Archeologams kol kas pavyko ištirti mažiau nei dešimtį tokių objektų, tačiau surinkti duomenys apie kovotojų už Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimą kasdienybę, buitį, o kartais – ir paskutines gyvenimo valandas neįkainojami.
Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojas – Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gediminas Petrauskas sako, jog tikslaus skaičiaus, kiek buvo partizanų bunkerių, niekada nesužinosime, nes jie ir buvo statomi tam, jog liktų slapti. Tačiau preliminarus skaičius, specialistų vertinimu, galėtų būti ir 10 000 – įskaičiuojant bunkerius, 1944–1953 metais įrengtus ne tik miškuose, bet ir daržinėse, sodybose. Taip pat slėptuves.
Pasak dr. G. Petrausko, net ir dabar vaikštant miškuose galima aptikti bunkerio požymių turinčių duobių. Deja, jų istorija jau seniai nugrimzdusi nebūtin, nes duomenų apie tose vietose vykusius partizaninio karo mūšius neišliko, o ką nors papasakoti galintys žmonės jau baigia išeiti.
Ištirti vos keli
Tik devyni – tiek iki šiol visoje šalyje archeologų ištirtų bunkerių.
Pirmieji tyrimai prasidėjo ne taip ir seniai, 2010-aisiais, puoselėjant tikslą atstatyti tokius objektus ir įrengti juose memorialus.
Tais pačiais 2010-aisiais buvo atkastas ir vienas svarbiausių Lietuvos bunkerių – Prisikėlimo apygardos vadavietė Minaičiuose, kur gimė 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos partizanų vadų deklaracija, numatanti demokratinės valstybės atkūrimo pagrindus bei atskleidžianti Lietuvos partizanų vertybines nuostatas.
„Galima sakyti, šis bunkeris buvo to meto pogrindinės Lietuvos, pogrindinės valstybės prezidentūra“, – sako dr. G. Petrauskas.
Ištyrė archeologai tais metais ir dar vieną – Prisikėlimo apygardos Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio štabo bunkerį Daugėliškių kaime Raseinių rajone.
Per penkerius metus iki 2016-ųjų, pasak dr. G. Petrausko, iš viso ištirti 8 bunkeriai. Devintasis – šiemet Telšių rajono Kuršų kaime.
Kuršų kaimo bunkerio Telšių rajone tyrėjai prieš tai turėjo pašalinti ant jo užverstus akmenis. G. PETRAUSKO nuotr.
Prarastos galimybės
Dar apie 50 Lietuvoje žinomų bunkerių atstatyta. Pasak dr. G. Petrausko, iš jų apie 80 procentų, arba keturi penktadaliai, – autentiškose vietose.
Likusieji atstatyti netoli buvusio bunkerio arba įrengti kaip imitaciniai – prie muziejų. Kaip kad bunkeriai prie Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose ar Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus Priekulėje.
Tačiau iš šio pusšimčio tik du bunkeriai tirti archeologų.
„Vadinasi, absoliuti dauguma buvo sunaikinti“, – konstatuoja dr. G. Petrauskas, pasak kurio, specialistams nebuvo net suteikta galimybė atlikti tyrimą.
„Nors tikslai tikrai nebuvo blogi, – pripažįsta jis. – Entuziastų supratimu, tai buvo įamžinimas, istorijos atgaivinimas, pagerbimas, edukacija, nors iš tikrųjų – autentiškos vietos sunaikinimas, radinių išblaškymas, struktūrų neužfiksavimas.“
Šiuo metu situacija jau pasikeitusi, nes galioja kiti įstatymai, pagal kuriuos archeologiniai tyrimai privalomi.
Daugiau nei tik slėptuvės
„Įdomiausia, kad niekada nežinome, ką rasime“, – pasakoja ne vienerius metus partizanų bunkerius tyrinėjantis dr. G. Petrauskas.
Teoriškai radiniai priklauso nuo bunkerio paskirties – ar jame buvo vadavietė, ar jis naudotas tik laikinam poilsiui, ryšiams, susitikimams, eksploatuotas kaip ginklų slėptuvė ir pan.
Bunkerių konstrukcijos irgi labai skirtingos – taip pat dėl objektyvių priežasčių.
Pirmasis archeologo tyrinėtas buvo Daugėliškių bunkeris prie Ariogalos Raseinių rajone 2010 metais. Tuomet susidurta su skepticizmu – kam to reikia, jeigu archeologai nieko naujo nepasakys, viskas jau žinoma, be to, sovietai viską tikrai išsinešė, o ko neišnešė – sunaikino. Pasak dr. G. Petrausko, iš tiesų žinota, kad Daugėliškių bunkeryje žuvo penki partizanai ir vienas buvo suimtas gyvas. Tačiau tyrinėdami archeologai šias žinias papildė gausybe radinių, tarp jų ir ginklų.
