Buvome įpratę gyventi be didelių pagreičių, pristabdymų, kontrastų, o šių metų pavasaris nustatė nelabai kam tikusią tonaciją. Bet kai kam – tiko!
Visas gyvenimas – ir kultūrinis, ir švietimo, ir… net politinis – turėjo prisitaikyti. Pasaulio vasaros olimpiada perkelta į kitus metus, o „Eurovizija“ – pramoginės muzikos didžiausios „apeigos“ – neįvyko!
Čia, Lietuvoje, ar galėjome bent susapnuoti, kad POEZIJOS PAVASARIS vyks vasaros viduryje, liepą?
Mūsų jaunieji kūrėjai taip pat buvo priversti taikytis prie tos tonacijos. Dauguma kūrė pilietinę, plakatinę lyriką. Vieni daugiau aprašė tai, ką matė, kiti – ką jautė, treti sudėjo mintis, kurias pašnibždėjo aplinka…
Akvilė LIPSKYTĖ (9 kl.)
„…gana kūrybinga ir sumani, nemėgsta rutinos. Noriai atlieka kūrybines užduotis. Ji teigia, kad idėjos kyla spontaniškai. Žodžius minčiai reikšti randa lengvai, galbūt dėl to, kad mėgsta kalbinius galvosūkius.“
Trečia valanda nakties
Nežinote šio jausmo. Lyg jausmų banga, ne, ne jausmų, energijos. Plūsta energija į mano leisgyvį, negalintį pajudėti kūną. Kojos, rankos surakintos. Girdisi tik gilus kvėpavimas. Pagreitinu jį galvodama, kad galbūt kažkas sustabdys tai. Nebegalėjau kentėti. Labai išsigandau, taip niekada nebuvo nutikę: negaliu pamiršti mirusios prosenelės atvaizdo, kurį buvau pakėlusi.
Bandau užsimerkti ir galvoti, kodėl, ką aš padariau? Negi pakelti mirusios prosenelės įrėmintą nuotrauką buvo klaida? Skausmas? Skausmo nebuvo. Labiau baimė, lyg būčiau padariusi blogą darbą, nusikaltusi. Šiandien vakare prieš eidama miegoti ieškojau nuotraukų.
Radau, kokių man ir reikėjo, bet akies kampučiu užkliudžiau ir prosenelės įrėmintą nuotrauką. Iš pradžių nemačiau nuotraukos, nes rėmeliai buvo nusukti į kitą pusę. Pakėliau ir pažiūrėjau, pasidarė labai nejauku ir greitai padėjau atgal. Perėjo nemalonūs šiurpuliukai per kūną. Bandžiau į tai nekreipti dėmesio, nors ir nesu jos mačiusi gyvos.
Dabar esu lovoje ir su manimi vyksta kažkas nesuprantama – lyg ir miego paralyžius. Esu skaičiusi apie tai, labai panašūs simptomai. Viską suprantu blaivia galva ir lyg galiu kontroliuoti save, bet kūnas nejuda. Kaip ir skaičiau, kūnas miega, smegenys ne. Be to, virš savęs matau prosenelės nuotrauką, kurią buvau paėmusi vakare.
Energija plūsta į mano kūną, o aš vis tankiau kvėpuoju. Iš visų jėgų bandau judėti, lyg ir pavyksta. Pagaliau pajudėjau. Greitai pasisukau į kitą šoną, kad galėčiau nurimti. Giliai kvėpuoju ir mintyse kartoju: „Viskas gerai, tai netikra, tai nėra realybė.“
Jaučiu, kad galiu pajudėti lyg po avarijos, po kurios negalėjau valdyti kūno dalių. Keistas jausmas. Sunku atsigauti, kvėpavimas nerimsta. Lyg ir sutrikusi, lyg ir pamišusi, lyg ir laiminga. Sutrikusi, nes nežinau, kas ką tik įvyko, tik spėju.
Pamišusi, nes nežinau, ką daryti, kaip elgtis toliau. Laiminga, kad baigėsi tai, jaučiu palengvėjimą. Apibūdinti emocijų negalėčiau. Pagalvojau, kas man galėtų padėti, įkvėpti. Muzika! Juk ji leidžia ištrūkti iš šito košmaro. Muzika laisva, nevaržoma, neapimama rankomis, tik jaučiama, girdima. Pagriebiu telefoną ir ausinukus nuo stalo, pasileidžiu muziką ir tada užmiegu.
Pavasaris?
