Sakoma, kad tikrai kūrybingas žmogus gali pasigirti ne vienu talentu. Ši mintis puikiai tinka norint apibūdinti panevėžietę Aistę Černiauskaitę, kuri savo mūzos ieško tapydama ant sienų ir veidrodžių, kurdama drabužius bei graviruodama įvairius paviršius.
A. Černiauskaitė žavisi ne tik menu, bet ir automobiliais. Ji ne kartą dalyvavo mėgėjų varžybose ir yra išbandžiusi 2016 metų automobilius.
Mokėsi savarankiškai
Kad gali ir nori save išreikšti kurdama, Aistė Černiauskaitė suprato dar penktoje klasėje. Tuomet mokykloje per technologijų pamokas pusę metų vaikai gamindavo maistą ir mokydavosi siūti, o kitą pusmetį kurdavo darbus iš medžio. Būtent tuomet medžio darbų mokytojas pastebėjo merginos talentą ir paskatino tobulėti toliau.
Aistei viskas buvo įdomu. Ji nuolat ieškojo naujos veiklos ir naujų saviraiškos būdų. Lankė medžio darbų bei dailės būrelius, kūrė spektaklių dekoracijas, mokėsi graviruoti, degino piešinius ant medžio, siuvo bei tapė ant įvairių paviršių. Taip, žingsnelis po žingsnelio, ji greitai suprato, kad tiesiog negali be kūrybos ir tai yra jos gyvenimo kelias.
Tiesa, visko mergina mokėsi savarankiškai. Dauguma jaunųjų menininkų pasakoja, kad bene visą savo vaikystę praleido Dailės mokykloje, kur galėjo kurti bei gauti tikrų profesionalų patarimus, Aistė tikina tokios galimybės neturėjusi.
„Mama mane ir sesę augino viena, todėl niekada neturėjau galimybės lankyti Dailės mokyklą ar kitus mokamus būrelius. Tad dažniausiai mokydavausi savarankiškai. Tačiau dėl to visai nesigailiu ir esu įsitikinusi, kad viskas yra pasiekiama sunkiu darbu bei kantrybe. Tiesą sakant, manau, kad viskas man išėjo tik į naudą, nes ne kartą esu girdėjusi nuomonę, jog Dailės mokyklos pedagogai mokiniams bando įpiršti savo stilių, braižą bei nuomonę. Jaunas žmogus labai greitai tam pasiduoda ir nebelieka individualumo bei kažko išskirtinio. O tai menininkui, mano nuomone, yra tiesiog būtina“, – „Sekundei“ tvirtino mergina.
Žvelgia pozityviai
Aistė tiesiog trykšta gera energija ir optimizmu. Net pasakodama apie neišsipildžiusias svajones nuolat pabrėžia, jog tikriausiai viskas ir turėjo būti būtent taip.
Pavyzdžiui, baigus dvyliktą klasę, jai nepavyko įstoti į svajonių specialybę, susijusią su tapyba, tad teko ieškotis atsarginio varianto. Mergina liko Panevėžyje ir pradėjo mokytis siūti. Tai jai leido užsidirbti papildomų pinigų, suteikė galimybę išreikšti save, o įgautos praktinės žinios labai praverčia dabar, kai Kaune pradėjo studijuoti aprangos dizaino specialybę.
„Be abejo, kūrybos procese tikrai ne viskas yra labai paprasta ir pavyksta iš pirmo karto. Siuvant kartais tenka išardyti visą darbą ir pradėti iš naujo. Tuomet labai svarbu save tinkamai nuteikti ir nepasiduoti. Kartais būna sunku, kai dirbi viešojoje vietoje, o žmogus tarsi kvėpuoja tau į nugarą, o ranka privalo nesudrebėti. Tačiau niekada neleidžiu, kad tokie trukdžiai mane sustabdytų. Apskritai aš į viską stengiuosi žiūrėti labai optimistiškai. Man gyvenimas yra tarsi vaivorykštė, kur kiekviena spalva labai svarbi. Aš niekada neverksiu kaip man blogai, užuot liejusi ašaras, ieškosiu, kaip ištaisyti situaciją arba priežasčių, kodėl viskas turi išeiti tik į gera.
Palaikyti tokį požiūrį man labai padeda kūryba bei aplinkiniai. Šalia manęs nėra žmonių, kurie nieko nedarytų, tik nuolat dejuotų, koks neteisingas gyvenimas. O kūryba tiesiog yra mano gyvenimo kelias ir negaliu nesidžiaugti, kai galiu daryti tai, ką labiausiai mėgstu“, – pasakojo mergina.