„Paaiškėjo, kad kartais galima rasti net partizanų kaulų dalelių“, – pasakoja pašnekovas.
Raseinių rajono Daugėliškių miške aptiktos bunkerio konstrukcijos. G. PETRAUSKO nuotr.
Paskutinė kulka
1950-ųjų liepą Daugėliškių bunkeris tapo paskutine Prisikėlimo apygardos partizanų pasipriešinimo vieta.
Remiantis archeologinių tyrimų medžiaga, ryšininko pasakojimais, archyvų duomenimis, pavyko net nustatyti mūšio eigą.
Rekonstrukcija atskleidė tikrąjį čia įvykusios tragedijos mastą: paaiškėjo, jog trys iš bunkeryje besigynusių partizanų, kad nepatektų į priešo rankas, nusišovė. Archeologams pavyko surasti dviejų iš jų kaukolės skliauto dalis. Kur palaikai, nežinoma iki šiol.
„Šis radinys – ir simbolinis, ir reikšmingas, parodantis, kad tokie tyrimai reikalingi“, – pabrėžia dr. G. Petrauskas, pasak kurio, archeologai mano radę ir paskutinę šiame mūšyje iššautą kulką.
Naujausias partizaninio karo tyrinėtojo darbo laukas šiemet buvo Telšių rajone. Šie tyrimai, G. Petrausko teigimu, jau baigti, tačiau tebevyksta radinių analizė ir restauravimas. Bunkeryje aptikta ne tiek ir mažai: keli sulipę plačiosios juostos kadrai, knyga su įspūdingu simboliniu skirtuku, kuriame Gedimino pilies atvaizdas, dėžė su dokumentais (kol kas nežinoma, kokiais, nes dar restauruojami).
„Tokių įdomybių yra be galo daug ir nežinai, ką surasi, – archeologas neslepia, jog tai vienas labiausiai jaudinančių jo darbo aspektų. – Visų radinių vertė yra didžiulė, jie atskleidžia daug tyrimams naudingų detalių, kurių net nesitiki ir nežinai.“
„Mes ištiriame, bet suprantame, kad sunaikiname tą vietą.“
Dr. G. Petrauskas
Gyveno ne vien kova
Iš Panevėžio krašto bunkerių, deja, nėra nė vieno, kurį būtų tyrinėję archeologai. Arčiausiai tokių galima rasti tik Anykščių ir Radviliškio rajonuose.
2014 metais archeologas dr. Gintautas Vėlius su komanda tyrinėjo bunkerį Butkiškio vienkiemyje prie Andrioniškio, kur 1949 metais apsuptas susisprogdino Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas su žmona Joana Slučkiene-Neringa ir partizanas Juozas Jovaiša-Lokys.
Pasak dr. G. Petrausko, šio bunkerio – įrengto labai giliai po žeme, kalno šlaite, su pradėtu kasti, bet nespėtu baigti atsarginiu išėjimu – tyrimai suteikė vertingų žinių apie statinio konstrukcijos ypatybes. Kiek žinoma, toks bunkeris Lietuvoje vienintelis.
Bunkerių tyrimai atskleidžia ir nežinomas partizanų gyvenimo detales.
Kaip sako dr. G. Petrauskas, dažniausiai įsivaizduojama, jog partizaninis karas buvo nesibaigiančios kovos, susišaudymai, operacijos, slapstymaisi.
„Iš tiesų tai buvo tik nedidelė partizaninio karo dalis, – patikslina archeologas. – Partizanų vadovybė daug dėmesio skyrė ir spaudai, propagandai gerąja prasme, ir leidybai, atsišaukimams, ir susitikimams, organizaciniams dalykams ir panašiai.“
Archeologiniai tyrimai leidžia pažvelgti į kasdieninį partizanų gyvenimą – buitį, kasdienybės iššūkius, net ligas.
Nuotraukose apačioje Raseinių rajono Daugėliškių miške aptiktos bunkerio konstrukcijos ir surasti partizanų daiktai. G. PETRAUSKO nuotr.
Raseinių rajono Daugėliškių miške rasti partizanų daiktai. G. PETRAUSKO nuotr.
Naujai papasakota istoriją
Dr. G. Petrausko teigimu, nors partizaniniame kare kovėsi jauni vyrai, gyvendami miško sąlygoms ne vienas jų paaukojo sveikatą: ko nesužeisdavo priešo kulkos, dažnai pakirsdavo įvairios ligos.
Apie tai byloja bunkeriuose aptinkamos vaistų ampulės, tvarsliavos liekanos. Daugėliškių miško bunkeryje archeologai rado šukes, iš kurių restauratoriai suklijavo basoną.