Silpnas vėjas plaiksto plaukus, švelni saulutė glosto veidą, o muzika glosto kiekvieną ausies lopinėlį. Mėgstamiausias laikas – nei per karšta, nei per šalta. Paukščių giesmės, mėlynos žibutės žydi, tik ir norisi visas surinkti. O kvapas… Nerealu. Įkvepiu gaivaus kvepiančio oro, šypteliu. Norisi čia pasilikti – gaila, negaliu. Su mamyte aplankėme mūsų pabėgimo nuo viso miesto žmonių, minčių vietovę. Atvažiuojame čia ir norisi likti, nebegrįžti. Atrodo, lyg naujai gyvename. Net čia darbuotis gera. O vasarą dirbdamos labai gražiai įdegame. Už kelių kaimynų namelių yra tvenkinys, vadinamas mūsų „sodžialka“. Tik ir laukiu tų dienų, kai galėsim pliuškentis jame ir mėgautis kaitinančia saule. Tik bijau, kad per žiemą neišgaišę uodai gali stipriai sukandžioti, o pasikeitęs klimatas gali per stipriai paveikti.
O nuotraukos…
Vis dėlto man labiausiai nepatinka, kad laikas greitai eina. Nespėjam net atsipūsti ir jau, žiūrėk, lėkti reikia. Nemėgstamiausia dalis: pakuoju, nešu daiktus į mašiną kaip tikras slunkius. Iš dalies galbūt vasarą ir geriau… Aišku, galėtų pavasaris užsitęsti. Vasarą juk atostogos – visai buvau pamiršusi: trys mėnesiai sode – tai jau tikros atostogos…
Dovilė TUČIŪTĖ (12 kl.)
„Jos kūrybos „Nevėžyje“ jau skaitėme anksčiau. Kūryba – jai artimas dalykas. Moka ne tik apie ją kalbėti per literatūros pamokas, bet ir atverti savito pasaulio vartus. Šį kartą pakvietė į šių metų pojūčių refleksijas.“
Apie dabartį kaip apie ateitį
Virusas sakys: apmąstyk savo gyvenimą.
Dauguma vertins dieną ne vieną.
Kai kurie gailėsis.
Dauguma jausis vieniši.
Kai kurie stengsis pasikeisti.
Dauguma – kaip savaime suprantamą dalyką.
Kai kurie… kovos su nuoboduliu.
Dauguma (ta svarbi) kovos fiziškai.
Kai kurie mėgausis laisvalaikiu.
Daugelis aplankys praeities meilę
ir klaidas.
Kai kurie skaitys ir pailsės.
Vis tiek dauguma galvos apie ateitį.
Kai kurie už visus melsis.
Ir viskas pasikeis.
Žinoma.
Į gerąją pusę.
Išbandymai
Šiuo išbandymo laikotarpiu
Eiti į maisto prekių parduotuvę –
Tai patekti į karo zoną:
Pirštinės, kaukė, nekalbėjimas,
kvėpavimas…
Būti lauke – tarsi kvėpuoti dusliai,
Kai pavasario oras nuostabus
Ir akiniai rasoja.
Vienas kito laukti už uždarų durų.
Kai nė vienas žmogus negali žinoti,
Kada nematomas monstras pagrobs.
Išbandymai nebūna riboti –
Kiekvieną dieną vis kitoks…
Pandemija
Mėnulis pasitiki savimi
Vakarai ploja herojams
Laikas siaurėja, tempiasi ir šoka
Tarp vilties ir atsidavimo
Vasara vargu ar išdrįs pranešti
apie save
Vėjas perverčia puslapius
Žmonės išeina tūkstančiais
Kapuose auga kryžiai
Naujas kelias
Lėta agonija
Ir jei tai išsaugosim rytojui
Kartu ar nesigailėsime
Ir dar…
Kitos dienos pabaigoje mes išgyvenome – negyvenome.
Niekas negali skųstis, nes žino, kad
žmonės miršta.
Mes žinome, kad gydytojai bando
juos išgelbėti.
Žinome, kad kai kurie žmonės to
neišgyvens.
Taip pat žinome, kad yra svajonių
neturinčių žmonių.
Viltys praleido laiką, užrakino
žmones viduje,
tad galbūt žmonija vėl parodys
save.
Mes žinome, kad tai atrodo tarsi
pabaiga,
tačiau tai tik pradžia.
Žinome, kad anksčiau buvo geriau,
tačiau istorija galėjo būti daug
blogesnė.
Mes visa tai žinome. Mes atsibudę.
Mes gyvi, ir dauguma tai išgyvens.
Ir galbūt tiesiog mes nebegrįšime
į čia,
Jei tik saugosim save ir kitus