoliutus kalbos pojūtis puošia knygą. Tekstas neįpareigoja imtis studijų, kad jį suprastum, nesijaučia kūrybinio darbo prakaito“, – pristatydama „Skersvėjų namus“ kalbėjo E. Pažemeckaitė.
Specialiai skambių žodžių autorė žodynuose neieško. Jos manymu, tokios paieškos neretai baigiasi dideliu fiasko.
„Egzotiniai, nebevartojami žodžiai nėra joks privalumas, joks kalbos grožis. Jeigu žodis tau rėžia akį, kad jis neįprastas, mano akimis, tai yra blogai“, – įsitikinusi rašytoja.
Gebėjimą valdyti žodį, anot autorės, paveldėjusi iš gimdytojų, ypač iš siuvėjo tėvo. Moteris sako pastebėjusi, jog siuvėjai dažniausiai būna mėgėjai pašnekėti, smailialiežuviai.
„Jis turėjo velnišką pasakotojo talentą“, – šypsojosi autorė.
Tačiau net ir talentingai autorei kartais reikia paieškoti įkvėpimo. Jos dievaičiais, kaip sako pati, tapę tiek lietuvių, tiek užsienio autoriai. D. Kalinauskaitė nebijo svetimų įtakų, tad drąsiai ieškanti naujų spalvų.
Girdėti ir uosti
Paklausta, ar knygose daug autentikos, D. Kalinauskaitė sakė pati nesuprantanti, kur baigiasi jos ir prasideda personažo gyvenimas.
Autorė nuolat ieško genialumo paprasčiausiose buitinėse situacijose, pavyzdžiui, lankydamasi kirpykloje. Prieš atvykimą į Panevėžį rašytojai kirpėja pasakojo, jog vienam alkoholizmu sirgusiam vyrui dėl ilgo girtuokliavimo išpuvo pusė kaklo. Nuo to laiko gerti nebepavykę, kankinosi. Tačiau jau gulėdamas mirties patale jis paprašęs prižiūrinčios dukros vietoj vaistų lašinės suleisti degtinės – norėjo mirti su fanfaromis.
Užrašyti panašias istorijas D. Kalinauskaitei padeda ne tik ausys, bet ir uoslė. Iš tiesų autorė savo knygose perteikia ryškų uoslės įspūdį.
„Kartais pagalvoju, jog jeigu ji nusilptų, spalvų tekstuose būtų mažiau. Per kvapą rekonstruoti pasaulį reiškia labai daug“, – sako rašytoja.
Nors novelės, anot jos, galvoje rašosi nuolat, niekad nekūrusi nuo ryto iki vakaro. „Esu detalių rankiotoja. Kaip laivo dugnas, su laiku apželiantis moliuskais. Mano tekstai – imlūs laikui, jų neparašyti per savaitę“, – apibūdina D. Kalinauskaitė.