Tokie radiniai gal ir smulkūs, bet nepaprastai iškalbingi.
„Tiems, kurie anksčiau mums sakydavo, kad viskas jau ištirta ir ką čia naujo rasite, galime paaiškinti: tokie tyrimai leidžia visiškai kitaip pažvelgti, akcentuoti ir galbūt naujai papasakoti įdomią, arčiau žmogaus esančią istoriją“, – teigia tyrinėtojas.
Ne viename tyrinėtame bunkeryje pavyko, radus šovinių tūtelių, šaudmenų, atkurti ir juose vykusių susirėmimų eigą. Dažnai – paskutinių tokių slėptuvių gyventojams.
Dėl to panašūs tyrimai ir pavojingi: visada yra rizika surasti net sprogmenų.
„Tyrinėjant visas XX amžiaus konfliktų vietas – bunkerius, o ypač kautynių vietas, visuomet yra rizika rasti sprogmenų. Mums patiems ne kartą teko jų aptikti“, – patvirtina dr. G. Petrauskas, kartu su kolegomis Daugėliškių miško bunkeryje radę per šturmą nesprogusią granatą.
„Įmesta į bunkerį, ji turėjo užbaigti kautynes, tačiau nedetonavo ir liko gulėti. Žiedas buvo ištrauktas, bet sprogimas neįvyko. Po 60 metų ji buvo surasta tyrinėjant archeologams“, – sako jis.
Ir ištiria, ir sunaikina
Ir istorikams, ir archeologams kelia nerimą dabartinė partizanų bunkerių būklė.
Neretai jie stūkso užversti žemėmis, akmenimis. Toks, pasak dr. G. Petrausko, buvo ir šiemet Telšių rajone kasinėtas bunkeris. Tiesa, iš liudytojų pasakojimų žinota, jog jį palaidojo pats šeimininkas.
„Radome šešis sluoksnius didžiulių akmenų, – pasakoja archeologas. – Vienas ant įėjimo angos buvo milžiniškas: iškelti jį iš tyrimų vietos prireikė ir traktoriaus.“
Bunkeriai, nebuvę specialiai užversti, per ilgą laiką patys užvirto žemėmis.
Kiek juose išliko naudotos medienos, labai priklauso nuo grunto. Specialisto teigimu, yra tekę rasti puikiausiai išsilaikiusių medinių konstrukcijų, bet dažniausiai aptinkamos tik apatinės kuoliukų dalys, kelios lentos, grindų fragmentai.
Dr. G. Petrauskas atviras: partizanų bunkerių kasinėjimai – sudėtingas darbas, kurį gali atlikti tik visiškai pasirengęs tyrėjas. Kaip ir visi archeologiniai tyrimai, šie taip pat reikalauja patirties, pasirengimo, planavimo.
„Šie tyrimai yra labai kruopštūs, – pasakoja archeologas. – Dažniausiai kastuvas turi būti padėtas į šoną ir naudojamos tik mentelės. Rekomenduojama netgi sijoti. Žinoma, daug priklauso nuo radinių gausos, nuo struktūrų, bet ir šių metų Telšių rajone vykę tyrimai parodė, jog daiktų, smulkių dalelių yra be galo daug ir jas visas reikia užfiksuoti.“
Nepatyręs tyrėjas tokiame objekte gali padaryti daug žalos.
„Reikia suvokti, kad šiuo atveju kasinėjimo metodas yra ardomasis, – aiškina dr. G. Petrauskas. – Visi radiniai išimami, sluoksniai yra sunaikinami, struktūros pažeidžiamos. Tiek, kiek tyrėjas užfiksuos, tiek ir liks ateičiai.“
Todėl darbai ne vien dokumentuojami – tenka kurti net trimačius planus. Patys radiniai paskui saugomi muziejuose, tačiau bunkerio nebelieka.
„Mes ištiriame, bet suprantame, kad sunaikiname tą vietą. Nuo dokumentacijos kruopštumo, stiprumo priklauso, kiek mes galėsime pasakyti žmonėms, ateities tyrėjams, kas čia buvo“, – dar sykį pabrėžia archeologas.
Jautri sritis
Dr. G. Petrauskas patikslina: tirti visų išlikusių partizanų bunkerių jokiu būdu nereikia. Tie tyrimai – tik rekomenduotini.
Paprastai archeologų sulaukia bunkeriai, kuriems gresia būti sunaikintiems arba yra kitų svarbių priežasčių.
„Jeigu galima nekasti, geriau nekasti ir palikti ateities kartoms, nes su laiku keičiasi ir tyrimų metodika, ir supratimas“, – mano pašnekovas.