Didžiausia aistra – tapyba ant sienų
Nors veiklų Aistė turi daug, šiuo metu ją labiausiai žavi tapyba ant sienų. Tai padeda atsipalaiduoti ir visiškai pasinerti į kūrybos procesą.
Nors veiklų mergina turi daug, šiuo metu ją labiausiai žavi tapyba ant sienų. Tai padeda atsipalaiduoti ir visiškai pasinerti į kūrybos procesą.
„Visuomet mėgdavau piešti, tačiau prieš penkerius metus viena pažįstama paprašė, kad papuoščiau jos namų sieną. Iš pradžių labai abejojau ir nenorėjau sutikti. Juk dar niekada nebuvau to dariusi, bijojau, kad nepavyks. Tačiau ilgai įkalbinėjama sutikau ir tikrai nesigailėjau. Man ši veikla iš karto labai patiko, o ir kitus džiugino mano darbai. Per kelerius metus susirinkau nemažai klientų, kurie nebijo manęs rekomenduoti savo draugams bei pažįstamiems, o šie prašo vis didesnių ir sudėtingesnių darbų. Tad tobulėju nuolat ir kiekvienas naujas iššūkis ar patenkinto kliento šypsena mane verčia eiti į priekį“, – entuziastingai apie savo darbus kalbėjo Aistė.
Paklausta, kiek laiko užtrunka sukurti vieną piešinį, Aistė pripažįsta, kad viskas labai priklauso nuo darbo dydžio bei sudėtingumo. Jeigu reikia nutapyti pienės pūką ar kelias gėles, tam pakanka vos vienos dienos.
Sudėtingesniems kūriniams, pavyzdžiui, neseniai tapytam trijų metrų pločio Kauno senamiesčiui, prireikė devynių dienų. Tačiau mergina pripažįsta, kad viskas priklauso ne tik nuo jos, bet ir nuo klientų dienotvarkės: kada jie gali būti namuose, kuriomis savaitės dienomis gali vykti kūrybos darbai bei panašiai.
Mergina atskleidė ir tai, kaip vyksta visas kūrybos procesas.
„Viskas prasideda nuo idėjos. Kartais klientas ją jau turi, o kartais reikia man pačiai apžvelgti namų interjerą, vyraujančias spalvas bei pasistengti suprasti, koks piešinys čia tiktų geriausiai. Tuomet nupiešiu kuo daugiau įvairių eskizų, paprastai jų būna apie dešimt ar penkiolika, ir leidžiu išsirinkti tą, kuris labiausiai patinka. Tuomet kartu aptariame spalvas, dydį bei kitas detales ir prasideda darbas. Dirbdama nuolat žmonėms kartoju, kad pasakytų, jeigu kažkas nepatinka, nes viską galima ištaisyti. Galbūt dėl to nuolatinio tarimosi dar niekada nesulaukiau neigiamų atsiliepimų ir visi mano darbais lieka patenkinti“, – džiaugėsi jaunoji menininkė.
Neapleidžia siuvimo
Jeigu reikėtų įvardyti antrą širdžiai mėgstamiausią veiklą, Aistė tikina, kad rinktųsi siuvimą. Jai tai tikras kantrybės ir susikaupimo išbandymas. Be to, tai yra pirmoji jos įgyta specialybė, tad visuomet liks artima.
„Siūti pradėjau tik kiek daugiau nei prieš ketverius metus. Tuomet, baigusi dvyliktą klasę, labai norėjau studijuoti ką nors su piešimu, tačiau man nepavyko įstoti ir teko likti Panevėžyje. Žinojau, kad savo gyvenimą noriu sieti tik su kūryba, tad, nebeturėdama kito pasirinkimo, parašiau prašymą į vieną Panevėžio profesinę mokyklą ir pradėjau mokytis siuvimo specialybės. Pamažu man ši veikla tapo net labai artima ir įdomi. Juolab kad norint kažką pasiūti, pirmiausia tenka nusipiešti eskizą, reikia turėti viziją, tad piešimas ir siuvimas tarsi susijungia į vieną“, – pradžią prisiminė A. Černiauskaitė.
Būtent su siuvimu susijusi ir merginos artimiausia svajonė. Aistė pripažįsta, kad užsakymų ką nors pasiūti gauna nuolat, kurti drabužiai niekada neužsiguli jos spintoje, tad dabar nori sukurti drabužių kolekciją, kad bent kažką galėtų turėti pati.
„Žinau, kad kolekciją pasiųsiu greitai, todėl labai neskubu. Dabar dar tik dėlioju planus mintyse, dar norėsiu pasikonsultuoti su dėstytojais, išgirsti jų nuomonę… Noriu leisti sau pasimėgauti kūrybos procesu nieko neskubindama“, – atskleidė menininkė.
Kurti galima visur
Mergina yra įsitikinusi, kad kurti galima visur, viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus. Kiek laiko ir jėgų jis nori įdėti į savo darbą.
„Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad menininkas Lietuvoje gali išgyventi iš savo veiklos. Jeigu tik kūryba bus nuoširdi ir kokybiška, jis tikrai išgyvens. Tiesą sakant, nors ir esu girdėjusi, kad kitose šalyse kūrėjas už tą patį darbą gali gauti kur kas didesnį atlyginimą, tačiau man niekada nė nekilo mintis emigruoti. Mano širdis čia, aš niekada nesiskųsiu, kad čia blogai. Jeigu dirbi, atiduodi visas jėgas ir matai, kad tave vertina, Lietuvoje dirbti labai gera“, – pripažino panevėžietė.
Paklausta, ar dažnai sulaukia teigiamų atsiliepimų, A. Černiauskaitė pripažįsta, kad beveik visada. Be to, būtent tai ir yra vienas didžiausių kūrybiškumo šaltinių. Pasak jos, labai gera matyti, kai tavo darbus vertina kiti, kai klientai nusišypso, pagiria ar net pripažįsta, kad išpildei jų svajonę. Būtent tai ir suteikia daugiausia noro toliau kurti.
Domisi ir automobiliais
Vis dar gajus stereotipas, kad menininkai paprastai yra užsiskleidę savo pasaulyje ir daugiau nieko aplinkui nemato. Tačiau Aistė griauną šį mitą ir teigia, kad domisi įvairiausiais dalykais, o vienas mėgstamiausių – automobiliai.
„Augau tokiame rajone, kur kaimynai buvo vien berniukai, todėl nuolat žaisdavau ne įprastus mergaitiškus, o berniukiškus žaidimus. Pavyzdžiui, krepšinį ar su mašinytėmis. Galbūt dėl to visuomet norėjau vairuoti. Pirmą kartą pabandžiau keturiolikos, o automobilį gavau dar tada, kai net neturėjau vairuotojo pažymėjimo“, – pripažįsta pašnekovė.
Tačiau automobilis A. Černiauskaitei niekada nebuvo tik priemonė nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Mergina domisi naujovėmis, žino, kaip pačiai pasikeisti automobilio ratą, o kartais net dalyvauja įvairiuose mėgėjų konkursuose.
„Esu dalyvavusi „Moterų ralyje“ bei „Saugiausio vairuotojo“ konkurse. Čia man visai neblogai sekėsi, gavau medalį ir diplomą, tačiau manau, kad visada galima pasirodyti dar geriau, dar galėčiau patobulėti“, – teigė mergina.
Tačiau pačiu įspūdingiausiu ir įsimintiniausiu automobilių renginiu vadina „Metų automobilio“ rinkimus.
„Tam, kad galėčiau patekti į šiuos rinkimus, turėjau parašyti rašinėlį apie save ir automobilį bei įtikinti komisiją, kad tikrai esu verta čia dalyvauti. Galiausiai, kai mane atrinko, važiavome į Elektrėnų kartodromą, kur aplink trasą galėjome išbandyti naujausius automobilius. Jausmas buvo išties nepakartojamas. Juk galbūt tai buvo vienintelė galimybė gyvenime prisėsti prie pačių naujausių automobilių vairo ir iš arti pajausti, kaip vystosi ši pramonė.
Tiesa, iš pradžių buvo kiek keista, nes 2016 metų automobiliuose viskas šiek tiek kitaip, kai kurių varikliams paleisti net nereikia raktelio, o užtenka vieno mygtuko paspaudimo. Vos apvažiavus porą ratų ir prisitaikius prie naujosios transporto priemonės, jau reikėdavo išlipti ir skubėti išbandyti kitą. O galiausiai visas dalyves kalbino žurnalistė ir taip mes prisidėjome prie „Metų automobilio“ išrinkimo. Tai tikrai šauni patirtis“, – džiaugėsi Aistė.
Tačiau didžiausią nuostabą kelia ne menininkės domėjimasis automobiliais, o nuolatinis noras padėti kitiems.
„Aš visuomet sustoju ir išlipu, jeigu pamatau, kad kam nors kelyje reikia pagalbos. Tuomet žmonės labai nustemba, kad pagalbą siūlo panelė. Keletą kartų net yra net tekę patempti automobilį. Taip elgiuosi, nes žinau, kad žmogui tikrai reikia pagalbos, o pati juk niekur nenuskubėsiu. Tikiu, kad kai man prireiks pagalbos, taip pat kas nors padės ir neliksiu viena kelyje“, – šypsosi mergina.
Inga DAUKINTYTĖ