Archeologų darbas, pasak G. Petrausko, – rekonstruoti praeitį. Kartais toks praeities įvykių atkūrimas gali būti ne vien istorinis, archeologinis, bet ir turintis kriminalistikos požymių. Juk atkuriamos ir kautynių, žūties aplinkybės.
„Tai be galo įdomu ir praplečia mūsų akiratį, apskritai kovų suvokimą“, – sako jis. Juk dokumentuota 1944–1953 metų partizaninio karo Lietuvoje istorija, kiek jos saugoma archyvuose, negalima visiškai pasitikėti žinant, jog ją rašė ir okupantai. Dokumentuose įsivėlusias klaidas, netikslumus, o dažnai ir atvirą melą padėdavo atskleisti pačių partizanų bei jų amžininkų prisiminimai. Deja, dabar beveik visi šie žmonės jau išėję anapilin. Tad archeologiniai duomenys pamažu užima vis svarbesnę vietą.
„Lyginant skirtingus duomenis, šių tyrimų vertė didžiausia, – apibendrina dr. G. Petrauskas. – Tai išskiria XX amžių, nes kalbame ne apie bevardžius asmenis, kurie kovojo, bet apie konkrečius. Mes galime matyti jų nuotraukas, sutikti jų giminaičius, galbūt skaityti jų laiškus, žinoti netgi jų pažiūras, mintis. Toks išskirtinumas. Tas laikotarpis dar nėra labai toli, tad yra ganėtinai jautri tyrimų sritis.“
Sunykę, bet nepamiršti
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas patvirtina: buvusius bunkerius atstatyti nėra lengva. O be archeologinių tyrimų išvis prarandama galimybė rasti svarbios informacijos apie jų įrengimo vietą, greta vykusių mūšių aplinkybes.
„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus Lietuvoje atstatyta apie penkias dešimtis buvusių partizanų bunkerių. Vienas iš tiksliausiai atkurtų, tai Algimanto apygardos partizano Jono Kadžionio-Bėdos bunkeris Anykščių rajono Dabužių miške. Jis niekada nebuvo priešo aptiktas, taigi nesunaikintas. Čia slapstęsis J. Kadžionis-Bėda 1953 metais buvo įviliotas į pasalą ir suimtas“, – pasakoja D. Juzėnas.
Panevėžio krašte atkurtų partizanų bunkerių, jo teigimu, tėra vienas kitas – Žaliojoje girioje netoli Margių kaimo. Tai padaryta dar 2004 metais.
Šalia partizanų atminimui pastatytas medinis kryžius.
„Šį bunkerį Žaliosios girios partizanai iškasė 1944 metų rudenį ir pavadino „Prie Margių Šermukšnio takelio“, – sako D. Juzėnas.
1945 metų spalį čia krito iš Margių kaimo kilęs partizanas Juozas Tamošiūnas-Vyturys. Per susišaudymą su sovietų kareiviais žuvo ir dar vienas išvakarėse į būrį atėjęs nežinomas partizanas.
Taip pat 2004 metais buvo atstatyta Vyčio apygardos partizanų vado Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrio stovykla Pašilių miške, veikusi 1944–1945 metais.
Partizanų vadinta „Kremliumi“ stovykla buvo įtvirtinta, su žeminėmis, kurias juosė apkasų sistema su įrengtomis kulkosvaidžių pozicijomis. Čia galėjo apsistoti apie 140 partizanų.
Buvo atstatytas bunkeris Šilų kaimo apylinkių miške, kuriame glaudėsi Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės partizanai. Jame 1949-aisiais žuvo rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis, štabo viršininkas Kostas Tvaska-Rugelis, Jonas Tumšys-Kytras.
Pasak D. Juzėno, Šilų miestelyje tebestovi senoji mokykla, kurioje buvo įrengta partizanų slėptuvė. 1948–1949 metais čia gyveno ir dirbo Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas, jo adjutantas Petras Grakauskas-Diemedis, štabo sekretorė Paulina Mikonytė-Valstietė, partizanas Stasys Plienius-Jurginas; buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Lietuva Brangi“, ruošiami apygardos įsakymai ir kt.
„Nuo bunkerių atstatymo praėjo nemažai laiko – greičiausiai šiuo metu jie yra sunykę, išskyrus tuos, kurie prižiūrimi, kaip, pavyzdžiui, Minaičių kaimo bunkeris“, – sako D. Juzėnas.
Nors išlikusių bunkerių vietų žinoma nemažai, jose tegalima pamatyti duobę. Tačiau ir prie jų kai kur – Žaliojoje girioje, Girelės, Melnikapievio, Viktariškio miškuose, – pastatyti įvairūs atminimo ženklai. Raguvos miške yra net trys ar keturios buvusių bunkerių vietos. Viename iš jų buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities štabas.
